Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

„Meilė maldai ir žmonėms“ – taip tėvą Stanislovą pristato pranciškonas RAMŪNAS MIZGIRIS OFM. Jo teigimu, Algirdas Mykolas Dobrovolskis buvo panašus į du dabartinius popiežius: Benediktą XVI, ypač mylintį liturgiją, Bažnyčios Tradiciją, lotynų kalbą, ir Pranciškų – visus priimti sugebantį dialogo žmogų. Rugsėjo 29 d., švęsdami šio kapucino vienuolio 100-ąsias gimimo metines, kalbamės su broliu Ramūnu apie šio asmens fenomeną – kodėl pas jį plaukte plaukdavo žmonės?

Kaip t. Stanislovą apibūdintumėte jo nepažįstančiam žmogui, kokios savybės, jūsų manymu, jį geriausiai nusako?

Meilė maldai ir žmonėms. Jis buvo gilios maldos vyras ir mylėjo žmones, sugebėjo priimti kiekvieną pas jį atėjusį. Jis turėjo retą Šventosios Dvasios  dovaną – dvasių skyrimą – ir dėl to žinojo, kaip prabilti į kiekvieną žmogų. T. Stanislovas neturėjo vienos nukaltos formulės, taikomos visais atvejais. Jis jautė žmogaus vidinį pasaulį, jo dvasinį gyvenimą ir pagal tai su juo bendravo.  

T. Stanislovas buvo Bažnyčios žmogus, įsišaknijęs Bažnyčios mokyme, ypač mylėjo liturgiją. Vis dėlto atėjusiųjų neklausdavo – katalikas, nekatalikas, praktikuoji ar ne. Pas jį atvykdavo įvairių žmonių – tikinčių, netikinčių, įvairių tikėjimų atstovų.  Man t. Stanislovas panašus į du popiežius: Benediktą XVI, ypač mylintį liturgiją, Bažnyčios Tradiciją, lotynų kalbą, ir Pranciškų, kuris yra dialogo žmogus, sugebantis visus priimti.

Esu girdėjusi, kad su t. Stanislovu susipažinote savo vienuolinio gyvenimo pradžioje. Papasakokite apie šį susitikimą.

Atėjęs į Kretingos pranciškonų vienuolyną pirmosiomis dienomis išgyvenau sunkų metą – atrodo, jaučiausi pasiruošęs, nusiteikęs, bet buvo sunku adaptuotis. Už mus atsakingas magistras brolis Astijus Kungys gal devynis ar dešimt mūsų, postulantų, Advento pradžiai nusivežė rekolekcijoms į Dotnuvą. Tai buvo mano pirmosios rekolekcijos, ir jas vedė t. Stanislovas. Tai labai įsimintinos rekolekcijos, per jas atradau ramybę, aiškumą, kad vienuolija tikrai yra mano pašaukimas. 

Kas labiausiai iš šių rekolekcijų įsiminė?

Tuomet rašiausi t. Stanislovo mintis, bet knygelė po kelerių metų pasimetė. Vis dėlto iki šiandien pamenu, kaip klausydamas t. Stanislovą kalbant jutau, kad tai tikri žodžiai, jis su mumis tikrai dalijosi tuo, kuo pats gyveno. Iš jo pirmą kartą išgirdau apie Jėzaus maldą, vadinamą širdies malda. Jis sakė: kai kur nors einate ar keliaujate, kartais galite kalbėti „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“ arba „Viešpatie, romusis ir nuolankiaširdi, padaryk mano širdį panašią į savo širdį“. Šią maldą praktikuoju iki šiol.

Taip pat pamenu, kaip jis skaitė citatas iš skirtingų Bažnyčios dvasingumo tradicijų. Sakė, kad mums, prieš pradedant aktyvų pranciškonišką gyvenimą, vertėtų metus pabūti Rytų bažnyčios vienuolyne, pajusti jos dvasingumą, gyvenimo ritmą. Mane taip pat palietė jo bendravimo paprastumas ir buitinė vienuoliška aplinka. Dotnuvoje vyko vienuolyno restauracija, mes gyvenome kambariuose po du ir šildėmės malkomis kurendami pečiuką. Pamenu t. Stanislovo asketišką biblioteką, jo celę, kurioje mums vyko paskaitos. Įspūdį paliko visa jį supanti aplinka.

Minėjote, kad įžengus į vienuolyną kilo sunkumų, kurie per rekolekcijas išsisprendė. Į kokį klausimą ar abejonę per šias rekolekcijas gavote atsakymą?

