Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Pirmadienio rytas be popiežiaus Pranciškaus niaurus ir tuščias. Maišosi po kojomis purvini, patižę klevo lapai, kurių vakar dar nebuvo. Priešais bažnyčią styro šlapi turistai, priversti klausytis senų anekdotų apie Napoleoną. Pilies gatve dar defiliuoja užsilikusių miesto svečių, bet dažnas taikosi smukti į kokią kavinę, ten smagiau. Lynoja, kaip ir dera rugsėjo galui. Nesuprasi, kuo mes įtikome dangui, jog savaitgalį nei Katedros aikštėje, nei Santakoje neiškrito nė lašelio. Per popiežiaus mišias net blykstelėjo vaivorykštė, lyg būtume Nojaus laive, pasiekusiame išsigelbėjimo krantą. Liks mįslė dėl tos stebuklingos vasaros, rodos, irgi laukusios Pranciškaus. Lygiai ir dėl jo paties apsisprendimo aplankyti mus. Jis sakė susapnavęs angelą, kviečiantį keltis ir keliauti prie Baltijos. Panašu į tiesą.  

Šeštadienį papamobilis pakeliui iš Aušros vartų, deja, nestabtelėjo prie Bernardinų bažnyčios, nors buvo suėjusi minia žmonių, klebonas iškabino sveikinimo plakatą, suorganizavo dūdų orkestrą. Šventasis Tėvas prašvilpė pro šalį, ir viskas. Protokole nenumatyta (nors labai logiška) stotelė įvyko Žiupronių gatvėje, ties Vilniaus hospiso namais. Visi ligoniai ten buvo išnešti į lauką su savo mirties guoliais. Pranciškus išlipo ir kiekvieną jų palaimino, paglostė, už juos meldėsi. Čia jau tikrų tikriausia Evangelijos iliustracija. Vienas prie vieno. Per mišias Santakoje, kai diakonas giedojo apie Jėzų, apkabinusį mažą vaikelį, knietėjo staiga išvysti ką nors panašaus. Draugė, stebėjusi televizijos transliaciją, rašė vėliau, kad altorių apsupę keli šimtai kunigų vienodais žaliais arnotais buvo jai panašūs į žolę. Būtų jau iš kito evangelinio paveikslo.

EPA nuotrauka

Kadangi Kauno bernardinų vienuolynas visai šalia Santakos, sekmadienio mišių laukėme poniškai. Pro mūsų kambario langelį mišių palapinė rodėsi kaip ant delno, būtum galėjęs dalyvauti liturgijoje neišeidamas iš namų. Per visą naktį ten triūsė darbininkai. Baltas popiežiaus sostas laukė ryto pirmame vienuolyno aukšte. Kitoje salėje vyskupai, irgi ilgai nenuėję miegoti, matavosi baltas mitras, savo vyskupiškas kepures. Kai vidury nakties prabudęs atsidariau langą, Santakos parke jau matėsi maldininkų. Iki mišių buvo likusios daugiau nei septynios valandos. Gal čia tie mažutėliai iš Evangelijos? Gaila, kad niekas nepadėkojo jiems už grumdymąsi traukiniais ir autobusais, už šaltą, bemiegę naktį. Turbūt Pranciškus nebuvo informuotas apie technines vizito detales.  

Bet laukti neprailgo. Skirtingų vyskupijų kunigai turėjo progą susitikti, pasišnekučiuoti, atnaujinti ryšius. Kažkokie vienuoliai šalimais, susėdę ratu, ramiai užkandžiavo. Mišios dar negreit, bus išlaikytas eucharistinis pasninkas. Šimtatūkstantinei miniai apšilti, įsijausti buvo parengta programa, toks mišių preparty, su maldomis, giesmėmis, video intarpais, mini pamoksliukais, vadinamaisiais liudijimais. Telšių vyskupas, programos vedėjos paklaustas, kas gi nutinka, gyvenime sutikus Dievą, ilgai negalvodamas puikiai dėjo, kad su Dievu „mažai nepasirodys.” Ir dar siūlė prisisegti saugos diržus. Liuks, pataikyta į Pranciškaus stilių. Gal kiek persistengta demonstruojant ant scenos pavyzdingas, savimi patenkintas šeimas, turbūt iš inercijos manant, jog Pranciškus imsis tos temos. Bet jo kalbose, kaip girdėjome, dominavo praeities pamokos, tikėjimo kankinių ir išpažinėjų paveldas, raginimas nepamiršti savo šaknų, neprarasti ryšio.

