„Caigo“ (rūkas) Venecijoje. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Kasmet vasarį begalės žmonių nori pamatyti ją – Veneciją – karnavalo metu. Išvysti mieste teatrą, miesto teatrą, teatro miestą. Patirti tą ypatingą atmosferą, kai sukurta realybė taip įsismelkia į įprastą gyvenimo tikrovę, kad slaptinga, meniškai išgražinta, kultūriškai įvairi aplinka, alsuojanti renesanso, baroko epochomis, tampa pati tikriausia, kad ir kokia neapčiuopiama.

Venecija žymi ir kino festivaliu, ką tik įvyko jau 75-asis, „Auksiniai liūtai“ jau turi savuosius šeimininkus – nugalėjusius šių metų kino menininkus.

Venecija, kurios pavadinimą išgirdus akyse iškart – kanalai, gondolos, juk tai miestas ant vandens. Venecija – slaptingai magiška erdvė, kurią atrasti ir pažinti – laimė, nusišypsanti, kai praveri duris ir leidiesi valtele, galbūt irkluojama patyrusio gondolininko, o gal persirengusio arlekino, gal turtingojo sultono, karaliaus ar pajaco... Ir taip prasideda dar viena istorija.

Literatė KRISTINA JANUŠAITĖ-VALLERI jau greitai kaip dešimtmetį kuria savąją istoriją Mestrėje, Venecijos provincijoje. Kokia Venecija įprastame dienų bėgsme? Kokia festivalių, karnavalų, meno renginių šurmulyje? Vienas jų – 16-oji Venecijos architektūros bienalė, kurioje pirmą kartą savo istorijoje dalyvauja Lietuva: architektai, dizaineriai, filosofai, mokslininkai, inžinieriai, naujųjų technologijų specialistai sukūrė paviljoną „Pelkių mokykla“, kuruojamą menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų. Renginio akivaizdoje kalbamės su K. Janušaite-Valleri apie supančią aplinką, apie erdvę – viešąją ir privačiąją – savąją, kai tu esi mieste ir miestas yra tau. Kaip ir kuo gyvenama Venecijoje?

Kristina Janušaitė-Valleri 75-ojoje Venecijos kino bienalėje. D. Butkuvienės nuotrauka

Prisiminkite pirmąjį Venecijos pamatymo ir pajutimo kartą – kada, kaip, koks šis miestas jums pasirodė?

Pirmasis prisilietimas prie slaptingojo Venecijos pasaulio įvyko 2011-ųjų pavasarį, kai visai atsitiktinai ir dar nepažinodama lagūnos ir terraferma (žemyno) erdvių vietoj Venecijos iš greitojo traukinio iššokau Venezia Mestre (Mestrėje), nes supainiojo žodis „Venecija“. Bet gana greitai susiorientavau ir įsėdau į kitą traukinį, gabenantį į Veneciją, į įžymiąją poetų ir rašytojų įamžintą Santa Lucia geležinkelio stotį, iš kurios išėjus atsiveria žavus ir nepakartojamas Venecijos paveikslas su vaizdu į Canal Grande (Didįjį kanalą).

Iš karto patenki į visai kitokią erdvę ir matymo lauką, paženklintą iš vandens išaugančių pastatų. Tokią Veneciją pirmą kartą pamatė ir žymus rusų poetas, Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis nuo Santa Lucia stoties laiptų. Šis vaizdas negali nejaudinti. Net ir dabar, praėjus beveik dešimt metų nuo gyvenimo Venecijos pašonėje (būtent Mestrės mieste, kuriame anuomet visai atsitiktinai iššokau ir tas išlipimas ne vietoje, matyt, tapo lemtingu ženklu), mėgstu į ją atvažiuoti traukiniu per ponte della Libertà (Laisvės tiltą), iš abiejų pusių apsuptą lagūnos vandenų, ir vėl pajausti tą magišką šio miesto įspūdį išėjus pro pagrindines Santa Lucia duris.

Dabar, kai jau gyvenate beveik dešimt metų visai šalia, kai jūsų dienos, galima sakyti, teka Venecijoje, nusakykite, ką reiškia joje gyventi. Kuo gyvenimas būtent šiame mieste yra išskirtinis?

Venecija – ypatinga, savita erdvė, miestas ant vandens, todėl ir venecijiečių gyvenimas paženklintas šios stichijos. Vietoj gatvių – kanalų vingiai, kuriais kursuoja įvairios transporto priemonės, pradedant vaporetais (vandens autobusais) ir baigiant greitosios pagalbos ar policijos motorinėmis valtimis. Veneciją nuo žemyno skiria ponte della Libertà (Laisvės tiltas), kuriuo įvažiuojama į piazzale Roma (Romos aikštę) – autobusų ir kitų sausumos transporto priemonių terminalą, iš kurio visi kiti Venecijos objektai pasiekiami arba vandens keliu, arba pėsčiomis.

Neretai pasitaiko atvejų, kai turistai teiraujasi, kaip autobusu ar mašina nuvažiuoti iki Šv. Morkaus aikštės, ir ne juokais supyksta arba labai nustemba paaiškinus, kad Piazzale Roma – paskutinė prieiga sausumos transportu. Panašiai nutinka, kai dirbant turizmo srityje tenka pasitikti keliautojus oro uoste ir padėti jiems pasiekti reikiamą viešbutį, nes dažnai net vandens taksi (kurio, beje, kainos gana aukštos) nepriplukdys iki pat durų: ne prie visų viešbučių yra galimybė atvykti vandens transporto priemonėms.

Kita išskirtinė charakteristika – acqua alta (aukštas vanduo), potvynis, kasmet vėlyvo rudens–žiemos sezonais užliejantis daugumą Venecijos gatvelių, net Šv. Morkaus aikštę. Šį fenomeną sukelia du vėjai: scirocco, pietryčių, ir bora, šiaurės rytų. Apie acqua alta praneša sirenos. Ženklas, kad reikia autis ilgaaulius guminius botus ir kad teks keliauti venecijietiškais podiumais – passarelle – kad nesušlaptum kojų.

Venecijos toponimika gerokai skiriasi nuo kitų Italijos miestų – yra paženklinta venecijiečių dialekto. Vietoj bendrinės italų kalbos žodžių gatvėms, kanalams, aikštėms nusakyti vartojami tarminiai terminai (calle – gatvė, rio – kanalas, campo – aikštė). Vienintelė Šv. Morkaus aikštė vadinama bendrinės kalbos žodžiu piazza.

