EPA nuotrauka

Jau ryškėja popiežiaus Pranciškaus vizito Baltijos šalyse leitmotyvas. Nors Šventasis Tėvas savo kalbose nė karto nepaminėjo žodžio „migrantas“ ar „migracija“, tačiau nuolat pabrėžė būtinybę ugdyti sąžinę Evangelijos šviesoje, krikščionišką žinią paversti konkrečia ir apčiuopiama tikrove. Abejingumas kito kančiai – nesuderinamas su Kristaus mokymu. Tad baimės ir nesaugumo jausmą dera įveikti pasitikėjimu, kylančiu iš stiprios tapatybės ir savo orumo pajautos. Remtis vieniems į kitus, išsiveržiant iš individualizmo mentaliteto ir atrandant jėgą, kurią teikia sveiki ryšiai. 

Stiprėjant populizmo ir saviizoliacijos tendencijoms Europoje, ši žinia popiežiui atrodo itin svarbi.

Jei mėgintume įsiklausyti į popiežiaus raginimą įžvelgti kiekvienos jo lankomos šalies specifiką, tikriausiai galėtume teigti, jog daug stipriau nei Lietuvoje Latvijoje vizitas paženklintas ekumenizmo žyme. Dar viena dermė, papildanti pagrindinį leitmotyvą. 

EPA nuotrauka

Bendros pastangos

Pirmadienio rytą Dievo Motinai dedikuotoje Rygos liuteronų katedroje vykęs ekumeninis susitikimas buvo vienas svarbiausių latviškosios atkarpos momentų. Ne vienas pašnekovas patvirtino Latvijos liuteronų vyskupo Janio Vanago žodžius, kuriais jis pasveikino popiežių Pranciškų: Latvijos krikščionių bendradarbiavimo istorija išties netrumpa. Įvairių konfesijų atstovai reguliariai susitinka keletą kartų per metus. Pavyzdžiui, kasmet Didįjį penktadienį rengiamas ekumeninis Kryžiaus kelias, lapkričio 18-ąją, Latvijojos nepriklausomybės dieną, drauge meldžiamasi įvairiuose šalies miestuose, konfesiškai neskirstomi ir Alfa kurso dalyviai.

Nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo metų viekia bendras krikščioniškas radijas, spauda, sujungtomis jėgomis kuriamos televizijos laidos.

Popiežių Rygos liuteronų katedroje pasitiko visų pagrindinių konfesijų vadovai: ne tik katalikų Rygos arkivyskupas metropolitas Zbignevas Stankievicius, bet ir baptistų, metodistų, episkopalų ir sekmininkų bendruomenės atstovai. Atvykti atsisakė tik adventistai ir sentikiai.

Be abejo, reikšmingas yra Maskvos patriarchato Ortodoksų Bažnyčios Rygos ir Latvijos metropolito arkivyskupo Aleksandro dalyvavimas. Nors Ortodoksų Bažnyčia nuo kitų laikosi kiek atokiau ir santūriau, tačiau niekada neatsisako prisijungti prie svarbiausių iniciatyvų, palaikyti krikščionių pareiškimų visuomenei svarbiais klausimais.

Deja, oficialaus Ortodoksų vadovybės balso nesigirdėti tokiais klausimais kaip nepagrįsti rusiakalbių Latvijos gyventojų reikalavimai ar įtampa, keliama etniniu pagrindu. Kita vertus, latviai netapatina Ortodoksų Bažnyčios vien su rusiakalbiais, kaip dar visai neseniai tai buvo būdinga Lietuvai. Latviškai kalbančios ortodoksų bendruomenės čia gyvuoja nuo seno. Tik sovietmečiu jas papildė rusiakalbiai nariai. Natūraliai susikolstė situacija, kad vienose parapijose vyrauja latvių, o kitose – rusų kalba.

Pamaldų pradžioje įvairių konfesijų atstovai svarbiausioje liuteronų šventovėje sustojo tyliai maldai prie pirmojo latvių vyskupo, katalikų šventojo Meinhardo kapo. Šis vokietis augustijonų kunigas laikomas svarbiausiu Latvijos evangelizuotoju, vyskupu tapo 1186 metais.

Beje, šv. Meinhardas nėra vienintelis latvių šventasis. Šv. Jānis Pommersas yra plačiai  žinomas ir gerbiamas kankinys, brutaliai nužudytas 1934 m. arkivyskupo rezidencijoje. Mirties kaltininkai niekada taip ir nebuvo įvardinti, tačiau spėjama, jog tai bolševikų kerštas. Išties Pommersas jau buvo patekęs į revoliucionierių nemalonę, tarnaudamas Rusijos tikintiesiems.

