Džiazo pianistas, vargonininkas, kompozitorius Alexanderis Hawkinsas. Francescos Patellos nuotrauka

Britų džiazo pianistas, vargonininkas, kompozitorius ir grupių lyderis ALEXANDERIS HAWKINSAS po trejų metų pertraukos sugrįžta į „Vilnius Jazz“ festivalio sceną. 2015-aisiais drauge su italų saksofonistu Roberto Ottaviano jis pristatė bendrą JAV saksofonininko Steve'o Lacy mirties 10-mečiui skirtą projektą. Šių metų spalio 12 d. A. Hawkinsas Lietuvos publikai atveža naują duetą – jis pasirodys kartu su nuostabaus balso savininke Sofia Jernberg. Pastarosios talentu įsitikinti turėjome progos 2017-ųjų „Vilnius Jazz“ festivalyje, kuriame S. Jernberg pasirodė „Fire!Orchestra“ kolektyvo sudėtyje.

A. Hawkinsas – tai nepaprastai gabus ir universalus muzikantas, kurio kūryboje girdime ne tik klasikinės Vienos mokyklos, bet XX a. antrosios pusės eksperimentų atgarsių. Muziko kelią pradėjęs nuo klasikos ir vargonų, jis ilgainiui susidomėjo improvizacine muzika ir pasuko į džiazą. Kembridžo universitete teisės ir kriminologijos mokslus krimtęs A. Hawkinsas sąmoningai atsisakė akademinių džiazo studijų norėdamas groti, kas jam patinka ir kaip patinka.

Nenuostabu, kad jis vadinamas vienu savičiausių moderniojo džiazo balsų. Per savo karjerą 37-erių pianistas yra dirbęs su daugybe puikiai pažįstamų šiuolaikinės improvizacinės muzikos asmenybių: Evanu Parkeriu, Joe McPhee, Anthony Braxtonu, Hanu Benninku, Hamidu Drake'u, Robu Mazureku, Shabaka Hutchingsu ir kitais. Klavišininkas taip pat groja ir įrašinėja solo, kuria ir aranžuoja muziką žinomiems kolektyvams. A. Hawkinsas kaip kompozitorius ir aranžuotojas ne kartą talkino „London Jazz“ ir „Cheltenham Jazz“ festivaliams. 2016-aisiais „Parlamentiniuose džiazo apdovanojimuose“ (Parliamentary Jazz Awards) jis buvo išrinktas Metų instrumentininku.

Artėjant 31-ajam „Vilnius Jazz“ festivaliui pakalbinome A. Hawkinsą. Atradęs laisvą minutę įtemptoje savo darbotvarkėje, pianistas sutiko pasidalinti prisiminimais iš pirmosios savo viešnagės Lietuvoje, pažinties su S. Jernberg istorija ir mintimis apie muziką bei kūrybą.

Visų pirma norėčiau padėkoti, kad sutikote atsakyti į mūsų klausimus. Leiskite pradėti nuo jūsų ir festivalio „Vilnius Jazz“ draugystės. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo.

Ačiū ir jums, kad domitės artėjančiu koncertu. Išties džiugu. Pirmą kartą „Vilnius Jazz“ festivalyje pasirodžiau 2015 m. dėl Antano Gusčio geranoriškumo. Kartu su Roberto Ottaviano kaip duetas buvome pakviesti groti šiame festivalyje. Tai buvo ne tik pirmasis mano kartas „Vilnius Jazz“, bet ir pirmas kartas Lietuvoje. Nuo to karto – aš ir Antanas – stengėmės palaikyti ryšį. Labai apsidžiaugiau, kai sulaukiau kvietimo pasirodyti šių metų festivalyje. Kaip ir praėjusį kartą, vėl bus duetas, kuris asmeniškai man itin brangus, bet labai skirtingas nuo to, ką darėme su R. Ottaviano.

Kokie jūsų prisiminimai iš pirmojo vizito Lietuvoje?

Paprastai koncertuodamas užsienyje esi apribotas griežtos darbotvarkės, todėl atrasti laiko geriau susipažinti su šalimi dažniausiai nepavyksta. Deja, taip nutiko ir 2015-aisiais. Nepamenu, kiek tąsyk tiksliai laiko praleidau Vilniuje. Kad ir kaip būtų liūdna, bet turbūt mažiau nei 24 valandas. Tai viena priežasčių, kodėl labai džiaugiuosi galėdamas sugrįžti į Lietuvą dar kartą.

Pirmojo apsilankymo metu Vilnius pasirodė gražus miestas, dėmesį patraukė jo architektūra, bet tuomet neturėjau daugiau laiko jo patyrinėti. Vis dėlto supratau, kad tam tikri miestai ir auditorijos, kurioms groju, gali palikti labai gerų įspūdžių per labai trumpą laiką, ir Vilnius buvo vienas jų (San Paulas ir Varšuva taip pat priklausytų šiai miestų kategorijai).