Be to, Venecijoje nesitikėkite rasti logiškos namų numeracijos: ji ne užsibaigia su gatvės pabaiga, bet tęsiasi, vingiuojasi po visą sestiere – kvartalą. Kartais tenka nemažai pavargti, kol surandi reikiamą adresą. Tokia paini numeracija – Austrijos imperijos priespaudos laikų reliktas, išlikęs iki šių dienų. Venecijoje lengva pasiklysti ir ne vien dėl anksčiau minėtos priežasties, bet ir dėl gatvelių, skersgatvių bei vidinių siaurų kanalų, vinguriuojančių po miestą lyg klaidus labirintas. O patys venecijiečiai atstumą nuo namų iki parduotuvės ar kito objekto matuoja ne metrais ar kilometrais, bet tiltukais ir tiltais, t. y. kiek jų reikia pereiti, kol pasieksi tikslą.

Dar sunkiau susiorientuoti šiame labirinte turistui, paklaususiam vietinio, kaip pasiekti vieną ar kitą objektą, nes Venecijoje klausiantiesiems kelio įprasta atsakyti: Vai sempre dritto („Visada eik tiesiai“). O jei ir pradės pasakoti, už kurio tiltuko ar kampo sukti į kairę ar dešinę, tai vis tiek aiškiau nepasidarys. Kita vertus, tikrieji venecijiečiai – mažėjanti populiacija (dažniausiai dėl ypač aukštų būsto bei pragyvenimo kainų ir dėl darbo stokos). Kartais atrodo, kad turistų, užplūstančių šį lagūnos miestą, kur kas daugiau nei vietinių, jie tirpte ištirpsta daugiatūkstantinėje ir daugiakultūrėje minioje.

Nepaisant visų savo keistenybių, Venecija – muziejus po atviru dangumi, akį traukiantis istorinių pastatų, palazzi (dauguma jų – buvę didikų namai), įvairia susipynusia architektūra (iš kurios ypač išskirčiau venecijietišką gotiką), ir kur visada rasi ką nors netikėta – įdomių namų detalių, ar aptiksi calle, kuria dar niekada nesi ėjęs. Ir patys venecijiečiai (bent mano pažįstami) labai įsimylėję savo miestą, žavisi juo. Jie visą kitą pasaulį, esantį už Ponte della Libertà, įvardija vienu žodžiu – terraferma (žemynas), taip apibrėždami savą (salos) ir svetimą (žemyno) erdvę.

Gondolos. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Venecija daugumai asocijuojasi su vandens kanalais, juose plaukiojančiomis gondolomis, tačiau, manau, miestas turi ir kitų verčių, reikšminių elementų, detalių. Sudėkite savąją Venecijos mozaiką ar savosios Venecijos mozaiką.

Man šis miestas labiausiai patinka ankstyvą rytmetį, kai turistai dar miega ir jo gatvelėse gali sutikti tikrus venecijiečius, keliaujančius į darbą. Dažnas jų, kad ir kaip skubėtų, pakeliui esančioje kavinėje vos per keletą minučių išgeria espresso ar cappuccino puodelį in piedi (stovėdamas prie baro), suspėdamas dar su pažįstamu ar barista persimesti keliais žodžiais. Tad ir viena iš mano Venecijos mozaikos detalių – kava, kavos ritualai. Kasdienė kava (Marchini time, Majer), elegantiška (Amo), istorinė (Caffè Florian, Quadri), autentiška (Tonolo, Torrefazione Cannareggio), relaksuojamoji-meniška (Ca‘ Fujiyama)...

Žymiu aperityvu spritz mėgaujuosi Campo Santa Margherita (Šv. Margaritos aikštėje) – pagrindinėje studentų susitikimo erdvėje, Dorsoduro kvartale. Patinka stebėti pro šalį skubančius žmones ir tekantį venecijietišką gyvenimą, kurio tylos pauzes pertraukia gabbiani reali (žuvėdrų rūšis) klyksmas, ypač tomis dienomis, kai aikštėje vyksta nedidelis žuvies turgus.

Netoliese – „Ca' Foscari“ universiteto pagrindiniai rūmai, kurių venecijietiškos gotikos fasadas išeina į Canal Grande (Didįjį kanalą), Kalbų fakultetas, „Ca' Foscarina“ knygynas, kuriame galima rasti vertingų mokslinių ir grožinės literatūros leidinių. Keletas kitų knygynų – „Giunti al Punto“, gausus įvairaus pobūdžio knygų apie Veneciją; „Acqua alta“, neįprastas, išsiskiriantis savo forma bei leidinių išdėstymu, kuris didelius knygų gerbėjus galėtų net papiktinti: knygos krūvomis sugrūstos palei sienas arba sukrautos į senas, nebenaudojamas gondolas, valtis. Nėra ir jokio kompiuterinio katalogo, padedančio surasti vieną ar kitą dominančią knygą. Reikės pasikliauti knygyno savininko signor Luigi Frizzo pagalba. Knygų mikrokosmosas, kuriame ir katinai turi savo vietą.

Kita man artima Venecijos erdvė – Ghetto (Getas), Cannareggio zonoje. Žodžio „getas“, plačiai vartojamo įvairiose kalbose, kilmė siejama su venecijiečių tarmės terminu geto, kuriuo viduramžių laikotarpiu buvo vadinama ginklų liejykla, įkurta toje vietoje. Vėliau, XVI amžiaus pradžioje, į šį kvartalą perkėlus izraelitų bendruomenę, minėtas terminas įgijo mums visiems gerai žinomą reikšmę, paplitusią ir kitose kalbose. Žydų bendruomenė čia išlikusi iki dabar, tai liudija ir tradiciniais drabužiais apsirengę po kvartalą vaikščiojantys vietiniai gyventojai. Kvartale įsikūrusioje kepyklėlėje galima nusipirkti autentiškų žydiškų saldumynų arba duonos, o „Gam gam“ restorane – paragauti tradicinio košerinio maisto. Čia taip pat gausu nedidelių meno ir fotografijos galerijų, į kurias visada malonu užsukti ir pasigėrėti ekspozicijomis.

