Sekmadienio šv. Mišios – popiežiaus vizito Lietuvoje kulminacija. Nuo 5 val. ryto pradėję rinktis žmonės užpildė visą Santakos parką – daugiau nei 100 000 žmonių, atvykusių ne vien iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos bei kitų šalių.

Mišioms buvo ruošiamasi giesmėmis ir maldomis, klausantis liudijimų apie kasdienybėje išgyvenamą viltį, klausantis Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo katechezės.

Jubiliejų minintis Trakų Dievo Motinos paveikslas ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvijos – pagrindiniai šv. Mišių altorių puošiantys akcentai. Mišias kartu su popiežiumi aukojo per 800 kunigų, giedojo 260 choristų.

EPA nuotrauka

Komentuodamas sekmadienio Evangelijos skaitinį, popiežius Pranciškus dar kartą grįžo prie smurto ir atjautos temos, tokios svarbios Kristaus mokinio tapatybei. Evangelijos pagal Morkų ištraukoje skaitome, jog artimiausius savo bičiulius Jėzus kviečia iš naujo apsipręsti, suprantant, kad ši mokinystė apima ir išbandymų momentus. Kaip pasitikti kančią, kad ji nesugniuždytų, o atskleistų visą savo prasmę. Popiežius kviečia atsigręžti į praeities patirtį, kad ji įspėtų tiek apie galimus pavojus, tiek įkvpėtų įsipareigoti ateičiai.

„Krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris tuo metu atrodo, kad niekada nesibaigs“, – sakė popiežius, turėdamas omenyje ankstesnių kartų išgyventą okupacijos, tremties patirtį, o drauge ir „netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą“.

„Išminties knyga mums kalba apie teisiojo persekiojimą, apie tą, kuris patiria užgaules ir kančias vien tik todėl, kad yra geras. Kiek daug iš jūsų gali papasakoti pirmuoju asmeniu arba giminėje esančiųjų istorijas apie tai, ką perskaitėme, – Mišių dalyviams sakė popiežius. – Kiek daug iš jūsų matėte svyruojantį tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo apginti jūsų; kad, nepaisydamas ištikimybės Jam, Jis neįsikišo į jūsų istoriją. Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas, vien tik ištarus žodį Sibiras arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur.“

EPA nuotrauka

Ir šiandien, ir visada – žodžiai apie kančią nemieli. Evangelistas Morkus užsimena, kad anuomet ir mokniai nenorėjo girdėti tokių žodžių – jie buvo susirūpinę kitais reikalais: grįždami namo diskutavo apie tai, kuris iš jų yra didžiausias.

„Valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitęs gyvenimo stilius tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų, ir galbūt todėl šiandien nenori įsipareigoti darbui, – atvirai kalbėjo Pranciškus. – Todėl ir diskutuoja apie tai, kaip kas labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių, nei kiti gauti privilegijas.“ 
„Šitaip paneigiame mūsų istoriją, – garbinga kančiomis, viltimi, kasdiene kova, tarnystei sunaudotu gyvenimu, nuolatiniu sunkiu darbu“, – tęsė popiežius. Įspėdamas, jog toks požiūris – dabarties kūrime neturėti kontaktų su mūsų tikinčios liaudies iškentėta realybe yra „sterilus ir tuščias“.

Kokia išeitis kovos dėl valdžios ir pasiaukojimo atmetimo akivaizdoje? Jėzus pasiūlo priešnuodį, atlikdamas veiksmą: „Centre pastato vaiką; berniuką, kuris įprastai užsidirbdavo smulkiųjų atlikdamas darbus, kurių niekas nenorėjo daryti.“

Popiežius kvietė susimąstyti ir šiandien sau kiekvienam atsakyti į klausimą, o ką šiandien, šį sekmadienio rytą, Jis pastatytų į centrą? Kas iš mūsų yra tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos „privalome priimti per šimtąsias nepriklausomybės metines?“

EPA nuotrauka

Popiežius išvardina keletą žmonių grupių: gal tai mūsų miesto etninės mažumos ar emigruoti priversti bedarbiai? Vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų?

„Centre“ – reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“.

„Dovanoti save – ragina popiežius – netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmiems.“ Panašiai kaip Vilnelė „paaukoja“ savo vandenį ir netenka vardo įtekėdama į Nerį, kaip Neris į Nemuną, taip ir krikščionis raginamas nebijoti eikvoti save vardan tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.

Popiežius nenutylėjo ir būtinybės mokytis būti kartu su kitais: kartais tai reiškia sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą, „kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje“. Kartais reiks elgtis, kaip sūnaus palaidūno tėvui arba kaip mokiniui, kuriam reikia išmokti tai, kad kai priimi mažutėlį, priimi patį Jėzų.
„Todėl ir esame čia, – tęsė popiežius, – kad Jis sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje, kuri savo iššūkiais ir savo ženklais mus nuolat įkvepia.“

Visa, kas žmogiška, nėra svetima Kristaus mokinių širdžiai, – akcentavo Pranciškus. „Štai kodėl mes kaip bendruomenė tikrai ir giluminiai esame solidarūs su žmonija – su šio miesto ir visos Lietuvos žmonėmis“, – sakė popiežius, kviesdamas drąsiai dovanotis visiems, nes tokiu būdu geriausiai paliudijama, „kad Jėzus Kristus yra vienintelė mūsų viltis“.

Tuoj po šv. Mišių popiežius kalbės „Viešpaties angelo“ maldą. Tradiciškai šią maldą Vatikano naujienų tarnyba transliuoja iš Vatikano. Šį kartą visam pasauliui ji bus transliuojama iš Kauno.

Popiežiaus Pranciškaus pietūs drauge su Lietuvos vyskupais suplanuoti Kauno arkivyskupijos kurijoje. Iškart po pietų Šventasis Tėvas Kauno arkikatedroje bazilikoje susitiks su dvasininkais, pašvęstaisiais ir seminaristais, atvykusiais iš visų trijų Baltijos šalių.

Rugsėjo 23-ioji Lietuvoje minima kaip Lietuvos žydų genocido (Holokausto) diena, nes tą dieną 1943 m. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Grįždamas į Vilnių, popiežiaus trumpai pasimels istorinėje Vilniaus geto teritorijoje.

Pavakare popiežius lankysis Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, kur jo lauks nuo trėmimų nukentėję Lietuvos žmonės, politinių kalinių ir tremtinių organizacijų atstovai. Prisimindamas jų kančią, Šventasis Tėvas melsis prie paminklo okupacijų aukoms atminti.