EPA nuotrauka

Šiaip iš popiežiaus pamokslo per mišių liturgiją Santakoje galėjai daugiau tikėtis. Turint galvoje ir tai, kad Evangelijos ištrauka buvo tarsi tyčia pritaikyta auditorijai. Mūsų pokolonijinei situacijai, kaip sakytum moksliškai. „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Ir, žinoma, dar tas vaikelis, apkabintas Jėzaus ir rodomas apaštalams kaip pavyzdys, atskaitos taškas. Tik čiulbėk ir čiulbėk, juo labiau, jei esi iš Pranciškaus Asyžiečio mokyklos. Bet popiežiaus pamokslas buvo santūrus ir sausas. Paprasčiausia evangelinių eilučių egzegezė. Gal tam, kad atitiktų mažutėlių dvasią? Gal jis nėra stadionų pamokslininkas, užburiamas šimto tūkstančių? Kad grįžtamasis ryšys ar dialogo principas labai svarbus Pranciškui, kai jis kalba, jau anksčiau pastebėta. Ar kažin ko trūko Santakoje, kad popiežius padėtų į šalį iš anksto parengtą homiliją ir prabiltų tiesiai, su visa savo kalbėjimo jėga ir gyvumu?

Vėliau Kauno katedroje, per susitikimą su dvasininkais, seminaristais, vienuolėmis ir vienuoliais, jis parodė, ką gali. Sausakimša katedra plojo, jam palinkėjus, kad kunigai ir pašvęstojo gyvenimo žmonės nebūtų senberniai ir senmergės. „Bažnyčia kaip mama, Dievas kaip tėtis – štai ką turite įkūnyti!” – kelis sykius kartojo Pranciškus. Nėra labai nauja, bet kas nemato, jog bus ir bus aktualu tai sutanų ir įvairiaspalvių abitų jūrai. Ir apie amžinas klerikalizmo pagundas. Smetonos laikų klerikalizmas, laikęsis ir sovietmečiu, buvo naivus, primityvus, tikrai nesimpatiškas ir todėl mažiau pavojingas. Šiandien jis kur kas išmanesnis, kaip ir viskas aplinkui. Jeigu valdžia ir garbė – tai ne su davatkėlėmis, bučiuojančiomis tau ranką. Jeigu pinigai – tai ne sekmadienio rinkliavos ar centai aukų dėžutėse. Jeigu diktatas, sąžinės prievartavimas – tai ne juokingi griausmai iš sakyklos, bet subtilios schemos, viešųjų ryšių machinacijos, iš populistinės politikos pasiskolinta retorika ir metodai. Mūsų laikų klerikalizmas, jei reikia, gali be perstojo suokti apie Dievo gailestingumą, rengti šlovinimus ir adoracijas, imituoti kuklumą ir paprastumą. Pranciškaus siūlomas priešnuodis yra elementarus: svetingai priimti ir pamilti kitą, domėtis jo poreikiais, bendruoju gėriu. Išmesti iš Bažnyčios veidrodžius.

EPA nuotrauka

Nežinau, ką jaučia Romos gyventuojai, nuolat būdami beveik po vienu stogu su Pranciškumi, savo miesto vyskupu, bet kol jis tas dvi trumpas rugsėjo dienas viešėjo su mumis, buvo gera, gražu, saugu. Mūsų vienuolyno broliukas studentas, to gerumo ir gražumo paveiktas, Kauno katedroje prasibrovė prie išeinančio Pranciškaus ir sugebėjo jam perduoti savo kepurę. Juodą, su snapeliu, papuoštą bernardiniška saulute ir Jėzaus monograma IHS. Panašiai atrodo ir jėzuitų ordino emblema, taigi Pranciškui tiktų. Laimingas studentas neužmirš tokio įvykio visą gyvenimą. Iš tiesų, kiek nedaug reikia kiekvienam, kad nematomasis Dievas priartėtų. Apaštalų Sosto neperkelsime nei į Vilnių, nei į Kauną. Užtektų, kad tie, kurie tampa ganytojais, pasaulietiniais ar bažnytiniais, būtų žmonių mylėtojai. Kad bet kokios valdžios buvime nujaustum šią savybę. Rusai turi jai vieną žodį – čelovekoliubije. Juo iškilmingai nusakomas Dievo sumanymas siųsti į pasaulį savo Sūnų. Užkrečiamas dalykas. Iš tų, kai mažai nepasirodo. Popiežius Pranciškus dar sykį patvirtino mums, turbūt ir sau. 

2018 m. rugsėjo 24 d.