Patinka man Venecijoje ir perdersi – pasiklysti begaliniuose gatvelių labirintuose arba nuklysti į kokią dar mažai pažįstamą ar nepažintą, neatrastą zoną, skersgatvį. Taip manyje atsiveria tikra flâneuse (iš pranc. k. – „vaikštinėtoja, vaikštūnė“) dvasia. Eiti, kur neša, įkvepia miestas, atveriantis prieš akis netikėtas erdves, detales. Tą dvasią dar labiau sustiprina rudenį žiemą Veneciją ir visą lagūną kartais apgaubiantis balzganas tirštas caigo (iš venecijiečių tarmės – „rūkas“), į kurį panyra tiltai, namai, gatvės, kanalai. Lieka tik kontūrai. Vakarais, jau sutemus, rūko miglose susilieja žibintų, pastatų šviesos, vaporetų radarai ir atrodo tarsi gyvi paveikslai – akvarelės.

Šv. Morkaus aikštė. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Žymusis Venecijos karnavalas – kaip jis kasmet veikia, keičia, įprasmina ir perprasmina miestą? Kaip šiandienos venecijiečiai švenčia karnavalą?

Venecijos karnavalas, kurio ištakos siekia XI amžių, į šį miestą sutraukia tūkstančius žmonių iš viso pasaulio. Visa Venecija tampa tarsi didžiulė scena, teatras, ne tik šv. Morkaus aikštė, kurioje vyksta pagrindiniai karnavalo renginiai. Kaukėmis ir kostiumais pasipuošusių persirengėlių gali sutikti gatvėse, skersgatviuose, vaporetuose. Ore tvyro magiška, teatrališka atmosfera. Visi traukia į piazza San Marco, kur ne tik ant specialiai šiam renginiui įrengtos pakylos, bet ir apskritai visoje aikštėje knibždėte knibžda persirengėlių.

Venecijos karnavalas trunka ne vieną dieną, o keletą savaičių ir baigiasi martedì grasso, antradienį, po kurio seka Pelenų trečiadienis. Kasmet parenkama tema ir sudaroma ją atitinkanti programa. Šiųmetinė tema buvo Creatum Civitas Ludens – „Miestas, kuris žaidžia“. Daug renginių, susijusių su žaidimu: pradedant lėlių teatro spektakliais ir baigiant cirko artistų pasirodymais miesto aikštėse. Vienas pagrindinių programos akcentų – tradicinis Volo dell‘Angelo (Angelo skrydis) nuo šv. Morkaus varpinės bokšto, kuriuo oficialiai atidaroma karnavalo šventė. Kitas svarbus momentas – la festa delle Marie (Marijų šventė), kurios metu iš dvylikos merginų išrenkama gražiausia.

Akį traukiantys kostiumų ir kaukių pasirodymai irgi turi savo tikslą: bent keletą dienų iš eilės ant šv. Morkaus aikštėje įrengtos pakylos kaip ant podiumo demonstruojami istoriniai kostiumai, įmantrios, originalios kaukės, ir tradicinės, ir modernios, iš kurių taip pat renkama gražiausia. Žmonės atsipalaidavę, nusiteikę šventiškai. Vieni čia pat, aikštėje, net nelipdami ant pakylos, demonstruoja savo kaukes ir kostiumus, kiti – gėrisi šiuo nesibaigiančiu kaukių šou fotografuodami jas ar fotografuodamiesi kartu su persirengėliais. O kaukių ir kostiumų gali pamatyti tikrai įdomių. Gali sutikti Petrarką ar Carlo Lorenzini sukurtą žymų personažą Buratiną, patricijus, „Žvaigždžių karų“ veikėjus ir kt. Akį ypač patraukia persirengėliai istoriniais XVIII amžiaus kostiumais. Tradicija, istorija persipynusi su dabartimi.

O kaipgi karnavalas be tik jo metu gaminamų saldumynų: frittelle veneziane (venecijietiškos spurgos, dažniausiai įdarytos razinomis ir pinijų sėklomis), crostoli arba galani (šių saldumynų ištakos siekia romėnų laikus: būdavo gaminami saturnalijų šventės proga), castagnole, kurių pavadinimas sietinas su kaštainiais, nes savo forma primena juos. Venecijiečiai, valgydami vieną ar kitą karnavalo saldumyną, mėgsta aptarti ir komentuoti, skanus ar ne, ar tinkamai paruošta tešla ar įdaro kremas. Taip pat jie žino, kur galima nusipirkti skaniausių frittelle Venecijoje: kurioje kepyklėlėje ir įdaras, ir tešla atitinka visus reikalavimus ir patenkina visus skonio receptorius. Pasibaigus karnavalui iš pasticcerie (kepyklėlių) išnyksta ir tradiciniai jo saldumynai.

Rialto tiltas – vienas pagrindinių tiltų Venecijoje. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Karnavalas yra labai akivaizdi sąsajos su istorija apraiška, tai ilgaamžė tradicija. Kokia šiandienos Venecijos kultūra, kiek joje tradicijos, kiek novacijos?

Šiandienos Venecijos kultūra yra paženklinta tradicinių ir istorinių švenčių, taip išlaikant ryšį su praeityje buvusiomis svarbiomis datomis, įvykiais, kurie ir dabartiniam venecijiečiui aktualūs. Kaip ir kiekvienai tautai, taip ir italams, šiuo atveju – lagūnos gyventojams, svarbus kultūrinis paveldas, tradicijų tęstinumas. Natūralu, kad laikui einant šie dalykai modifikuojami, pritaikomi šiuolaikiniam visuomenės kontekstui, kartu stengiantis išlaikyti esminius momentus, elementus. Suaktualinti praeitį.

Tarkime, Festa della Sènsa (iš veneto kalbos – „Dangun Žengimo šventė“) šaknys siekia Venecijos Šviesiausiosios Respublikos laikus. Šios religinės šventės metu buvo atliekamas Sposalizio del Mare ritualas – Venecijos santuoka su Adrijos jūra, taip pagerbiant ją kaip jūrų valstybę, pažymint Dalmatijos apgynimą nuo slavų ir šiame lagūnos mieste pasirašytą taikos sutartį tarp Pontifiko ir Romos imperijos. Nuo 1965 metų Venecijos savivaldybė atnaujino šios ceremonijos šventimą, prisimenant minėtus istorinius įvykius, o kartu ir suteikiant žaismingumo, teatrališkumo.

