Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Lietuviškoje teatro scenoje be Pedro Calderóno de la Barcos („Gyvenimas – tai sapnas“), Federico Garcíos Lorcos (Gintaro Varno „Publika“, „Bernardos Albos namai“, „Kruvinos vestuvės“) retai kada pasirodo ispaniškų, portugališkų tekstų interpretacijų. Gal tų autorių bijoma, gal jie iš dalies neprieinami dėl kalbos barjero, juk, be pagrindinio garbaus amžiaus ispanų ir portugalų dramaturgijos vertėjo Valdo V. Petrausko, mažai kas tuo ir užsiima.

Daugeliu atvejų teatre ispaniški ir portugališki motyvai apsiriboja epizodinėmis flamenko ir fado klišėmis, dar blogiau – neva aistringo ispaniško temperamento imitacijomis ir pan.

O štai AAT premjera pagal 1998 metų Nobelio premijos laureato portugalo José Saramago romaną „Aklumas“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre nustebino. Pirmiausia dėl simptomiško paties teksto pasirinkimo. Kalbėti apie dvasinį aklumą visuotinio kūno, grožio kulto, plastinės chirurgijos klestėjimo ir medijų amžiuje yra rizikinga, nes žiūrovai mažų mažiausiai gali net nesuprasti keliamo klausimo esmės.

Tačiau spektaklio visuma įtikina teisingu pasirinkimu ir tiesiog sprogte sprogsta įtaigumu. Be to, jis nepalieka abejingų: vienus tiesiog nukrato, kitus rimtai paveikia. Antra, dėl drąsos įgyvendinti modernius teatro sprendimus ir remtis Hanso Thieso Lehmanno postdraminio teatro principais.

Spektaklį vadinti klasikiniu žodžiu nebeįmanoma: jame prasmė intermedialiai kuriama mažiausiai keliomis medijomis paraleliai. Aktoriai nuolat filmuojami, ir žiūrovai stebi videoprojekcijas, persipinančias su lazeriniais erdvės kūrimo elementais.

Intermedialumas pasiekiamas ne tik derinant skirtingas medijas ir jomis gausinant ar keičiant žiūrovui transliuojamos žinios turinį, bet ir kombinuojant gyvai skaitomo teksto ištraukas su aktoriniais darbais, videoprojekcijomis bei garso projekcijomis. Kitaip tariant, spektaklyje prasmė iš esmės postmoderniai kuriama intermedialiomis priemonėmis (vertėtų prisiminti kelis „Sirenų“ festivaliuose dalyvavusius pastatymus, kuriuose intermedialumas perteklinis ir prasmę ne sukuria, o ją naikina, žiūrovą paversdamas prasmės naikinimo stebėtoju, kai apie jokį katarsį negali būti net kalbos).

Pagrindinė meninio vyksmo idėja – aklumas kaip sukrėtimas, vedantis prie lūžio, savotiško apsivalymo. Žiauriu, epideminio apakimo būdu jėga iš aukščiau priverčia spektaklio veikėjus radikaliai keistis: vieni praranda žmogiškumą vos padidėjus įtampai, kiti (kaip gydytojo žmona) atsilaiko bet kokiomis sąlygomis, tretiems tenka atsiriboti nuo savo tapatybės (kaip ministrui pirmininkui).

Vienintelis kelias – ieškoti būdų, kaip išgyventi, kaip elgtis, kad galėtų funkcionuoti visuomenė, vertybių sraigtai ir visi nepavirstų gyvuliais. Režisierius aštriai ir negailestingai artimai seka J. Saramago nerimastingumą: bejėgiškumo ir agresijos, prievartos, psichologinės įtampos situacijos tokios skausmingos, kad spektaklis tikrai turėtų būti ženklinamas N-18, jei ne N-21 ženklu.

Kūniškumas, ypač antrojoje spektaklio dalyje, iki koktumo kontrastingai pateikiamas analepsės ir prolepsės naratyviniais principais: kas buvo ir bus, žiūrovai sužino šiek tiek anksčiau, negu tai įvyksta, tiesiog reikia atidžiai skaityti kai kurias smulkmenas, trumpus, epizodiškus aktorių gestus, mimikas ar tiesiog scenografinius sprendimus.

