Kadras iš rež. Mladeno Kovačevičiaus filmo „4 metai per 10 minučių“.

Kai serbų režisieriaus MLADENO KOVAČEVIČIAUS rankose atsidūrė bičiulio, beveik prieš du dešimtmečius įveikusio Everesto viršukalnę, dienoraščiai ir mėgėjiškos juostos, neliko jokios abejonės, kad jose slypi autentiška ir sunkiai suprantama žmogiško triumfo ir vienišumo istorija.

Filmas „4 metai per 10 minučių“, kuris bus parodytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – apie kovą ir pergalę, kurios vienintelė liudininkė – mėgėjiška kamera.

Režisierius Mladenas Kovačevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip jūsų rankose atsidūrė Dragano Jačimovičiaus juostos ir dienoraštis? Kaip supratote, kad jose slepiasi filmas? 

Draganas – mano draugas. Sutikau jį filmuodamas filmą „Pradžios“ („Beginning“), kurio dalis buvo filmuojama Himalajuose. Draganas manęs paklausė, ar negalėčiau skaitmeninti jo asmeninių mini DV juostų. Tose juostose prieš aštuonioliką metų buvo užfiksuotas jo kilimas į Everestą. Medžiaga mane suintrigavo nuo pat pirmųjų vaizdų: nepažįstamo krašto detalės, keisti veikėjai.

Kartais pirmas įspūdis būna klaidingas, bet kuo ilgiau žiūrėjau medžiagą, tuo darėsi aiškiau, kad tuose neprofesionaliai užfiksuotuose kadruose slypi kažkas ypatinga, kad visa tai gali virsti filmu. Perskaičius Dragano dienoraštį, rašytą tuo pat metu, klausimų nebeliko. Tereikėjo atrasti formą, kuri perteiktų jo patirties sudėtingumą. Buvo akivaizdu, kad tai nėra paprasta sportinio triumfo istorija.

Dragano medžiaga užfiksuota išskirtinėmis sąlygomis, be jokios kūrybinės ambicijos. Taip rašytas ir dienoraštis. Tai – labai autentiška, ir įrodo, kad niekas negali įtikinti labiau nei paprastas realizmas. Man pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai buvo Dragano patirties sudėtingumas ir neperprantamumas. Juk žmogaus, įkopusio į Everesto viršukalnę, dienoraštyje mažiausiai tikėtumeisi rasti žodžius: „Pagaliau stoviu vietoje, virš kurios daugiau nieko nėra. Tai, kas turėjo būti nugalėtojų triumfas, panašėjo į nugalėtųjų šauksmą.“

Nuo pat pradžių žinojau, kad visko, ką išgyveno Draganas, niekuomet nesuprasime. Gal ir jis pats nesupras. Rašytinė filmo forma atrodė vienintelė, nesubanalinanti Dragano patirties ypatumų. Kinas man – slėpinių, nebuvimo menas. Ir tuomet gaunu tokią medžiagą! Didesnės motyvacijos kurti filmą būti negalėjo. 

Pasakojimas sudarytas iš judesio ir sustojimų (teksto ekrane).

Filmo ritmas paremtas Dragano vaizdo įrašų ir tekstų ritmu. Be abejo, jis primena kalnų ekspedicijos ritmą. 

Dienoraščio ištraukų, kaip teksto, naudojimas filme – neįprastas, bet kartu labai paveikus. 

Maniau, kad tokia forma perteiks Dragano patirtį labai tiesiogiai. Užkadrinis tekstas, net ir pačio Dragano įrašytas, turėtų šiandienos prieskonį, o ne to laiko, kuris buvo užfiksuotas prieš 18-a metų. 

Medžiaga nufilmuota 2000-aisiais. Kaip Draganas sprendė, ką filmuoti, o ko ne? 

Medžiaga filmuota paprasta mini DV kamera. Keista, kad ta kamera apskritai veikė tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Draganas filmavo sau, dalis medžiagos tikriausiai buvo skirta jo rėmėjams (pavyzdžiui, keistas 12 minučių kadras kalno viršūnėje).

Alpinisto kelionė – ir vidinė, ir išorinė. Kaip manote, ko jis ieškojo?

Vietoje spėlionių sukūriau šį filmą. Daugiau, negu matosi medžiagoje, pasakyti negaliu. Iš pradžių Draganą ten greičiausiai atvedė ambicija, nuotykių ieškotojo dvasia. Visa kita – mažiau akivaizdu. Mano supratimas lieka archyvinės medžiagos ir dienoraščio rėmuose. Draganas – puikus pasakotojas, tačiau visuomet palieka įspūdį, kad daugybės dalykų apie save nepapasakojo ir nepapasakos niekada. Nepaisant jo atvirumo ir dosnumo, man jis liko paslaptimi. 

Filme yra užuominų apie politinę situaciją tuometinėje Jugoslavijoje. Ar jo pasiryžimas kopti į Everestą nors kiek motyvuotas politiškai? 