Kita graži šventė – Redentore (Atpirkėjo), švenčiama trečiąjį liepos sekmadienį. Taip pat turinti religinį istorinį kontekstą. Ir šiomis dienomis laikomasi religinės tradicijos: Atpirkėjo bazilikoje vyksta atlaidai, į kuriuos ateiti būtina per laikinai ant valčių suręstą tiltą. Kita ne mažiau svarbi šventės dalis – fejerverkų spektaklis lagūnoje, prasidedantis 23.30 val. ir trunkantis gerą pusvalandį. Jo stebėti susirenka minios žmonių: kas iš motorinių valčių pačioje lagūnoje, kas iš Lido salos ar Venecijos. Reginys tikrai vertas dėmesio. Kasmet parenkama ir spektaklio tema. Šiemet – „Metų laikai“, kuriuos atspindėjo tam tikros spalvos ir kompozicijos fejerverkai, o žiūrovai aktyviai stengėsi atspėti, kuris metų laikas rodomas.

Pirmąjį rugsėjo sekmadienį vyksta istorinė regata – venecijietiško irklavimo varžybos, tūkstantmečiais praktikuotos Venecijos lagūnoje. Įspūdinga dar ir tuo, kad jos metu galima pasigrožėti Didžiuoju kanalu tipinėmis XVI amžiaus valtimis plaukiančia ilga vandens procesija, sudaryta iš istoriniais kostiumais pasipuošusių personažų, tarp kurių – dožas ir kiti svarbūs Šviesiausiosios Venecijos respublikos atstovai.

Tradicijos ir novacijos sankirta atsiskleidžia ir kalbant apie gondolierius, kurių profesija išsiplėtojo Venecijos Respublikos laikais. Gondolieriai pamažu tapo neatskiriama visuomenės dalis, turinti savų privilegijų. Laikui einant kito ir šios profesijos samprata, pobūdis. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Veneciją sudrebinus turistų antplūdžiui gondolieriai imti vertinti kaip tam tikra venecijietiška kaukė – kaip vienas žymiojo karnavalo simbolių ir kaip turizmo srities darbuotojai.

Daugelyje suvenyrų parduotuvių galite įsigyti jūreiviškų marškinėlių, priminsiančių gondolierių, irkluojantį gondolą, venecijiečių dialektu kalbinantį turistus, ypač turistes, ir praplaukiant netoli pastatų grakščiai atsispiriantį koja nuo jų. Nepaisant pokyčių, gondolieriai išlaikė ir savo istorinės profesijos charakteristikų bei papročių.

Kavos ritualai. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Ką reiškia būti venecijiečiu? Esama venecijiečio identiteto, įprasminančio jį unikaliai, mąstant Italijos kontekstu, taip pat galvojant apie šiandienio pasaulio globalumą, kultūrinę sąmaišą?

Jei paklaustum italo: iš kur esi, pastarasis iš karto nurodytų ne savo šalį, o regioną arba iš karto – savo miestą ar miestelį, nes Italijoje paplitęs campanilismo – kampanilizmas – šališkas prisirišimas prie savo gimtojo miesto, sąmoningai suvokiant, kad turi stiprų lokalų identitetą ir gerokai skiriesi nuo kitų vietovių gyventojų.

Ne išimtis ir venecijiečiai. Pirmoji juos nuo kitų miestų gyventojų išskirianti charakteristika – ligvistinė – jie kalba venecijiečių dialektu.

Vincenzo Marios Mastronardi, Fabio Marascio ir Antonio Pizzi knygoje „Psicologia degli italiani del centro-nord. Tipi, vizi, pregi e difetti“ („Centro–Šiaurės Italijos gyventojų psichologija: tipai, įpročiai, privalumai ir trūkumai“) pateikiama dar keletas kitų venecijiečiams būdingų bruožų: fatalizmas, humoras (juokavimas, pašiepimas kitų), jautimasis viršesniais už kitus Veneto regiono gyventojus, noras pasirodyti, pasilinksminimų dvasia (Ndemo bevar do ombre? – iš venecijiečių dialekto „Einam išgerti vyno taurės?“), teatrališkumas, stengimasis bet kokia kaina padėti kitam.

Mano pažįstami, sutikti venecijiečiai – smalsūs, nuolat besidomintys savo miestu, jo kultūra, paveldu. Įsimylėję Veneciją. Besididžiuojantys ja.

Venecijiečiams būdingas slow life (lėtas gyvenimo būdas). Čia įprasta daug vaikščioti pėsčiomis, reikalui esant plaukiama vaporetu. Pasak A. Cipriani, įžymiojo „Harry‘s bar“ paveldėtojo, Venecija – tarsi didelis namas, kurio koridoriais vaikščiodamas vis susitinki pažįstamų. Čia jautiesi saugus. Dėl to lagūnos miesto gyventojai mėgsta apsipirkti mažose krautuvėlėse – botteghe, kur visuomet bus su kuo paplepėti, o ir neprisipirksi daug, nes antraip būtų per sunku nešti pernelyg daug prikrautą pirkinių krepšį iki namų, pereinant ne vieną tiltą ir tiltuką.

1950-aisiais ir vėliau suklestėjus turizmui Veneciją užplūdo turistai iš įvairių pasaulio kraštų. Šis fenomenas ypač sustiprėjo pastaraisiais metais. Tai sukuria Venecijos, kaip daugiataučio ir daugiakultūrio miesto, įspūdį, nors iš tikrųjų čia gyvenančių užsieniečių nėra didelės bendruomenės. Venecijiečiai yra tarsi paraleli visuomenė, palyginti su daugiataute turistų minia.

Venecijos akivaizdoje kaip nusakytumėte savąją aplinką – kokie būtinieji jos elementai, reikšminės detalės?

Venecija – ypatinga erdvė, turtinga savo architektūra, išvagota kanalų vingių, gatvių ir skersgatvių. Traukianti ir įtraukianti. Lengva ją suidealizuoti, sumistifikuoti, ypač negyvenant joje, nematant iš arti kasdienybės peripetijų. Nors ir negyvenu pačioje Venecijoje, bet tenka čia dažnai lankytis darbo ir kitais reikalais, todėl gana gerai ją pažįstu. Stebėti ir pastebėti kasdienos detales, kaip antai venecijiečių susidūrimus su turistais vaporetuose, dėl kurių neretai kyla ne itin pozityvių diskursų. Tačiau ir tai yra Venecija. Kasdienybė, kurią atidžiai fiksuoju ne tik pro fotoobjektyvą, bet ir savo eilėraščiuose. Fiksuoju detales: istorinių pastatų fasadus, jų architektūrinę stilistiką, koplytėles namų sienose, turistus, ištiktus Stendalio sindromo vidury būtent to tiltuko, kuriuo turi pereiti (ir neretai skubomis), gabbiani reali atspindžius kanaluose, kaip pakyla vanduo ir užlieja gatves, caigo, kuriame pamažu ištirpsta visas miestas.