Biseksualumas arba apskritai perdėtai rodomas ir eksploatuojamas kūnas laikomas ne prigimtine, o susikuriama kauke, tolinančia nuo tikrumo, tarsi savotiška apakimo forma: apakusieji spektaklyje itin eskaluoja savo lytiškumą. Žiūrovui tarsi pasiūlomas toks reginys, kuris neišvengiamai skatina vertinti čia ir dabar. Ministro pirmininko gebėjimas kalbėti tik prieš kameras pateikiamas tarsi groteskiška akistata su sąžine, kai socialiniai tinklai ir filmavimas tėra vienintelis gėdos ir adekvatumo kriterijus, o perdėtas kūniškumas – aklumo forma.

Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka
Režisieriaus Artūro Areimos „Aklieji“. Tado Povilonio nuotrauka

Apibendrinant galima būtų spektaklį įvardinti kaip provokaciją, aršią socialinę kritiką paveikiomis priemonės: jei tavęs nefilmuoja, tavęs tiesiog nėra – tarsi prikišamai nuolat teigiama režisieriaus.

Antra dalis – gal kiek per daug ištęsta, vietomis besimėgaujant hipertrofuotu vyrišku seksualumu, o tai apskritai yra teigiamas spektaklio niuansas, žvelgiant iš feminizmo ir maskulinizmo perspektyvos. Ne moterys išrengiamos ir gėrimasi jų kūnais (tai yra dažnas reginys ir jau beveik norma kituose dabarties pastatymuose, pavyzdžiui, Valpurgijos naktis Oskaro Koršunovo „Meistre ir Margaritoje“).

Iš tiesų spektaklis labai įvairiapusiškas: žanrų peržengimas (riba tarp kino ir teatro), vertybinis kvestionavimas, moralinių ir etinių imperatyvų suaktualinimas, meninių formų pliuralumo ieškojimas. Utopijos principai, psichologinės ir socialinės įtampos, budeliai ir aukos – tai spektaklio nuolatinio kismo elementai, persipinantys su itin aršia socialine kritika.

Kritinėse, įtempčiausiose pastatymo scenose įsivyrauja algoritmas: kuo bukesnis, tuo labiau nori valdžios ir kūniškumo, besąlygiško paklusnumo, tuo labiau priartėjama prie diktatūros formų. Spektaklyje nuolat ir įvairiomis formomis perklausiama, kur yra žmogiškumo riba, kas ją nužymi, palaiko, atnaujina. Apskritai visas spektaklis vertintinas kaip žmogiškumo degradacijos reprezentacija, kur vienintelis išgijimas – dvasinis praregėjimas.

Apibendrinant galima būtų spektaklį įvardinti kaip provokaciją, aršią socialinę kritiką paveikiomis priemonės: jei tavęs nefilmuoja, tavęs tiesiog nėra – tarsi prikišamai nuolat teigiama režisieriaus. O kas yra pasakotojos balsas? Ji nei filmuojama, nei pati filmuoja, tad jos nėra? Ar ji yra tik žiūrovui, o gal veikiau klausytojui?

Taip dar kartą intermedialiai sužaidžiama žiūrovo statusu: o kas jis toks ir kaip yra manipuliuojamas? Tai suveikia kaip savotiškas simbolinis apibendrinimas: aklumas neįmanomas, jei orientuojamasi pagal dvasines, vidines, moralines normas, o ne pagal fizinio regėjimo siūlomas vizijas. Kaip ir spektaklio pabaiga: ją turi nustatyti žiūrovai, kažkam reikia pradėti ploti, nėra jokių uždangų ir nusilenkimų, aktoriai neišeina iš vaidmenų. Pabaiga yra savotiškas išbandymas žiūrovams, ar jie dar neapako...

Reikėtų pridurti, kad spektaklis pasižymi ir puikia scenografija, muzika, ką ir kalbėti apie aktorių darbus, kuriems reikėtų atskiros recenzijos. Ir premjeros data, keistai sutampanti su popiežiaus, raginančio atsigręžti į pačius mažiausius paklydėlius, apsilankymu bei žydų genocido diena Lietuvoje. O gal specialiai taip pasirinkta, kad verstų mąstyti apie istorinį, socialinį, dvasinį aklumą ir jo padarinius?