Ne. 1990-aisiais net ir norėdamas negalėjai išvengti politikos. Išgyvenome karus, sudėtingą tarptautinę situaciją, vyko ilgiausios istorijoje gatvių riaušės. Dragano kopimo tikslas, bent jau iš pradžių, buvo kalno įveikimas, jo asmeninė ambicija. Tačiau ta patirtis nustebino jį patį. 

Kopimas į Everestą labai susijęs su vakarietiška tuštybe, troškimu nugalėti, konkuruoti. Kalno kopimas nėra nė kiek kitoks nei bet kuris kitas sportas, bet tuo užsiimdamas gali lengvai numirti. Draganas bando suprasti gamtą, su ja nekovoti. Bet tiesa ta, kad gamta ten tavęs nenori.

Atrodo, kad Draganui įkopimas į Everestą buvo gana traumuojantis.

Tikrai taip, bet ne visos traumos turi blogus padarinius. Kartais jas seka išminties užuominos.

Atrodo, kad juostoje užfiksuoti tibetiečiai ir nepaliečiai gyvena gamtos ritmu. Tai atsispindi Dragano pasakojime apie tibetiečių vaikus, plaunančius rankas šaltame vandenyje.  

Mes, vakariečiai, ten nepriklausome. Būti ten mums – didelis nutikimas. Kita vertus, nė vienas tibetietis ar nepalietis nepasiryžtų kopti į Everestą, nebent už tai mokėtų pakvaišę vakariečiai. Kopimas į Everestą labai susijęs su vakarietiška tuštybe, troškimu nugalėti, konkuruoti. Kalno kopimas nėra nė kiek kitoks nei bet kuris kitas sportas, bet tuo užsiimdamas gali lengvai numirti. Draganas bando suprasti gamtą, su ja nekovoti. Bet tiesa ta, kad gamta ten tavęs nenori. 

Kas kamera alpinistui buvo kalno viršūnėje? 

Kažkas, su kuo jis galėjo pasikalbėti. Jo vienišumas Everesto viršūnėje buvo beribis. Jis prisiminė jam duotą patarimą kamerą įjungti ir nestabdyti, nes toje būsenoje neįmanoma žinoti, ar ji įrašinėja, ar ne. Kamera buvo jo vienintelis liudytojas. 

Draganas labai detaliai nupasakoja baimę, santykį su technika ir susidūrimą su savo ribotumu. Gal žinote, kaip jo kelionė jį pakeitė? 

Kiekvieno žmogaus kelionė yra tokia sudėtinga, kad jos neįmanoma iki galo suprasti ir perpasakoti. Dragano egzistencinė patirtis kalnuose dar sudėtingesnė. Jausčiausi nepatogiai sakydamas ką nors daugiau, negu matome filme. 

Ar pats alpinistas dalyvavo kuriant filmą? 

Kuriant Draganas man egzistavo tik kaip filmo herojus, alpinistas, kuris prieš 18-a metų nuoširdžiai, atsargiai, kukliai aprašė ir įamžino savo kelionę į Everesto viršukalnę. Filmas buvo kuriamas remiantis archyvine medžiaga ir dienoraščiais. Kuriant su Draganu nedirbome. Jis – draugas, tad manimi pasitikėjo. Pats juostą pirmą kartą pamatė premjeros metu Serbijoje. Per 18-a metų jis pats tos medžiagos nebuvo matęs. Peržiūra jį stipriai emociškai paveikė. 

Nors paskutinėse scenose Draganas sugrįžta į žmones ir tarsi vėl yra saugus, atrodo, kad jo protas nespėjo pasivyti kūno, kad jis vis dar tebesileidžia nuo kalno. Kodėl jo nusileidimui apibūdinti naudojote tokią vaizdo ir teksto priešpriešą? 

Nuo tada, kai pasiekė viršūnę, Draganas pats kameros nebelietė. Pirmą kartą stambiu planu jį išvystame pasaulio viršūnėje, kai kamerą jis galiausiai atsuka į save. Tai padiktavo įdomią filmo struktūrą, kai herojaus tekstai, vidinės mintys nebesisieja su vaizdais. Buvau tikras, kad nusileidęs mintyse Draganas vis dar išgyveno priešmirtines patirtis, užklupusias jį vos prieš keletą dienų. Apie tai sprendžiau iš to, kaip parašytas dienoraštis. Be to, bet kas tai galėjo perskaityti ir jo veide. 

Kaip šis filmas pakeitė jus, kaip režisierių, kaip jis susijęs su kitais filmais?

„4 metai per 10 minučių“ man yra pirmas filmas iš archyvinės medžiagos. Kai dirbi su tokia medžiaga, esi mažiau šališkas, procesas paprastesnis. Šis filmas taip pat labiau eksperimentinis nei kiti. Bet svarbiausia, kad man jis – vienas svarbiausių. Nepaisant sėkmės festivaliuose ir apdovanojimų, nesu didelis savo ankstesnių filmų fanas. Juose yra kompromisų. Dabar kuriu paprastesnius, nuoširdesnius filmus. Nustojau mąstyti apie reakcijas ir procesu mėgaujuosi labiau nei bet kada anksčiau.