Venecija man – ir venecijiečiai, sutikti, pažinti, pažįstami, ypač moterys – šio miesto matronos, sergėtojos. Mūsų susitikimai ir pašnekesiai apie kultūrą, literatūrą, rašymą ir apie gyvenimą (kaipgi kitaip, kai susieina moterys, kad ir kokios tautybės jos būtų), kūrybos skaitymai vienos kurios nors namuose pro langą stebint saulės apšviestus Venecijos stogus ir bažnyčių bokštus.

Čia iš naujo atradau ir Nobelio premijos laureatą, poetą Josifą Brodskį. Tapo artimas dėl savito ryšio su Venecija, eilėraščiais, rašytais šiame lagūnos mieste, ir ypač esė „Fondamenta degli Incurabili“ („Watermark“). Vaikščiodama Fondamenta delle Zattere galiu geriau įsivaizduoti ir J. Brodskio kūrybos, venecijietiško gyvenimo kontekstus. Ta pati Fondamenta parveda Università Cà FoscariAlma Mater, kurio nemaža dalis fakultetų įkurti istoriniuose Venecijos pastatuose, link.

Neįmanoma aprėpti visų patirčių, išgyvenimų, visus juos surašyti, suregistruoti, nes Venecija neišsemiama. Kad ir eidama tuo pačiu maršrutu kartais sąmoningai leidžiu sau perdersi – nuklysti į šoną, paklaidžioti, pasiklysti, eiti ten, kur neša miestas, ir atrasti šį miestą savyje su visomis netikėtomis jo erdvėmis bei detalėmis.

Lietuvos „stend up“ „Angelų takais“ Venecijos kino bienalėje, „Venice Virtual Reality“. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Lietuvos ženklai, gyvenantys lietuviai – kas ir kaip Venecijoje?

Didžiausias ir, manau, svarbiausias lietuviškumo ženklas ne tik Venecijoje, bet ir Venete, šiemet, gegužės mėnesį, oficialiai šiame regione įkurta lietuvių bendruomenė, kurioje einu vicepirmininkės pareigas. Tai suteikia galimybę pažinti daugiau lietuvių, užmegzti ryšius su po visą Veneto regioną išsibarsčiusiais tautiečiais.

Džiuginanti ir praturtinanti patirtis, padedanti išlikti tautinėje, kultūrinėje bei kalbinėje bendrystėje, (su)stiprinti savo identitetą. Pirmiausia mus sujungia gimtoji kalba, nes neretai namų, darbo ir visuomeninėje aplinkoje bendraujame italų kalba. Kartu paminime valstybines ir kitas tradicines Lietuvos šventes, apsilankome Veneto regiono kultūriniuose renginiuose arba paprasčiausiai susitinkame puodelio kavos, aperityvo.

Lietuvos paviljonas 16-ojoje Venecijos architektūros bienalėje. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka
Lietuvos paviljonas 16-ojoje Venecijos architektūros bienalėje. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Kalbamės 16-osios Venecijos architektūros bienalės vyksmo akivaizdoje. Kokie įspūdžiai, patyrimai, pastebėjimai, įžvalgos?

Venecijos architektūros bienalė architektams ir dizaineriams iš viso pasaulio suteikia galimybę pristatyti naujus projektus, savaip interpretuojant pagrindinę temą. Šiųmetinės, 16-osios, bienalės pavadinimas, kvietimas, imperatyvas – „Freespace“ (iš anglų k. – „Laisva erdvė“), pasiūlytas jos kuratorių Yvonne Farrell ir Shelley McNamaros.

Teko dalyvauti įvairiuose architektūros bienalės atidarymo renginiuose, tarp jų ir Lietuvos paviljono „Pelkių mokykla“. Buvo įdomu pamatyti, kaip įvairios šalys (pristatyti 65 nacionaliniai paviljonai) perteikė ir įgyvendino nurodytą temą. Vertos dėmesio ir miesto erdvės, kuriose išsidėstę bienalės paviljonai, ypač pagrindinės istorinės būstinės – „Giardini di Biennale“ (iš italų „Bienalės sodai“) ir „Arsenale“ (iš italų „Arsenalas“).

Lankantis paviljonuose natūraliai iškyla klausimai: kas yra architektūra? Kaip ji suvokiama ir interpretuojama šiuolaikinių architektų? Kokios jos funkcijos, paskirtis? 16-osios bienalės dalyvių stendai leidžia į architektūrą pažvelgti plačiau, praplėsti jos sampratą: kad architektūra nėra tik statinys, ne užsibaigia ties juo, bet apima ir vienaip ar kitaip veikia ir aplinką, sociumą; kad būtina dialoguoti, įsiklausyti ir į visuomenės reikmes, atliepti jas, neužmirštant kultūrinio paveldo.

Sakyčiau, tokiu būdu kuriama architektūros filosofija, kviečiama į architektūrą (pa)žvelgti filosofiškai, reflektuoti ją, jos ir jai siūlomas galimybes, kartu neatitrūkstant nuo realios aplinkos, erdvės. „Freespace“ reprezentuoja dvasios dosnumą ir žmogiškumą, kuriuos architektūra iškelia į savo darbotvarkės centrą, sukoncentruojant dėmesį į erdvės kokybę, suponuojant klausimą apie laisvą ir nemokamą erdvę, o tai gali būti pasiekta tuo atveju, jei projektas yra įkvėptas dosnumo“, – teigia bienalės kuratorės savo manifeste.

Kalbant apie paviljonus, kiekviena šalis savaip įgyvendino šių metų bienalės leitmotyvą. Prestižinį „Aukso liūto“ apdovanojimą gavo Šveicarijos paviljonas „Svizzera 240: House tour“. Kuo jis išskirtinis? Lankytojas patenka į namų erdvę – į visiškai tuščią butą, iškreiptų matmenų bei proporcijų ir kur pagrindinis akcentas – baltos sienos. Kiekvienam iš mūsų intymi ir svarbi erdvė pateikiama iš pašaliečio prospektyvos. Tai skatina permąstyti, reflektuoti architektūros potencialą iš naujo apibrėžiant ir suvokiant namų erdvės koncepciją.

