Nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. 

    Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. 
    Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ 
    Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. 
 

Išm 2, 12. 17–20: Mirtim negarbinga pasmerkim jį žūti

Ps 54, 3–4. 6. 8. P.: Viešpats palaiko mano gyvybę.

Jok 3, 16 – 4, 3: Teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką


Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius (1922-2013)

Šios dienos evangelijoje girdime Jėzų jau antrą kartą kalbantį apie Jo laukiančią mirtį. Bet Jo mokiniai to nesuprato. Jiems rūpi kas kita. Jie kelyje ginčijosi, kuris jų didžiausias. Jie vis dar nesuprato, kad jų pašaukimas ne valdyti, bet tarnauti. Tačiau Jėzus žinojo, apie ką jie kalbėjo ir ginčijosi. Pasišaukęs apaštalus, Jis jiems tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja“. Jėzus bando juos pamokyti praktiškai, paima mažą vaiką, apkabina jį ir sako: „Kas vardan manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs.“

Ši pamoka skirta ne tik apaštalams, bet ir mums visiems. Mes taip pat nuo mažens esame linkę pasirodyti didesniais, linkę viešpatauti. Visas mūsų gyvenimas – tai nuolatinės varžybos dėl geresnės vietos. Tačiau „tapti paskutiniam“ reiškia neieškoti pripažinimo, kukliai vertinti save ir tarnauti kitiems. Turime ryžtis tapti visų tarnais, priimti visus kaip vaikelį, kuris niekuo negali atsilyginti. Ar tai įmanoma? Vien žmogaus jėgomis – ne. Tarno širdis – tai Jėzaus dovana. Prašykime šios dovanos.

Jungtinės Tautos Niujorke 1983 metais šventė savo 40 metų sukaktį ir ten dalyvauti buvo pakviesta Motina Teresė. Generalinis sekretorius Perezas de Cuellanas atsistojo, norėdamas visų tautų delegatams pristatyti Motiną Teresę. Jis tepasakė tik vieną sakinį: „Aš turiu garbę pristatyti galingiausią (most powerful) moterį pasaulyje.“ Visi žinome, kuo Motina Teresė pagarsėjo.

Eikime prie Jėzaus, mokykimės iš Jo, prašykime suteikti mums paprastumo ir tarnavimo dvasios.

Bernardinai.lt archyvas

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai