„Sirenų“ spaudos konferencija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Įsibėgėjus rudens festivalių maratonui, rugsėjo 27 d. ilguoju lietuviškų spektaklių savaitgaliu tradiciškai prasidės Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, šiemet gausiantis neįprastai ilgai – net iki spalio 30 d.

Bus pristatyti šeši tarptautinės programos spektakliai, o į lietuviškų spektaklių vitriną, kurioje bus parodyti devyni pastarąjį sezoną įvairiuose Lietuvos teatruose sukurti spektakliai, atvyks beveik šešios dešimtys teatro ekspertų ir prodiuserių iš užsienio.

2004 m. prasidėjęs festivalis, be kurio neįsivaizduojama ne tik naujo teatro sezono pradžia, bet ir rudenėjančio Vilniaus kultūrinė panorama, šiemet vyks jubiliejinį, 15-ąjį, kartą. Festivalio penkiolikos metų istoriją per foto objektyvą apžvelgia rugsėjo 27–spalio 11 d. Menų spaustuvę puošiančios Dmitrijaus Matvejevo fotografijos.

Jubiliejų paženklinę pokyčiai

Dar vasaros pradžioje šūkiu „emocijos iš arti“ pakvietusiai atsigręžti į sceną – į tuos, kurie joje veikia, ir tai, kokias emocijas jie mums leidžia patirti – pačiai festivalio komandai šie metai emocijas – deja, skaudžias – atvėrė iš labai arti: „Mus ypač sukrėtė skaudi ir netikėta kolegės Viktorijos Ivanovos netektis. Viktorija ne tik koordinavo festivalio lietuviškąją programą, ne vienus metus rengė tarpautinę jaunųjų teatro kritikų konferenciją – ji buvo vienas iš festivalio kertinių akmenų. Buvome sutarę, kad šie metai man, kaip meno vadovei, bus paskutiniai, o nuo 2019-ųjų festivalio vairą perims Viktorija. Deja, gyvenimo aplinkybės šiuos planus smarkiai pakoregavo. Tačiau, kad ir kaip būtų skaudu, „show must go on“, ir festivalis, šiemet perkopsiąs 15 metų ribą, turi eiti į priekį. Tikiu, kad naujoji meno vadovė Kristina Savickienė, kuri festivalyje toli gražu ne naujokė, dirbo prie jo ypač sunkiais metais, kai „Sirenų“ vardas buvo linksniuojamas net ir Seime, puikiai susidoros su šia nelengva užduotimi. Linkiu jai kuo didžiausios kūrybinės sėkmės“, – apie festivaliui jau prieš kurį laiką numatytus pokyčius ir juos pakeitusią skaudžią netektį pasakojo festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė.

Vadovavimą festivaliui perėmusi iš pirmosios jo meno vadovės Elonos Bajorinienės, A. Žukaitytė ir jos vienuolika metų formuotas festivalis puoselėjo atviro teatro paieškos idėją, siekė gausti apie šiuolaikinį Europos teatrą, naujas jo realybes ir kurti teatrinius įvykius: „Visi šie metai, kupini emocijų, įdomių atradimų, netikėčiausių susitikimų su žiūrovais ir kūrėjais, buvo ir nemenkas iššūkis siekiant kurti festivalį kaip reiškinį, pristatyti naujus vardus bei žinomus kūrėjus, atverti Lietuvos žiūrovams šiuolaikinių scenos menų kontekstą, net jei ne visuomet patogų, keliantį ne pačius maloniausius klausimus, užtat visuomet grįstą aukščiausiais meniniais kriterijais“, – sako paskutinius metus festivaliui vadovaujanti A. Žukaitytė.

„Dakh Daughters“. „Art Corporation“ nuotrauka
„She She Pop“ spektaklis „Stalčiai“. Benjamino Kriego nuotrauka

Nuo Maidano iki Saigono

Tarptautinę programą spalio 1 d. Lietuvos rusų dramos teatre pradės Maidano kovotojų iš Ukrainos „Dakh Daughters“ pasirodymas – koncertas „Rožės“. Pabuvojusios įvairiausių teatrų ir festivalių scenose Slovakijoje, Rusijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje ir kitur, „Dakh Daughters“ pagaliau pasirodys ir Lietuvos žiūrovams. O štai belgų tarpdisciplinio meno grupė „Berlin“ į „Sirenas“ sugrįžta po dešimties metų – netradicinio teatro mėgėjus spalio 4–6 d. jie pakvies į Vilniaus rotušę, kur bus rodomas spektaklis-instaliacija „Gal visi drakonai…“.

