EPA nuotrauka

Pranciškaus viešnagė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo ilga ir intensyvi. Kol kas tai – ilgiausias jo vizitas Europoje, trukęs net 4 dienas, aplankant 3 šalis, 5 miestus. Tiek Lietuvos, tiek ir kitų dviejų Baltijos valstybių žiniasklaida plačiai ir pozityviai nušvietė rugsėjo 22–24 d. įvykius.

„Postimees“, didžiausio estų dienraščio žurnalistė Evelyn Kaldoja vertinimu, vizitas šioje šalyjebuvo visiška sėkmė: „Sužinojau, kad mano visiškai nereligingi draugai keliavo iš kitų Estijos vietų į Taliną pamatyti ir išgirsti popiežiaus, – ir išties buvo jo įkvėpti.“

Estų savaitraščio „Maaleht“ žurnalistė Bianca Mikovitš kiek sarkastiškai juokavo, kad estams labai svarbu, ką kiti apie juos galvoja, tad jei panašus vizitas patraukia kitų dėmesį, tuomet teatvažiuoja net ir popiežius į labiausiai ateistišką šalį. Tačiau vizito dienomis spauda skyrė popiežiui išties daug dėmesio, pripažindama didelę jo apsilankymo reikšmę.

Latvijoje moralinis popiežiaus autoritetas taip pat pripažįstamas. „Žmonės įsiklauso į Pranciškaus žodžius ir juos apmąsto“, – sako Gintas Amolinis, Latvijos radijo korespondentas. Latvija išties stropiai vizitui ruošėsi, pirmadienį paskelbdama nedarbo diena, kad kuo daugiau žmonių galėtų atvykti į susitikimą. Be abejo, sprendimas buvo kritikuojamas, prikišant ekonominius kaštus. Teigiama, kad daugiau nei 30 tūkstančių katalikų dalyvavo Pranciškaus aukojamose mišiose Agluonoje, nepaisant subjurusio oro.

Ten, kur Eucharistija – ten centras, ten nebėra pakraščio nei periferijos. „Ar patys Baltijos šalių gyventojai tai pajuto?“.

Beje, Pranciškaus vizitas – šventė ne vien katalikams, bet ir visiems krikščionims, apie ką šie neslėpdami kalbėjo viešai.

„Merginos ir vaikinai: meilė nemirė" - skelbia „Postimees“ pirmasis puslapis.

Užsienio spauda didesio dėmesio įvykiams prie Baltijos neparodė, išskyrus katalikišką. Svarbiausi Europos ir JAV katalikiški dienraščiai, televizijos ir radijo stotys buvo atstovaujami ir nuosekliai nušvietė svarbiausius vizito akcentus. Patiems žurnalistams ši patirtis – didžiulis atradimas. Juos palietė džiugus žmonių susitelkimas, jautrumas. CNA korespondentas Andrea Gagliarduci teigimu, buvo akivaizdus, kad popiežius sugebėjo sujungti kiekvienos tautos žmones ir šias tris valstybes tarpusavyje. Beje, ten, kur Eucharistija – ten centras, ten nebėra pakraščio nei periferijos. „Ar patys Baltijos šalių gyventojai tai pajuto?“

„Il Messagero“ bendradarbė, pakėlusi galvą nuo kompiuterio, klausia: „Represijos palietė vos ne kiekvieną šeimą, – kokia tavosios istorija?“ Klausantis pasakojimo, pašnekovei užgniaužia gerklę, ji akivaizdžiai susijaudina. Taip, Pranciškus buvo teisus, kai Spaudos konferencijos lėktuve metu ragino žurnalistus grįžti prie šios istorijos, gilintis ir labiau nušviesti.

Artumas

Kodėl Pranciškus parodė tokį didelį dėmesį trims mažoms Baltijos valstybėms? Kodėl čia kalbėjo apie individualizmo įveikimą, tapatybės atkūrimą ir konkretų rūpinimąsi vienas kitu? Nenutylėjo grėsmių, kurių šešėlyje nuolat tenka gyventi šio žemės lopinėlio žmonėms. Gal dar pernelyg daug neįvardinto priešiškumo gūžiasi sielose ir tarsi rūgštis ėda namų pamatus ir sienas? Vis dar šalta. Geriausias vaistas – patiems patirti priėmimą. 