Vokietijos paviljonas „Unbuilding wals“ primena ne tik apie išorinius, bet ir vidinius barjerus, kuriuos kiekvienas viduje nešiojamės. Kartu tai ir istorinis momentas – aliuzija į buvusią Berlyno sieną.

Pavadinimu „Becoming“ Ispanija pristato savo šalies žymiausių architektų darbus, atrinktus konkurso būdu ir pasakojančius apie ateities architektūrą. Tapsmas. Vyksmas. Dinamiškas procesas.

Suomijos paviljono „Mind-building“ centre – ateities bibliotekos koncepcija. Kokia ji? Ieškoma tokių architektūros sprendimų, kur istoriniai kontekstai harmoningai derėtų su šiuolaikiškumu, modernumu. Savitas ir Didžiosios Britanijos paviljonas, kviečiantis susimąstyti ir apie dabartinę politinę situaciją šioje šalyje, apie „Brexit“ padarinius. Raktinis žodis slypi jo pavadinime „Island“ – „Sala“. Sala gali būti ir saugus prieglobstis, ir tremties, atskirties vieta.

Neįmanoma aprėpti, suminėti visų sudominusių paviljonų. Iš jų kiekvienas, atliepdamas pagrindinę bienalės idėją, perteikia autentišką žinią, originalius ar tradiciškesnius architektūros sprendimus.

Tarp daugelio paviljonų mums ypač svarbus Lietuvos – „Pelkių mokykla“, kurio kuratoriai – Nomeda ir Gediminas Urbonai. Pirmą kartą individualiu paviljonu dalyvaujanti prestižinėje architektūros bienalėje Lietuva „freespace“ koncepciją plėtoja pasitelkdama pelkės metaforą, tokiu būdu siekdama praplėsti architektūros disciplinos ribas, nukreipdama dėmesį nuo žmogaus į kitas gyvybės formas.

Todėl vienu iš pagrindinių paviljono akcentų tapo iš Lietuvos atgabenta natūrali pelkė. Daug dėmesio skirta jutiminiams potyriams, sensorikai: tuo tikslu įrengtos dvi instaliacijos, pavadintos paviljono smegenimis. Įdomi koncepcija, požiūrio taškas, ypač siekimas dialogo tarp architektūros ir kitų disciplinų, kritiškai interpretuojant globalius architektūros vyksmus, ieškant naujų erdvės patyrimo ir mąstymo modelių. Kvietimas išeiti iš komforto zonos ir pabraidyti po filosofinių samprotavimų pelkes.

Stiklo dirbiniai, eksponuojami Šv. Jurgio saloje, „Stanze del vetro“ (stiklo kambariuose). Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Miestas – pirmiausia architektūra. Kaip šiuo aspektu regite šiandienos Veneciją? Gebama išsaugoti, išlaikyti ir toliau kurti unikalų miestą?

Ne taip daug šiuolaikinės architektūros pavyzdžių Venecijoje, nes nebūtų taip paprasta joje įterpti naujų pastatų, turint omenyje gerokai apribotą ir jau istoriškai suformuotą erdvę. Daugiausia atliekami įvairūs rekonstrukcijos, restauravimo darbai, senus pastatus prikeliant naujam gyvenimui, suteikiant jiems šiuolaikinio gyvenimo funkcijų.

Pavyzdžiui, tai nutiko Fondaco dei Tedeschi – istoriniam XIII amžiaus statiniui – buvusiems didžiuliams prekių sandėliams. Vėliau, XX–XXI amžiaus pradžioje, čia buvo Italijos pašto būstinė, kol galiausiai 2016 metais pastatas tapo aukštos klasės prekybos centru, kuriame įrengta ir kultūros renginiams skirta erdvė. Išoriškai statinys rekonstruotas išsaugant architektūros paveldą, todėl darniai įsikomponuoja tarp kitų istorinių pastatų.

Kitas puikus restauravimo pavyzdys – „Ca' Foscari“ universiteto Ekonomikos fakultetas, 2015 metais įrengtas buvusios skerdyklos pastatuose. Projektas, didžiąja dalimi finansuotas paties universiteto, dėl jo atsivėrė naujų galimybių ir erdvių miesto gyventojams.

Yra keletas ir ne itin vykusių šiuolaikinių architektūros sprendimų, disonuojančių su bendra aplinka. Vienas jų – teismo būstinės pastatas Romos aikštėje, vos įvažiavus iš žemyno į Veneciją. Ir teisingumo citadelė, ir netoliese esantis Konstitucijos tiltas (pastatytas 2008 metais) parodo aiškų atotrūkį ir disharmoniją tarp senosios ir moderniosios architektūros.

Miesto, kaip ir žmogaus, gyvenimas, gyvavimas, mąstant plačiai, apskritai yra kultūra. Kokie jums reikšminiai šiandienos Venecijos, šiandienos Venecijoje kultūriniai vyksmai, procesai, dalykai?

Visų pirma norėčiau paminėti „Ca' Foscari“ universitetą, iš kurio kyla daug kultūrinių, intelektinių, akademinių iniciatyvų. Viena jų – tarptautinis poezijos festivalis „Incroci di civiltà”, kuriame savo kūrybą pristatė ir keletas žinomų Lietuvos poetų – Vladas Braziūnas ir Antanas A. Jonynas. Iš kitų akademinių institucijų kultūriniams procesams ne mažiau svarbios ir IUAV (Venecijos architektūros institutas), Dailės akademija, Konservatorija.

Prie meno, kultūros plėtros daug prisideda „Fondazione Giorgio Cini“, įsteigta San Giorgio (Šv. Jurgio) saloje. Institucija, skatinanti ir plėtojanti edukacinius, socialinius, kultūrinius ir meno projektus. Kaip tik šiuo metu San Giorgio saloje vyksta „Homo faber“ – tarptautinė amatininkų darbų paroda, kuruojama „Fondazione Cini“. Tai didžiulis renginys, pristatantis įvairių Europos šalių amatus, ir tradicinius, ir šiuolaikinius, modernius, kaip svarbų kultūros paveldą.

Kultūrinio gyvenimo pulsą diktuoja, veikia ir įžymioji Venecijos bienalė, sutraukianti gausų dalyvių ir lankytojų būrį iš viso pasaulio. Neįmanoma nepaminėti ir garsiojo Venecijos operos teatro „Fenice“, seniausio šio miesto dramos teatro „Goldoni“.