Spalio 8 ir 9 d. kelsimės į nostalgiškąjį „Saigoną“ – vieną iš keleto šimtų tokiu pavadinimu veikiančių restoranų Paryžiuje. Menų spaustuvėje rodomas spektaklis nagrinėja namų, priklausymo vietai ir bendruomenei temas, tačiau svarbiausia – atsigręžia į žmones, kurie paprastai lieka neišgirsti ir nepastebėti.

Naujausią Lietuvos žiūrovams jau neblogai pažįstamo suomių režisieriaus Kristiano Smedso darbą „Tik filmuojama“ žiūrovai turės galimybę išvysti spalio 9, 10 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Kritikai šį režisieriaus darbą įvardina kaip odę kino menui“ tad spektaklis turėtų sudominti ne tik teatro, bet ir kino mėgėjus.

Antrosios spalio savaitės programą užbaigs kolektyvo iš Berlyno „She She Pop“ spektaklis „Stalčiai“, kuris festivalio programoje pristatomas kartu su Geothe’s institutu Lietuvoje. Dvidešimties metų kūrybinės veiklos jubiliejų švenčiantis teatro kolektyvas iš Berlyno šiame spektaklyje pasakoja labai asmenišką istoriją apie Rytų ir Vakarų Vokietijoje užaugusių moterų susitikimą.

„Vokietijoje garsų teatro kolektyvą „She She Pop“ į Lietuvą bandėme atvežti jau kurį laiką, tačiau kas nors vis pakišdavo koją – neveikdavo telefonas, nepasiekdavo elektroniniai laiškai – galbūt buvo per mažai emocijų“, – juokavo Goethe’s instituto Lietuvoje vadovas Detlefas Gericke. Labai džiugu, kad po tiek pastangų šiais metais „Sirenų“ festivalyje pagaliau bus pristatytas jų spektaklis.

„Labai svarbus buvo praėjusiais metais užsimezgęs asmeninis kontaktas – šviesaus atminimo Viktorija Ivanova kartu su kolege Agne Pulokaite nuvyko į Berlyną, susipažino su kolektyvo nariais ir sutarė, kad nori juos atvežti Lietuvos žiūrovams. Po Berlyne praleistos savaitės gimė du projektai – spektaklis „Stalčiai“ bus parodytas „Sirenų“ programoje, o bendra Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir „She She Pop“ koprodukcija „Pozesijos posesija“ bus pristatyta Šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ metu lapkritį. Džiaugiuosi šia mūsų draugyste su Lietuvos kultūros ir meno institucijomis ir negaliu nepaminėti ir nepadėkoti „Sirenoms“, kad tapo man puikia erdve pažinti be galo įdomu ir įvairiapusišką Lietuvos teatrą“, – linkėdamas festivaliui kitų penkiolikos sėkmingų gyvavimo metų sakė D. Gericke.

Artėjant Vėlinėms, spalio 29, 30 d. „Sirenų“ programą užbaigs didžiausias šių metų programos renginys – Eimunto Nekrošiaus Varšuvos Nacionaliniame teatre sukurtos A. Mickevičiaus „Vėlinės“. „Sirenose“ tradiciškai pristatomi lietuvių režisierių svetur sukurti spektakliai, ne išimtis ir šie, šventiniai, metai.

„Pasiryždami pristatyti šį spektaklį Lietuvoje, mes nebijojome emocijų. Kritikų ir teatro bendruomenės Lenkijoje šis drąsus kūrinys buvo sutiktas išties labai audringai, sulaukė įvairių nuomonių ir reakcijų, taip pat buvo pripažintas geriausiu 2015–2016 m. sezono spektakliu Lenkijoje. A. Mickevičius yra Lenkijai ir Lietuvai reikšmingas rašytojas, o jo „Vėlinės“ – abiem šalims svarbus kūrinys, tad kartu tai ir mūsų dovana Lietuvai minint Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį“, – mintimis dalinosi Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis.

