Kadras iš rež. Zosios Rodkevič filmo „Baltoji mama“.

Dokumentinio kino režisierė ZOSIA RODKEVIČ, anksčiau sukūrusi filmą apie tragiškai žuvusį Rusijos opozicijos veikėją Borisą Nemcovą, pristato naują filmą Baltoji mama“. Ją filmuodama kūrėja kone pusmetį gyveno su savo herojais: daugiavaike motina Alina, jos partneriu Sergėjumi, penkiais juodaodžiais moters vaikais iš ankstesnės santuokos ir naujuoju šeimos nariu – įsūnytu berniuku su psichinės sveikatos problemomis. Juosta intymiai atskleidžia šeimos dramą, motiniškos meilės kainą ir broliškos meilės paribius. Filmas rodomas Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (rugsėjo 20–30 d.).

Režisierė Zosia Rodkevič. Mindaugo Česlikausko nuotrauka

Ką pati manai apie įsivaikinimą? Ar tos mintys keitėsi kuriant filmą?

Jau anksčiau esu kūrusi filmus apie šeimas, kurios įsivaikina. Jos būna labai skirtingos, ir tai – įdomu. Manau, jei pačiai nepavyktų susilaukti kūdikio, būčiau pajėgi išauginti vaiką iš vaikų namų.

Kaip sutikote Aliną ir Sergėjų? Kaip supratote, kad jų sprendime įsisūnyti meilės nepažinusį Danilą slypi filmo istorija?

Idėja kurti filmą apie Aliną kilo juostos prodiuseriui Aleksandrui Rastorgujevui, kuris prieš kelias dienas tragiškai žuvo Afrikoje. Žinojome, kad Alina planuoja įsisūnyti Danilą, šeimai davėme kamerą. Pati pradėjau juos filmuoti šešias dienas per savaitę.

Zosia, kuo šis kūrybinis procesas skyrėsi nuo tavo ankstesnio filmo apie Borisą Nemcovą? Kaip organizavote šio filmo gamybą?

Makarovų šeimą filmavome septynis mėnesius. Filmavau aš, bet filmavo ir jie patys. Kuriant filmą apie B. Nemcovą, su juo susitikdavome periodiškai, nors tie susitikimai ir buvo labai intensyvūs. Vienas nuo kito ilsėdavomės, tad filmavome trejus metus. Šįkart aš pusei metų kone apsigyvenau Makarovų bute.

Prieš nuspręsdama įsivaikinti Alina užaugino penkis vaikus iš savo pirmosios santuokos su vyru iš Etiopijos. Ką tai sako apie jos asmenybę?

Manau, Alina turi labai stiprią valią. 

Kas slėpėsi už jos troškimo įsivaikinti berniuką, turintį vystymosi sutrikimų? Ar tikrai jos motyvacija slypėjo tame, kad su Sergejumi jie negali susilaukti kūdikio?

Tiksliai nežinau, kas tai buvo. Filme ji sako, kad Danilas jai labai patiko. Alina išsigando sužinojusi apie jo vystymosi ypatumus ir su tuo susijusius iššūkius.

Ar buvo toks momentas, kai šeima norėjo sustabdyti filmavimą?

Ne, nebuvo. Tačiau tai, kad su įjungta kamera buvome 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, kartais kėlė psichologinių iššūkių.

Kokių etinių klausimų kilo šiame kūrybos procese? Ar susidūrėte su apribojimais, pavyzdžiui, kaip ir kada filmuoti Danilą? Kokį poveikį šis filmas turės Danilui, kai jo gyvenimo dalis bus paviešinta?

Apribojimų mes neturėjome. Vaikų namuose filmuoti mums neleido, manau, todėl, kad jie nebuvo tikri, ar Alina jo negrąžins, kaip kad kartais nutinka. Kada jis pateko po Alinos sparnu, ji pasirašė sutikimą dėl sūnaus filmavimo. Kad Danilui dėl filmo nekiltų problemų, mes neatskleidžiame jo diagnozių. 

Kaip filmuojamas jautėsi pats Danilas? Ar jis suprato, kas vyksta?

Tarp manęs ir jo užsimezgė labai tvirtas ir švelnus ryšys. Filmuotis jam buvo įdomu, nors dabar jis bijo, kad visi pamatys jo isterijas, ir prašo manęs jas pašalinti iš filmo.

Kadras iš rež. Zosios Rodkevič filmo „Baltoji mama“.

Man patinka tai, ką filmuoju.

Šeima aktyviai dalyvavo kuriant filmą. Kai kurios scenos, pavyzdžiui, ta, kurioje Sergėjus netenka kantrybės ir Danilas gauna antausį, gana dviprasmiškos. Ar buvote laisvos spręsti, ką įtraukti į filmą, ko – ne?

Ką įtraukti į filmą, sprendėme mes. Makarovai – šaunuoliai, patys daug filmavo.

Kai atvyksta Danilas – šeima patiria drastiškas permainas. Alinos vaikai nėra labai empatiški naujajam šeimos nariui. Ar „Baltoji Mama“ tikėjosi tokio pokyčio šeimos dinamikoje?

Alina išklausė daug kursų, skirtų tėvams, kurie ketina įsivaikinti. Teoriškai ji tam buvo pasiruošusi. Tačiau, žinoma, vaikų sanykį su Danilu ji regi per rožinius akinius. 

Filmo pabaiga – atvira, lieka neaišku, kas Danilo ir Alinos laukia ateityje. Ar žinote, kaip keitėsi santykis, ar Danilas vis dar su šeima?

Taip, Danilas gyvena su šeima, adaptavosi, eina į mokyklą, važinėja į pravoslavų stovyklą kartu su Dominyku, taip pat į Ukrainą, pas močiutę, bei su visa šeima – atostogauti prie jūros. O juk dar visai neseniai jis tepažinojo Ozerki rajoną Sankt Peterburge. 

Zosia, sprendžiant iš ankstesnių filmų, atrodo, kad tave žavintys personažai – tarsi kokie karžygiai, šių dienų riteriai, kovojantys su stereotipais ir normomis. Koks tavo asmeninis ryšys su tomis istorijomis ir jų herojais?

Man patinka tai, ką filmuoju.

Šis filmas – bendros režisūros vaisius. Kaip pasiskirstėte pareigomis?

Aš filmavau, o Ženia (Jevgenija Ostanina) montavo. Filmavimo metu bendravome. Kol filmuodavau, Ženia peržiūrėdavo šeimos subjektyviąją kamerą – medžiagą, filmuotą jų pačių. Mūsų draugas ir prodiuseris Saša Rastorgujevas medžiagoje įžvelgė filmo apie meilę, didžiojo kino potencialą... nusprendėme kurti filmą.  

Koks šios istorijos moralas?

„All you need is love“ (liet. – „viskas, ko reikia – meilė“).