75-oji Venecijos kino bienalė. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Kiek venecijiečiams reikšmingas, kaip miestą veikia garsusis Venecijos kino festivalis?

Garsioji kino bienalė vyksta ne pačioje Venecijoje, o Lido saloje, istoriniame Palazzo del Cinema (Kino rūmuose). Todėl kino bienalė neturi tiesioginio poveikio Venecijai, tik minėtai salai: pakeičiama aplinka, ypač toje zonoje, kur vyksta festivalis (sukonstruojamos laikinos kino salės, kavinės, poilsio ir darbo, oficialių susitikimų būstinės), modifikuojami transporto maršrutai, grafikai.

Ore tvyro šventinė atmosfera, kurią sustiprina žvaigždžių šou ant red carpet ir gerbėjų minios, užgulančios praėjimą saugojančią tvorą. Kai kurie ilgas valandas budi laukdami žvaigždžių pasirodymo, pirmose eilėse atsigabenę net kopėčias, kad pasilypėję geriau matytų. Ir Lido gyventojai, ir venecijiečiai irgi nelieka abejingi šiam kino festivaliui. Užsuka į kino cittadella (iš italų k. – „miestelis“), nueina į pasirinktus kino seansus, ypač į apdovanojimų ceremonijas. Kartu ta proga ir patys save parodo pasipuošę ypač elegantiškais apdarais, o tai venecijiečiams nesvetima.

75-osios Venecijos kino bienalės proga buvo sudaryta unikali ir vienintelė galimybė (į šią salą tik kino festivalio metu įleidžiami lankytojai) apsilankyti ir netoli Lido esančioje Lazzaretto Vecchio saloje, kurioje vyko konkurso „Venice virtual reality“ – interaktyvių 3D formato – projekcijos. Jame dalyvavo ir Lietuva su savo virtualios realybės projektu „Angelų takais“ (rež. Kristina Buožytė), pristatančiu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą.

Kino meno akivaizdoje kas jums asmeniškai yra kinas? Kas žavi, jaudina, įkvepia?

Ritualas, tradicija, atokvėpio, atsipalaidavimo momentas. Su vyru turime tradiciją – kasmet einame į Venecijos savivaldybės organizuojamą „Cinema sotto le stelle“ („Kiną po žvaigždėmis“), kurio metu galima pamatyti įdomių ir vertingų itališkų bei kitų šalių filmų, net ir pristatytų ar apdovanotų Kino bienalės metu. Mieste, kur gyvenu, Mestrėje, yra nedidukas kino teatras „Dante“, į kurį smagu nueiti ir pasižiūrėti nekomercinių, autorinių filmų. Tokie filmai paskatina refleksijas, kelia iššūkį žiūrovui, paliečia aktualias socialines, (tarp)asmenines problemas.

Po gerų filmų norisi juos aptarti, analizuoti, padiskutuoti. Labiausiai patraukia įdomus scenarijus, siužetas, profesionali vaidyba, filmo fotografija, pastatymas. Kitų šalių kinas – puiki proga pažinti jų kultūrą, mentalitetą, pasaulėžiūrą. Gyvendama Italijoje ypač susidomėjau italų kinu: žinomiausiais filmais, režisieriais, kultiniais aktoriais. Žiūrėdama įvairių laikotarpių italų filmus matau, kaip keitėsi visuomenė, kokie jos papročiai, įpročiai, problemos, tradicijos, kultūra: pradedant „La dolce vita“ („Saldus gyvenimas“, rež. Federico Fellini), „Il postino“ („Laiškanešys“, rež. Massimo Troisi, Michael Radford), „Ladri di biciclette“ („Dviračių vagys“, rež. Vittorio De Sica), „La tigre e la neve“ („Tigras ir sniegas“, rež. Roberto Benigni), baigaint „Smetto quando voglio“ („Baigsiu, kada to panorėsiu“, rež. Sydney Sibilia), „La migliore offerta“ („Geriausias pasiūlymas“, rež. Giuseppe Tornatore), „La grande bellezza“ („Didis grožis“, rež. Paolo Sorrentino).

Sąrašą būtų galima tęsti, neapsistojant vien ties Italijos kinu. Visiškai kitokį pasaulėvaizdį atveria Azijos šalių kinas. Įsiminė gana poetinis pietų korėjiečių filmas pavadinimu „Poezija“ (rež. Lee Changdong), 63-iajame Kanų kino festivalyje laimėjęs apdovanojimą už geriausią scenografiją. Paliečianti istorija, subtiliai perteiktos rimtos problemos (pagrindinės filmo herojės Yang Mija Alzheimerio liga, jos anūko nusikaltimas, merginos savižudybė). Visą filmą lydintis leitmotyvas – poezija. Eilėraštis, kurį pagaliau, pačiame filmo finale, poniai Mijai pavyksta sukurti. Tas eilėraštis tampa išgyventų patirčių metafora, išlaisvinančia, apvalančia. Taip ir geras, kokybiškas filmas (kaip, beje, ir gera knyga, gera poezija ar geras meno, muzikos kūrinys) tam tikra prasme man suteikia katarsį, sielos nuskaidrėjimą.

Vienas iš Venecijos atributų – nuo namo iki namo ištempta virvė ir ant jos sukabinti skalbiniai. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Tęsiant meno srities aptartį, šiandien Venecijoje kuri sritis stipriausia, labiausiai plėtojama, įdomiausia jums?

Pastaraisiais metais man (beveik vienareikšmiškai) įdomiausias kultūrinis, meninis vyksmas – „Venice glass week“ (Venecijos stiklo savaitė). Tai unikalus, gerai išplėtotas, sukoordinuotas festivalis, dedikuotas stiklo menui, ypač Murano salos. Tikslas – atgaivinti ir palaikyti vieną svarbiausių Venecijos meno bei amatininkystės sričių. Festivalio metu gausu įvairių įdomių renginių (parodų, konferencijų, kūrybinių dirbtuvių, projekcijų, demonstravimų), pasklidusių ne tik po Murano salą, bet ir pačią Veneciją, net terraferma (žemyną) – Mestrę, priklausančią Venecijos savivaldybei.