Režisieriaus Kristiano Smedso darbas „Tik filmuojama“. „Kansallisteatteri“ nuotrauka
Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“. Varšuvos nacionalinio teatro nuotrauka

Pažiūrėti Lietuvos teatro – būrys svečių iš užsienio

„Sirenos“ neįsivaizduojamos be ilgojo lietuviško spektaklių savaitgalio. Keturias dienas rugsėjo 27–30 d. truksiančioje vitrinoje bus pristatyti 2017–2018 m. Lietuvos scenose sukurti naujausi mūsų garsių režisierių darbai ir įdomiausi pastaraisiais metais įvykę jaunųjų kūrėjų ieškojimai.

Be nuolatinių vitrinos dalyvių Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno, festivalio programoje taip pat matysime Valstybiniame jaunimo teatre vengrų režisieriaus Arpado Schillingo pastatytą spektaklį „Autonomija“ ir keturių jaunų kūrėjų – Kamilės Gudmonaitės, Kirilo Glušajevo, Manto Jančiausko ir Antano Obcarsko – darbus.

Šiemet lietuvišką programą kuruojanti, o nuo kitų metų vadovavimą festivaliui perimanti Kristina Savickienė sako, kad šiemet ypač jaučiasi susidomėjimas lietuvišku teatru – iš užsienio atvyksta ne tik prodiuserių ir didžiųjų festivalių programų sudarytojų, bet ir kūrėjų – režisierių, aktorių, dramaturgų, poetų. Jie atvažiuoja pasisemti idėjų ir pamatyti, pasak jų pačių, labai dinamišką lietuviško teatro sceną.

Svečiai domisi ne tik mūsų režisūros meistrais, bet ir jaunaisiais kūrėjais bei ryšių su lietuviškomis meno organizacijomis užmezgimu. Būtent todėl, bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu, bus rengiami susitikimai profesionalams, tarp kurių – ir šiemet Lietuvoje viešinti scenos meno profesionalų delegacija iš Pietų Korėjos, pristatysianti savo šalies teatro sceną, bei vienas garsiausių Kinijos teatro kūrėjų, Chongas Wangas, pakviesiantis į savo kūrybos pristatymą. Kinų režisierius gali sudominti ne tik teatro profesionalus – jau nuo 2016 m. atsisakęs mobiliojo telefono ir socialinių tinklų, menininkas šiuo metu gyvena teritorijoje be elektros ir elektrinių prietaisų, tad jo patirtis išties unikali. 

Tiems, kuriems nepavyko laiku suskubti įsigyti bilietų į užsienio programos spektaklius, dar yra galimybė apsilankyti lietuviškosios vitrinos spektakliuose. Toks susidomėjimas greičiausiai yra įrodymas, kad per penkiolika metų festivalis išugdė publikos pasitikėjimą programos atranka.

„Sirenos“ taip pat siūlo ir nemokamų renginių – Menų spaustuvėje veiks Vlado Suncovo kuruojamas festivalio klubas, į kurį, be Dmitrijaus Matvejevo fotografijų parodos, kvies kūrybinės dirbtuvės ir ypatingi performansai, diskusijos po spektaklių, taip pat atviri tinklaveikos renginiai.

Nors festivalis jau, be abejo, tapo ryškiu Lietuvos kultūrinio žemėlapio akcentu, jo direktorius Martynas Budraitis išsakė susirūpinimą dėl mažo valstybės dėmesio kultūrai ir festivaliams: „Teatro meno festivalių specifika yra ypatinga, kitokia nei kitų meno festivalių, paprastai reikalaujanti ir kur kas didesnio biudžeto. „Sirenos“ turbūt yra vienas mažiausių teatro festivalių Europoje ir kaimyninėse šalyse, ir be mūsų nuolatinių partnerių, tarp kurių Goethe’s institutas ir Lenkijos institutas, būtume dar mažesni. Manau, kad tai būtina kartoti ir gal pagaliau kas nors išgirs. Tačiau, be abejo, mes nepasiduosime ir tikrai gyvuosime dar bent penkiolika metų.“