Savo artumą skaudaus likimo tautoms popiežius labiausiai išreiškė spaudos konferencijoje grįžtant iš Talino į Romą, kai pripažino, kad apsilankymas KGB muziejuje jį „sugniuždė“, kad „būti tiltu“ tarp Rytų ir Vakarų, kam jis kvietė Lietuvos piliečius, nėra nei lengva, nei paprasta. „Reikia, kad mes visi jums padėtume. Ne padėtume, o būtume šalia“, – sakė Pranciškus.

Jis teigiamai įvertino trijų Baltijos valstybių atvirumą pagalbos reikalingiems karo pabėgėliams, gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą visoje Europoje smarkiai įsisiūbavusio populizmo audroje. Mūsų istorijų pavyzdys, popiežiaus manymu, – geriausia antireklama Sirenų vilionėms. Šaltas dušas, žadinantis iš tariamo saugumo iliuzijų.

Kita vertus, popiežius pabrėžė, jog atvykstančiųjų priėmimas ir integracija turi būti pamatuotas ir pasvertas, atsižvelgiant į mažos tautos specifiką. Vertinant iš laiko perspektyvos, šiandien popiežiaus žinia migracijos tema labiau specializuota, atsižvelgianti į niuansus. Pripažįstant kiekvieno krašto ar regiono specifiką, kai imamas vertinti konkretus jos poveikis valstybėms ir visuomenėms.

Šaknys ir tapatybė

Pranciškaus nuolat kartojamas raginimas atsigręžti į savo šaknis, tapatybę susisieja su jo mintimis, išsakytomis knygoje „Dio e' un poeta“. Atsakydamas į prancūzų sociologo ir komunikacijos tyrinėtojo Dominique Woltonu klausimą, jis kalba apie tradiciją kaip apie judesį: tęstinumą, augimą, vystymąsi, o ne užsikonservavimą viename taške. Kaip tradicija auga ir vystosi? „Per dialogą, taip kaip naujagimis, su aplinkiniu pasauliu“, – sako Pranciškus. Priešingu atveju tai jau nebe tradicija, o ideologija.

Savo ruožtu modernumas, suvokiamas kaip lūžis, atotrūkis, neturi vertės pats savaime. Jo vertė – įtampa su tradicija. Priešingu atveju ir modernumas virsta sterilia ideologija, kas jau ir nutiko. Tad asmeninis pasimetimas, atitrūkimas nuo šaknų neišvengiamai virsta visuomenės tapatybės krize. Ar Pranciškus turėjo omenyje vien grįžimą prie krikščionybės?

Laima Penek nuotrauka

Toje pačioje knygoje Pranciškus kalba ir apie Europą, jos baimes. Pasimetimą ir bergždumą. Šią temą popiežius pratęsė mūsų kraštuose, taikliai įvardindamas baimes, pančiojančias trijų Baltijos valstybių gyventojų širdis. Ir norą, kad viskas būtų buvę kitaip. „Susitaikymas su savo praeitimi – atveria solidarumui“, – sakė jis. Tik savo ir savo tautos tikrovę be išlygų priimantis asmuo geba be perdėto įtarumo ir smerkimo priimti kitą, svetimą. Popiežius ragino konkretumui, įsipareigojimui, kūrybiškumui. Iš esmės – kurti santykius, namus vieni kitiems, nes niekas kitas to už mus nepadarys.

Kita vertus, jis nebandė užliūliuoti mūsų entuziastingais pažadais ar bendro pobūdžio frazėmis apie pasitikėjimą Dievu. „Nežinome, ką atneš rytojus“, – nuskambėjo ir kaip įspėjimas, ir kaip žinojimas. Ar Dievas darsyk mūsų neišklausys?

Dievo veikimas nereiškia apsaugojimo nuo kančios ir sunkumų, o pagalba juos ištverti. Kristaus mokinių kelias veda per kryžių, per meilę iki galo – priminė Pranciškus, parodydamas paties Dievo Sūnaus pavyzdį. Mūsų vyresnioji karta savo pasirinkimais paliudijo, kad įmanoma tuo keliu eiti, kad konformizmas nėra vienintelis galimas atsakas. Ir kad Kristaus vietininkas yra šalia.

Bažnyčia, į kurią norisi pakviesti

Kiekvienas savaip išgyvenome susitikimus su popiežiumi, į širdį įkrito skirtingi jo pabrėžti žodžiai. Man vienas gražiausių jo akcentų – ateities Bažnyčios paveikslas, kurį jis pateikė mums, drąsindamas nepasiduoti žlugimo jausmams. Tariamuose mirties šešėliuos – jau spingso ateitis.