Tad kai kurie lagūnos miesto kultūriniai vyksmai pasiekia ir miestą, kuriame gyvenu. „Venice glass week“ laikotarpiu atveriamos durys į nemažai istorinių Venecijos pastatų, į kuriuos eiliniu metu nepateksi. Stiklo dirbinių parodos eksponuojamos ir aukštos klasės viešbučiuose, parduotuvėse, kur įdomu (pa)stebėti, kaip paslaugų ir komercinės sritys dialoguoja su kultūra – įsileidžia ir skatina ją. Vienas tokių pavyzdžių – „Louis Vuitton foundation“. Specialiai šiai parduotuvei Venecijoje sukurtas F. ir H. Campanų didžiulis stiklo dirbinys pavadinimu „Fragments“.

Pasidalinkite savais meniniais patyrimais – stipriausias, giliausias, tikras meno pajautos sukrėtimas – šokas – koks jums būtų? (Ne)būtinai Venecijoje.

Pastarojo meto giliausias meno įspūdis – libaniečių režisieriaus Ziado Doueiri filmas „Įžeidimas“, kurio pagrindinis aktorius Kamelis El Basha 74-ojoje Venecijos kino bienalėje apdovanotas už geriausią vyrišką vaidmenį. Filmas, atskleidžiantis Libano visuomenės problemas ir parodantis, kaip nuo banalaus kasdienio konflikto gali išsivystyti šalies mastu politinė drama.

Per asmeninius vidinius sužeidimus prisiliečiama ir pereinama prie visuomenės žaizdų, išprovokuotų nesutarimų ir susirėmimų tarp libaniečių ir šią šalį užplūdusių pabėgėlių palestiniečių. Filmas, paliekantis gilų įspūdį ilgam, skatinantis refleksijoms. Žavintis ne tik scenarijumi, bet ir profesionalia, aukšto lygio visų aktorių vaidyba.

„Caigo“ (rūkas) Venecijoje. Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Kaip nusakytumėte gyvenimo Venecijoje ritmą, ritmus? Asmeniškai kaip patiriate ir įprasminate savąjį laiką tenai? Kokie jūsų gyvenimo Venecijoje ritualai?

Gyvenimą Venecijoje apibūdinčiau slow life definicija, nepaisant to, kad venecijiečiai, atrodo, visada ir visur skuba, ypač darbo savaitės dienomis ir valandomis, o tai, beje, būdinga ir bet kuriam kitam miestui. Bet Venecijoje skubama kitaip, į tas skubos atkarpas įterpiant rytmetinės, popiečio kavos ar spritzo gėrimo pauzes. Daug vaikštoma pėsčiomis, meistriškai laviruojant turistų minioje taip, kad beveik neprisiliečiama kito asmens, nes antraip būtų prasto etiketo ženklas.

Tenka ir man įsilieti į tą kasdienį Venecijos ritmą, nardyti tarp turistų gausos arba su jais. Sustoti trumpam kavos puodelio greitai peržvelgiant dienraštį „Il Gazzettino“. Išgerti spritzo mieloje kompanijoje, o tai būdinga venecijiečiams po darbo dienos. Arba fare il giro dei bacari – einant iš vienos į kitą osteria (užeigą), išragauti cicheti (vieno kąsnio užkandžius), palydint juos gera vyno, dažniausiai naminio arba raudonojo, vadinamo čia ombra (pažodžiui – „šešėlis“), taure.

Tarp kitų, labiau asmeniškų (ne)kasdienybės ritualų – plaukiant vaporetu Canal Grande (Didžiuoju kanalu) stebėti besikeičiančius istorinių pastatų įvairių architektūros stilių paženklintus fasadus, vaikštant gėrėtis jų atspindžius kanaluose, kaip tolygiai lyg per stiklą slysta gondolierių irkluojamos gondolos, laviruojant tarp kitų vandens transporto priemonių. (Ne)planuotai užsukti į pakelyje esančią, atrastą parodą ar bienalės paviljoną, užsukti į įdomesnį butiką ar tikrų (ne „Made in China“, o to, deja, pilna Venecijoje) meno dirbinių parduotuvėlę, pabendrauti su jos savininku. Užsukti į minėtus knygynus (atrasti dar nežinomą ir nematytą knygą apie Veneciją, jos paslėptus lobius arba poezijos rinkinį, taip papildant nauju leidiniu savo asmeninę ir profesinę biblioteką), „Ca' Foscari“ universitetą, padirbėti bibliotekose; ieškoti įžymių rašytojų, poetų, besilankiusių Venecijoje, sąsajų su šiuo miestu (pavyzdžiui, Johno Ruskino, Lordo Byrono, Ernesto Hemingway ir kt.).

Gera užsukti ir į pakeliui esančią bažnytėlę: nurimti ir pabūti vienumoje bei tyloje po dienos skubos. O bažnyčių Venecijoje nemažai. Daugelyje jų galima atrasti žymių Italijos dailininkų paveikslų, kai kuriose – archeologinių reliktų ar šventųjų relikvijų (pavuzdžiui, apaštalo Morkaus, šv. Liucijos ir kt.).

„Canal Grande“ (Didysis kanalas). Kristinos Janušaitės-Valleri nuotrauka

Miestas patiriamas, kaip ir visa kas – penkiomis juslėmis. Tad jums – Venecijos garsas – ...? Venecijos prisilytėjimas, palytėjimas – ...? Venecijos reginys, vaizdinys – ...? Venecijos kvapas – ...? Venecijos skonis – ...?

Venecijos garsas man – Šv. Morkaus bazilikos varpinės varpų skambesys. Venecijos palytėjimas – caigo, acqua alta. Venecijos reginys – šio miesto namų stogų vaizdas nuo Scala Contarini del Bovolo (Contarini bokštas) arba Šv. Morkaus aikštės ir lagūnos panorama iš San Giorgio Maggiore (Didžiosios šv. Jurgio) bazilikos bokšto. Venecijos kvapas – aštrus espresso kvapas ankstyvą rytmetį, užtvindantis gatves ir skersgatvius. Venecijos skonis – sarde in saour, arba kitaip – sarde alla veneziana – su razinomis ir pinijomis bei svogūnais marinuotos sardinės.

Esate literatė, poetė. Kokia jūsų miniatiūra, poetinės eilutės Venecijai šią akimirką?

Rytas Venecijoje

Tavo veidas kanalų vingiuose

atsispindi ir kinta.

Virš tavo stogų impresionistinis rytas nu-švinta - - -