Tradiciškai kiekvieną sekmadienio vidurdienį Vatikane popiežius meldžiasi už taiką pasaulyje, drauge su maldininkais kalbėdamas „Viešpaties Angelo“ maldą. Šįkart ši malda į visą pasaulį buvo transliuojama iš Kauno Santakos parko.

Kreipdamasis į susirinkusiuosius Santakos parke, popiežius didžiausią dėmesį skyrė Vilniaus Geto sunaikinimo metinėms. O kartu apibendrintai kalbėjo apie bet kokios formos smurto amoralumą, įspėdamas apie būtinybę budėti ir laiku atpažinti panašių užmačių pradus šiandien.

„Nedorėlis mano, kad jo jėga yra teisingumo matas, – sakė Pranciškus, cituodamas Mišiose girdėtą Išminties knygos ištrauką. – Engti silpnuosius, naudoti jėgą bet kokia forma, primesti mąstymo būdą, ideologiją, dominuoti kalboje, naudoti prievartą ar represijas siekiant palaužti tuos, kurie tiesiog savo kasdieniu gyvenimu garbingu paprastu darbščiu ir solidariu elgesiu skelbia, kad kitoks pasaulis ir kitokia visuomenė yra įmanoma.“ 
Kas skatina smurtauti prieš nekaltą? „Nedorėliui per maža vien to, kad vedamas savo užgaidų daro, ką nori; maža to, jis nenori, kad kiti darytų gera ir taip atskleistų jo elgesio užmačias. Nedorėlio blogis siekia sunaikinti gėrį.“

Paminėdamas Vilniaus Geto tragediją, žydų tautos patirtus pažeminimus ir kankinimus, ragino siekti įžvalgumo dovanos, kad galėtume „laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas, pasirodančias įvairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusių kartų širdį, kad jie nepasiduotų sirenos giesmių vilionėms“.
Pranciškus kalba apie didžiąją pagundą: troškimą būti pirmiems, būti pranašesniems už kitus. Ragina kiekvieną atidžiai budėti ir nepasiduoti. „Kiek kartų yra atsitikę taip, kad kuri nors tauta ima manyti esanti pranašesnė už kitą, turinti daugiau teisių nei kita, daugiau privilegijų išlikti arba užkariauti“, – sakė popiežius, kartu klausdamas, kokių priemonių siūlo Jėzus, kai tokios užuomazgos pasireiškia žmonių širdyse ar kurios nors visuomenės arba tautos mentalitete?

Tapti pačiu paskutiniu ir visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti, kuriant susitikimo erdves su pačiais paskutiniais, su atstumtaisiais. „Jei galia tam tarnautų, jeigu leistume Evangelijai persmelkti mūsų gyvenimus, tuomet solidarumo globalizacija iš tiesų būtų tikrove“, – svajoja popiežius, primindamas, jog šiandien kaip ir visada įvairių karo ir konflikto formų akivaizdoje krikščionys turi primygtinai siūlyti „pripažinti kitą, gydyti žaizdas, tiesti tiltus, megzti ryšius“.

„Lietuvoje yra Kryžių kalnas, kur tūkstančiai žmonių nuo amžių statė kryžius. Kviečiu Jus, kalbėdami Viešpaties Angelo maldą, prašyti Mergelės Marijos, kad mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, ant to kalno, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui.“