Ateitis – tai skaidri, patraukli, dinamiška, konkreti, solidari, tvirta ir šilta bendruomenė, kurios kiekvienas narys nėra pasyvus stebėtojas, o aktyvus veikėjas.

Ateitis – tai skaidri, patraukli, dinamiška, konkreti, solidari, tvirta ir šilta bendruomenė, kurios kiekvienas narys nėra pasyvus stebėtojas, o aktyvus veikėjas. Apie tai jis kalbėjo jaunimui Taline. Trupant institucijoms, taip pat ir bažnytinėms, į pirmą planą iškyla pati gyva tikrovė: yra ji arba jos nėra. Joks fasadas jos nebegali imituoti. Ar tai blogai?

Su estų jaunimu.

EPA nuotrauka

Viena poetiškiausių popiežiaus frazių toli gražu nėra tik lyrinis nukrypimas: „Vilniaus mieste Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui – sakė popiežius. – Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.“

Ar tai nėra kvietimas katalikams (ir visiems krikščionims) peržengti savo stovyklos sienas ir drąsiau bendradarbiauti su likusia visuomene?

Didžioji politika

Paulius VI ir Pijus IX yra sakę, kad politika, didžioji politika, yra viena aukščiausių artimo meilės formų, nes siekia bendrojo gėrio. Šiuo atžvilgiu kiekvienas popiežius yra didžiausias politikas pasaulyje. Kai Pranciškus kalba apie pagarbą žmogaus orumui, šeimai, gina silpniausių socialinių grupių teises, smerkia ginklavimąsi ir karą – kišasi į politiką. Tačiau, dėmesio, į Politiką iš didžiosios raidės. Juk šiandien politika dažniausiai tapusi savo priešybe – siekia ne bendro, o savosios dalies (partijos) gėrio. Ar krikščionys nėra užsikrėtę ta pačia liga?

O juk Bažnyčia egzistuoja ne tam, kad vien ugdytų žmonių dvasingumą, puoselėtų tarpusavio ryšius kaip savaiminę vertybę. Be abejonės, tai milžiniškos svarbos vertybė. Tačiau jos paskirtis didesnė nei vien tikinčiųjų gerovė. Bažnyčia, kaip sako Vatikano II susirinkimo konstitucija, yra visos žmonijos vienybės „raugas“ ir „įrankis“. Pamesti iš akių šį platesnį kontekstą – nevalia.

Tiesa, šis „įrankis“ neužkirto kelio holokaustui, nesugebėjo sustabdyti stalinizmo baisybių, tačiau padėjo juos ištverti ir atgimti. Krikščionio gyvenimas, todėl, kad tai – laisva, vertybėms, o ne interesams paklūstanti egzistencija, yra neįkainojama ir galinga jėga, galinti prisidėti prie socialinio audinio perkeitimo ar tiesiog jo kūrimo. Evangelija – juk ne paprasčiausia pamaldi lektūra, o gyvenimo kodeksas.

Kokie drakonai kėsinasi šiandien supriešinti žmones? Skurdas? Izoliacija? Išnaudojimas? Neigiamos nuostatos? Baimė? Krikščionio veikimas, kylantis iš laisvo apsisprendimo su vienoda pagarba traktuoti kiekvieną žmogų ir konkrečiai atsiliepti į jo poreikius – asmeninėje ar visuomeninėje plotmėje – jau yra politinis gestas. Jo pasekmės – reikšmingos ir lemtingos.

Pranciškus Estijoje, kreipdamasis į estų valdžios ir visuomenės atstovus, užtikrino, kad Bažnyčia nori būti jų partnere ir bendradarbe, siekiant visapusiškos visų estų gerovės.

„Nesu tikintis, – sakė vienas iš drauge keliaujančių žurnalistų, – tačiau kai girdžiu šį popiežių sakant, jog reikia būti geram, man tai priimtina ir svarbu.“

Dabar tenka mums kaip Bažnyčiai Baltijos šalyse apsispręsti, ar esame tam pasiruošę? Tai sudėtinga užduotis, bet popiežius mano, kad mes jau galime su ja susidoroti.

„Nesu tikintis, – sakė vienas iš drauge keliaujančių žurnalistų, – tačiau kai girdžiu šį popiežių sakant, jog reikia būti geram, man tai priimtina ir svarbu.“ Didžiulis dėmesys, kurio sulaukė Pranciškus nereligingoje Estijoje, yra vienas iš tų ženklų, kad klausomasi tada, kai žinia pirmiausia remiasi liudijimu. Ir tai nuostabus šansas.