Popiežius Pranciškus susitikimo Rygoje metu išnaudojo progą paraginti dar labiau sutelkti pastangas bendrai skelbti Evangeliją, nepasiduodant rezignacijai dėl „sudėtingų laikų ir krikščionių išstūmimo iš visuomenės“. Kaip kadaise sovietmečio išmėginimai, taip šiandien sekuliarizmo iššūkiai gali padėti atpažinti ne konkurentą ar eretiką, o tikėjimo brolį. Pranciškus kalba apie kūrybingumą, augimą, procesą. Dalykus, kurie galimi būtent todėl, kad situacija tapo sudėtinga ir nauja.

EPA nuotrauka

Žinia katalikams

Monstra te esse matrem“ (Pasirodyk esanti motina) – toks užrašas puošia Dievo Motinos paveikslą svarbiausioje latvių katalikų šventovėje. Į Mišias su popiežiumi Agluonoje, nepaisant prognozuojamo prasto oro, susirinko daugiau nei tikėtasi – apie 35–40 tūkstančių maldininkų iš visos Latvijos, Baltarusijos, Lietuvos ir kitur. Popiežiaus homilijos centre – Marijos pavyzdys. Šįkart jos ištvermė kančioje, sielvarto kupinas, bet ryžtingas stovėjimas po kryžiumi. „Marija pasirodo pirmiausia šitaip, – sako popiežius, – būdama šalia tų, kurie kenčia, šalia tų, nuo kurių bėga visas pasaulis, šalia tų, kurie yra nuteisiami, visų pasmerkiami, ištremiami.“ Jie atsiduria „už sistemos ribų, visuomenės pariby“. Tačiau su jais yra Motina, tarsi „prikalta“ kartu su jais nesupratimo ir kančios.

Marija ir mums rodo, kaip būti šalia: ne trumpam užsukti ar net ryžtis „solidarumo turizmui“. Reikia daugiau: reikia, kad sielvarto paliestieji realiai ir stabiliai jaustų šalia esančiųjų palaikymą, prisilietimą. „Nebijokime parodyti švelnumo, įsitraukti į kitų gyvenimus, net jeigu tai mums sudarys sunkumų. Drąsa kyla, atsirėmus į Dievą“, – tikina popiežius.

Popiežius nenutylėjo istorinių nuoskaudų, jų atminimas – dar gyvas ir nuodijantis, nes nenuskaistintas atleidimo. Šventasis Tėvas ragino nepasiduoti frustracijai ir bejėgiškumui, net jeigu skaudžiai nuvilia valstybinių ir dvasinių vadovų elgesys.

EPA nuotrauka

Popiežiaus žodžiai – atliepas į skaudų faktą, kad Latvija vis dar yra viena skurdžiausių ES šalių. Bejėgiškumo jausmas ir depresyvus požiūris pakerta vis daugiau jaunų žmonių, paskatina emigruoti. Sunku gyventi pensinio amžiaus žmonėms, ligoniams.

Kalbėdamas Prezidentūroje, Pranciškus paragino valstybę naujai atrasti savo „motiniškumą“ ir geriau pasirūpinti žmonėmis, o maldininkams priminė juos siejančią brolystę: „Mūsų laikais, kai atrodo grįžta įtarumo mentalitetas, kai pasitelkus statistiką mus mėgina įtikinti, kad gyvensime geriau, turėsime gausiau, jei liksime vieni, mūsų žemių mokytojai mus kviečia vėl parodyti pasitikėjimą broliu, visuotine brolyste.“

Popiežius tarsi klausia: „Ar tikrai negalėtume paliudyti visiems Latvijoje, kad esame pasirengę pirmenybę teikti skurdžiausiems, pakelti tuos, kurie suklupo, ir priimti kitus tokius, kokie jie atvyksta ir kap prisistato mums prieš akis.“

EPA nuotrauka

Ar ras atgarsį popiežiaus kvietimas, išsakytas tiek valstybės elitui, tiek eiliniams gyventojams siekti saugumo ir gerovės visiems, nepamiršti, kad tikra plėtra bei pažanga matuojama ne vien ekonominiais rodikliais, bet ir tuo, kiek pasitikėjimo gyvenimu ir ateitimi turime savyje?

Krikščionys šiame kelyje turi papildomų rezervų: Dievo malonę, kurios semiasi iš Jo Žodžio, Eucharistijos ir tarpusavio vienybės. Ar išdrįsime labiau nei savo jėgomis ir trapumu pasitikėti Dievo veikimu?

EPA nuotrauka