Atsivertęs 1992 metų vasarą daug meldžiausi ir nusprendžiau eiti vienuoliniu dvasiniu keliu. Tad atsakymą lyg ir turėjau, bet netikėtai lapkričio pabaigoje atėjęs pas pranciškonus širdy pajutau nerimą, baimę – kur aš čia atėjau, kodėl atėjau? Klausimai, kurie jau buvo atsakyti, vėl netikėtai iškilo. Bet jie mane vargino gal tik penkias dienas, nes kai išvykau į rekolekcijas, per jas atėjo ne kažkoks atsakymas, bet ramybė.

T. Stanislovas žinojo, kad tai mūsų pirmieji žingsniai, todėl kalbėjo apie vienuolinio gyvenimo pradžią – kaip eiti, neklaidžioti, dalijosi savo patirtimi, maldos patirtimi, mokė, kaip ugdyti kantrybę. Susitikdavome tik po dvidešimt minučių dukart per dieną, bet išliko jo liudijimas apie vienuolinį gyvenimą, išliko įspūdis – Jėzaus malda, t. Stanislovo laikysena ir aplinka. Jis gerai sutvirtino mano vienuolinio gyvenimo pagrindą.

Br. Ramūnas Mizgiris OFM Kretingos vienuolyno bibliotekoje. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Ar vėliau bendravote su t. Stanislovu?

Man taip ir nepavyko su juo asmeniškai pakalbėti, bet teko dalyvauti jo laidotuvėse. Kalbėjausi su jį pažinojusiais žmonėmis, klausiausi įvairių liudijimų, net ir politikų. Žmonės kalbėjo apie jo statomą Bažnyčią – ne iš akmenų, ne iš mūrų, bet iš žmonių – gyvąją Kristaus Bažnyčią. Apie t. Stanislovą esu girdėjęs ir iš brolių pranciškonų – Astijaus, Juliaus, Benedikto, Mykolo, Mato, kurie pogrindyje pas jį važiuodavo atlikti asmenines rekolekcijas.

Prie jo gyvenimo prisiliečiau per trečiuosius asmenis ir tuomet pats skaičiau jo pamokslus, apie jį išleistas knygas. Tai darė įtaką mano pranciškoniškam gyvenimui, mano dvasingumui. Kiekvienas asmeniškai esame pašauktas Dievo, tad kiekvieno kelias skirtingas, bet kai kurių žmonių dvasinis gyvenimas būna artimas, priimtinas, užkrečiantis.

Sakote, kad t. Stanislovas akcentavo Bažnyčios statymą ne iš akmenų, bet iš žmonių. Taip pat minėjote, kad jis mylėjo ekstraordinarinės formos liturgiją, kuri aukojama lotyniškai. Neretai girdime, kad senoji liturgija yra formali, ten daug privalomų liturginių reikmenų, prabangos, griežtai nustatyti kunigo gestai – tarsi atsiribojimas nuo tikinčiųjų.

Žinau, kad iki pat mirties Mišias jis aukojo lotyniškai, atsigręžęs į altorių, o po Mišių kreipdavosi į žmones, pasakydavo pamokslus. Nežinau, kodėl jis liko prie senosios liturgijos, bet tai buvo pirmoji liturgija, kurią jis išmoko seminarijoje. Be to, jis labai gerai mokėjo lotynų kalbą, suprato liturginius, gestus, ženklus, simbolius. Iš liturgijos ir asmeninės maldos t. Stanislovas sėmėsi Šventosios Dvasios šviesos ir jėgų bendrauti su žmonėmis.

Dažnai tenka girdėti, kad pasirinkusieji senąją liturgiją formaliai bendrauja su kitais žmonėmis ar yra griežti. Bet žiūrėdami į t. Stanislovo gyvenimą matome, kad senoji liturgija nebūtinai padaro žmogų senovišką, neprieinamą, pasipūtusį, griežtą ar stokojantį gailestingumo. T. Stanislovas buvo visiems atviras, sugebėjo atsiliepti į kitų poreikius, gyventi ne tiek raide, kiek dvasia.

Kartais iš bažnytinės hierarchijos pasigirsdavo priekaištų, kad t. Stanislovas per daug liberalus: laimindavo santuokas neužpildęs anketų, nepasiūlęs jaunavedžiams pereiti kursus. Jis buvo žmogus mistikas, turėjo dvasių skyrimo dovaną. Vis dėlto savo laisve ar sugebėjimais nepiktnaudžiavo, jautė kitų žmonių dvasinę būklę ir stengėsi jiems padėti, galbūt ką nors duodamas avansu, kad žmogus atrastų tikrąjį tikėjimą ir maldos gyvenimą.

Gal galėtumėte daugiau paaiškinti, kas yra dvasių skyrimo dovana.

