pixabay.com nuotrauka

Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias (plg. Mk 9, 30–37).

Evangelija mus užklumpa neįprastais žodžiais, įteikia mums tris Jėzaus vardus, einančius prieš srovę: paskutinis, tarnas, vaikas. Šie žodžiai tokie tolimi nuo Visagalio ir Visažinio Dievo idėjos, kurią esame paveldėję.

Kontekstas. Jėzus kalba apie absoliučius dalykus, apie gyvenimą ir mirtį, savo artimiausiems bičiuliams pasakoja, kad netrukus bus nužudytas. Yra kartu su asmenimis, kuriais labiausiai pasitiki. Tačiau jie visai jo nesiklauso, nesidomi virš jų mokytojo ir bičiulio pakibusia tragedija. Jiems labiausiai rūpi jų tarpusavio varžytuvės, maža jų karjera: kas iš mūsų yra didžiausias?

Mąstau apie tai, kokia žaizda Jėzui turėjo atsiverti, kaip jam teko nusivilti. Išties yra dėl ko nusiminti. Tarp mūsų, tarp bičiulių, toks abejingumas būtų neatleistinas užgavimas.

Tuo tarpu širdies Mokytojas, – ir tai mus be galo paguodžia mūsų trapume, – nepriekaištauja apaštalams, jų neatstumia, neatitolina ir juo labiau nenusimena.

Valdžia pagal Evangelijos mintį kyla vien iš tarnystės.

Jis pateikia savo sprendimą apie juos, pasitelkdamas tą skaidrią ir trikdančią mintį: kas nori būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas. Pirmumas, valdžia pagal Evangelijos mintį kyla vien iš tarnystės.

Paėmė vaiką, pastatė jų viduryje, apkabino jį ir tarė: kas priima vieną iš šitų vaikų, mane priima. Nuostabiai Jėzus sugeba tvarkytis su santykiais: negaišta laiko kritikuodamas ir smerkdamas, o ieško pirmo įmanomo žingsnio, ieško gestų ir žodžių, kurie dar galėtų ugdyti. Ir išranda kažką visiškai naujo: apkabinimas ir vaikas.

Visa Evangelija telpa apkabinime – geste, kuris kvepia meile ir kuris pats yra apreiškimas: Dievas yra toks.

Tikėjimo centre – apkabinimas. 

Tikėjimo centre – apkabinimas. Švelnus, šiltas. Toks, kad didį dvasinio gyvenimo vyrą privertė pasakyti: Dievas yra bučinys (Benedetto Calati).

O popiežius Pranciškus ne vieną kartą sakė: „Jėzus yra Dievo švelnumo pasakojimas“, Dievas, kuris scenos centre stato ne save ir savo teises, o mažųjų kūną, tų, kurie patys vieni negali išgyventi.

Paskui Jėzus eina dar toliau – susitapatina su jais: kas priima vaiką, priima mane. Priimti – tai veiksmažodis, kuris gimdo pasaulį, apie kokį svajoja Dievas.

Mūsų pasaulis turės gerą ateitį, kai priėmimas – deginanti tema prie visų Europos pasienių – bus naujasis civilizacijos vardas; kai priimti ar atstumti į neviltį puolusį žmogų, sutiktą prie valstybės sienos ar prie mano namų durų, reikš tą patį, kaip priimti ar atstumti patį Dievą.

Kai tarnystė bus naujas civilizacijos vardas (pirmasis tebūnie visų tarnas).

Kai pasakysime vienam, bent vienam mažutėliui ir į neviltį puolusiam: apkabinu tave, priimu tave į savo gyvenimą. Tuomet, glausdamas jį prie savęs, pajusi, kad glėbyje glaudi savąjį Viešpatį.

 

Italų teologas ir biblistas kun. Ermes Ronchi (g. 1947 m.) yra Marijos tarnų kongregacijos narys, knygų bei straipsnių autorius, religinių televizijos laidų vedėjas. 

Iš Qumran2.net išvertė S. Žiugždaitė