Pagal Šventąjį Raštą yra tik dvi dvasios – Dievas, kuris yra Šventoji Dvasia, ir piktoji dvasia (kūrinys). Žinoma, yra ir žmogaus dvasia, ir pasaulio dvasia, bet, tiesą sakant, yra tik dvi dvasios, du keliai – gėrio ir blogio. Gyvenimas nėra tiktai juodas ir baltas, kiekviename žmoguje šios dvi dvasios grumiasi, kiekviename iš mūsų yra ir gėrio, ir blogio, todėl šv. Mišių pradžioje pripažįstame, kad esame nusidėjėliai, dėl to einame išpažinties.

Manau, kad žmonių atėjimas pas t. Stanislovą jų gyvenimus darė geresnius. Kiekvienas pokalbis, malda, dalyvavimas šv. Mišiose skatina pokytį, bet jis nėra absoliutus. Dvasių skyrimo dovana leido t. Stanislovui žmogui pasakyti tiek, kiek jis galėjo suvokti. Vis dėlto žmogus grįžta su laisvės dovana, jis gali rinktis, ką priimti, bet mes turime viltį, kad po šių susitikimų žmoguje gerumo lieka daugiau, kad nors ne visiškai atsitaisęs, bet išeina geresnis nei atėjęs.

Beje, pas t. Stanislovą žmonės vykdavo ne tik iš Lietuvos. Teko „Radio svaboda“ laidoje „Iš krikščioniško taško“, kurią vedą žymus žurnalistas ortodoksų kunigas Jakovas Krotovas, išgirsti, kad jis pats lankėsi pas t. Stanislovą ir kad Sovietų Sąjungoje nebuvo sutikęs kito tokio pamokslininko.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas / BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kalbant apie t. Stanislovo pamokslus, kokia, jūsų manymu, jo pamokslų svarbiausia žinia?

Savo raštuose, pamoksluose ar pasisakymuose jis kalbėjo apie drąsos ir nuolankumo svarbą – šie dalykai eina kartu. Kai buvau mažas, viename pamoksle sakė t. Stanislovas: maldoje Dievo prašiau, kad mama iškeptų pyragaičių, paaugęs prašiau, kad mokykloje gaučiau geresnį pažymį, o kai tapau kunigu, Dievo prašau vieno dalyko – drąsos. Drąsa reikalinga, tik ji kartais klaidingai suprantama, lyg drąsus žmogus yra einantis per kitų žmonių galvas. Bet iš tikrųjų drąsa yra daryti gera, drąsa turėti tapatybę. T. Stanislovas turėjo autentišką dvasininko, pranciškono tapatybę – tai mane palietė ir rekolekcijose, ir skaitant apie jį parašytas knygas.

Mūsų laikais tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai stokoja tapatybės – žmogus nesupranta, kas jis yra, kam yra pašauktas. Nesugebame drąsiai prisiimti atsakomybės už tai, kuo gyvename. Šeimos žmogus, vienuolis, kunigas ar dirbantis įmonėje – svarbu, kad tai, ką atlieku, būtų neveidmainiška, kad būtų tikra – tada ateina vidinis džiaugsmas, ramybė, traukiasi egzistencinės krizės, depresijos, beprasmybė. Manau, tai yra viena pagrindinių t. Stanislovo žinių.

Popiežius Benediktas XVI yra pastebėjęs, kad šiuolaikinis žmogus, gyvendamas mieste tarp paties pagamintų daiktų ir nebesusidurdamas su Dievo kūrinija, praranda transcendentinį lygmenį, anapusybės perspektyvą. Kaip pasakytų šv. Tomas Akvinietis, kūrinija yra Dievo pėdsakai, kurie apie Jį byloja, tad jei aplink jų nematai, nustoji mąstyti ir apie Kūrėją. T. Stanislovas daug laiko praleido gamtoje, kokia yra pranciškoniško santykio su gamta esmė?

Šv. Pranciškus Asyžietis „Saulės giesmėje“ saulę, žvaigždes, mėnulį vadina broliais ir sesėmis, nes mes visi esame Dievo kūriniai. T. Stanislovas didelę gyvenimo dalį praleido gamtos prieglobstyje –  statydamas kapinaites, lauke tvarkydamas šventorių ar senovinius bažnytinius daiktus. Jis turėjo ryšį su kūrinija ir iš jos semdavosi jėgų, darbštumo, minėtos tapatybės.

Vis dėlto nebūtina gyventi gamtoje. Esmė yra mažuose dalykuose. Būdamas vienuolyno celėje pamatai ant stalo rėpliojančią muselę, nustoji skaitęs, žiūri į tą mažą kūrinėlį ir regi jo didingumą. Buvimas mieste nereiškia, kad esame atitrūkę nuo kūrinijos. Gamtą galima pastebėti paprastuose dalykuose, kad ir pro langą žiūrint į medį gatvėje – aplinkui zuja automobiliai, o tu pastebi lapą, šaką ar lapo formą. Ir jau yra transcendencija, Dievo atvaizdo pastebėjimas. Ir kaime gyvenantys žmonės skuba, lekia, nepastebi gamtos aplink, neišgyvena anapusybės, nes ūkyje daug darbų. Tad esmė yra sugebėjime stabtelėti ir atsitraukti nuo kasdienybės.

Br. Astijus, t. Stanislovas, br. Julius. 

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas / BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kai KGB darė kratą, kartu su religine literatūra, lietuviškais laikraščiais konfiskavo ir t. Sanislovo Rainerio Marios Rilke's eilėraščių vertimus. Kuo šis poetas buvo svarbus t. Stanislovui?

Teko girdėti, kad Naujuosius metus sutikdamas su nedidele bendruomene žmonių naktį t. Stanislovas jiems skaitydavo paties verstas R. M. Rilke's eiles. R. M. Rilke buvo dviprasmiška asmenybė, kai kas jį priskiria prie „New Age“ srovės dvasingumo, bet t. Stanislovas jį gerbė, jo eilėraščiuose įžvelgė kažką daugiau, juos komentuodavo. Yra sakęs, kad R. M. Rilke jam buvo kaip antrasis brevijorius, kaip antrasis liturginis maldynas. Pats nesu R. M. Rilkes specialistas, bet esu aptikęs, kad kai kurie pranciškonai ir kiti krikščionys rašytojai R. M. Rilkę cituoja iš teigiamos pusės. Manau, jis buvo savaip ieškantis žmogus, bet irgi tam tikra mistinė asmenybė. T. Stanislovas tai jautė ir jam skaityti R. M. Rilkę ne tik sau, bet ir kitiems, buvo atgaiva.

Ilgą laiką t. Stanislovas gyveno ne vienuolyne, bet vienas Paberžėje.  Kodėl jis gyveno atskyręs? Gal iš siekio atsidėti kontempliatyviam gyvenimui?

Sovietmečiu viskas buvo pogrindyje, oficialiai kapucinų nebuvo, t. Stanislovas negalėjo nešioti abito, jis buvo diecezinis kunigas. Nepriklausomybės laikais jis atsikėlė į Dotnuvą, kur gyveno bendruomenėje. Vis dėlto vėliau grįžo į Paberžę ir gyveno vienas. Jo pradinė vienuolinė formacija prieškaryje buvo trumpa, o tada okupacija ir jis didžiąją gyvenimo dalį praleido vienas. Nėra lengva gyventi vienam ir dar užkampiuose – sovietų jis buvo tremiamas į mažas parapijas. Vienuma gali atrodyti romantiška, bet tik pirmąją savaitę ar mėnesį, nes po to prasideda pilka kasdienybė. Turi būti tvirtas psichologiškai, bet be Dievo malonės toks gyvenimas neįmanomas. Vis dėlto tai jį užgrūdino, jis atrado savo dienotvarkę, maldos ritmą. Pagal kapucinų regulą, pamiegojęs kelias valandas naktį keliesi melstis. Šis maldos ritmas jį sustiprino ir matėme vaisius – t. Stanislovo įžvalgą, dvasių skyrimo dovaną.

Įdomus fenomenas: gyveno vienas, dirbo, meldėsi, nėjo apaštalauti (sovietmečio pradžioje jis važiuodavo į miestelius vesti rekolekcijas, bet vėliau tai buvo uždrausta), o žmonės jį atrado. Jėzus sako – būkite žmonių žvejai. Kartais įsivaizduojame, kad būti žmonių žvejais – vadinasi, švaistytis tinklais ir traukti daugybę. Bet Bažnyčios Tėvai rašo, kad žvejys viską ramiai pasiruošia, tyliai užmeta meškerę ir laukia. Ne jis eina žuvies link, bet žuvis atplaukia. Pas t. Stanislovą žmonės plūsdavo. Tai Šventosios Dvasios ženklas, kai žmogui meldžiantis žmonės jį patys susiranda ir per tai vyksta apaštalavimas.

Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonija. Kėdainių r. 1982 m. liepos mėn. LCVA nuotrauka

Tėvas Stanislovas prie savo sukauptos kryžių-saulučių kolekcijos. Kėdainių r., Paberžės k. 1989 m. rugpjūčio 30 d. A. Sabaliausko, R. Jurgaičio / LCVA nuotrauka

Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laidotuvės Vilniaus Antakalnio kapinėse. Pirmoje eilėje iš kairės: antras Tėvas Stanislovas, trečias kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis. 2001 m. spalio 16–17 d. Larisos Dmuchovskajos / LCVA nuotrauka