„Vilnius Jazz“ festivalyje pasirodysite kartu su talentinga vokaliste Sofia Jernberg. Kada ir kaip su ja susipažinote? Kokia jūsų bendro dueto istorija?

Su Sofia susipažinome Amsterdame 2016-ųjų pabaigoje nuostabiame „October Meeting“ festivalyje „Bimhuis“ koncertų salėje. Šiame festivalyje koncertuoja specialiai jam suburti ansambliai, kurie gauna šiek tiek laiko ir po trumpų repeticijų žengia į sceną. Kadangi abu su Sofia buvome dirbę su vyresniais kolegomis iš Etiopijos – Sofia su Hailu Mergia, o aš su Mulatu Astatke – tai kažkas iš aplinkinių pasiūlė mums išsibandyti jėgas kaip duetui.

Repetavome labai trumpai, turbūt vos 10–15 minučių, per kurias aptarėme porą tradicinių etiopiškų melodijų. Akimirksniu susigrojome, supratome vienas kitą iš pusės žodžio. Festivalyje buvo keletas vadybininkų, kurie susidomėjo mūsų duetu, ir taip iškart gavome pasiūlymų koncertuoti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Aš tiesiog dievinu duetus, ir man labai patinka dirbti su vokalistais. Vienas to pavyzdžių – mano ir britų vokalistės Elaine Mitchener suburtas kvartetas. Jaučiuosi nepaprastai laimingas galėdamas dirbti su šiomis nuostabiomis atlikėjomis.

Kokie jūsų lūkesčiai atvykstant į Lietuvą antrą kartą? Mačiau, kad turėsite penkių dienų tarpą tarp koncerto „Vilnius Jazz“ ir „Tourcoing Jazz“ festivaliuose, galbūt pasiliksite Vilniuje keletui dienų?

Deja, mano viešnagė šįkart vėlgi bus labai trumpa. Po pasirodymo Vilniuje laukia darbai įrašų studijoje kartu su Louis Tebogo Moholo (legendinis Pietų Afrikos Respublikos džiazo būgnininkas – aut. pastaba). Taigi privalėsiu skubėti namo. Bet turėsiu šiek tiek laiko kitą dieną po koncerto, prieš skrydį. Pasistengsiu jį išnaudoti viduramžiškai Vilniaus miesto pusei pažinti. Be to, žinau, kad kasmet Antanas parengia puikią festivalio programą, todėl tikiuosi puikiai praleisti laiką ir pasimėgauti muzika.

Knieti paklausti, ar asmeniškai žinote kokių nors lietuviškų grupių ir atlikėjų (nebūtinai iš džiazo scenos). Galbūt esate klausęs kokių nors įrašų?

Kaip žmogus, turįs sąsajų su klasikine muzika, žinoma, norėčiau išskirti Leopoldą Godowskį. Vėlgi... suprantu, kad mes dažniausiai jį laikome lenku, bet, tikiuosi, esu teisus sakydamas, kad L. Godowskis užaugo Vilniuje (L. Godowskis gimė 1870 m. Žasliuose, kai jam buvo pusantrų metų, šeima, mirus tėvui, persikėlė į Širvintas, o netrukus ir į Vinių, kuriame jis mokėsi groti smuiku ir pianinu. Nuo 1982 m. L. Godowskis mokslus tęsė Berlyne – aut. pastaba).

Tai itin stiprius saitus su muzikos istoriją turėjęs pianistas, kurio klausymasis – tarytum edukacija. L. Godowkis neįtikimai gerai įvaldęs cantabile stilių (it. „dainingas“ – tai grojimo stilius, kuriuo stengiamasi imituoti žmogaus balsą – aut. pastaba). Jis taip pat pasižymėjo fenomenalia technika, tiesiog neįtikima, kaip lengvai jis atlieka Frédérico Chopino scherzo (it. „pokštas“ – muzikinė instrumentinė pjesė gyvos, judrios, kartais dramatinės nuotaikos – aut. pastaba).

Taip pat norėtųsi paminėti novatorišką Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino muziką. Prisipažinsiu, nesu pernelyg nuodugniai pažįstamas su jų kūryba, bet albumai, kuriuos teko klausyti – tiesiog nuostabūs. Dar Liudas Mockūnas. Vėlgi nesu ypač įsigilinęs į jo kūrybą, bet tai, ką girdėjau, labai patiko.

Alexanderis Hawkinsas ir Sofia Jernberg Liublianos džiazo festivalyje. Nados Zgank nuotrauka

Nesu tikras, ar turiu konkretų atsakymą, ar sutinku su prielaida, kad kas nors nauja būtinai turi būti priešpriešinama tam, kas buvo sukurta praeityje. Pavyzdžiui, ką mes galėtume laikyti naujojo džiazo albumais? Laisvasis džiazas turįs begalę sąsajų su praeitimi. 

Jūs atėjote iš klasikinės muzikos lauko. Kaip manote, ar klasikinės muzikos mokykla yra privalumas, ar trūkumas, kalbant apie džiazo muzikantus?

Sudėtingas klausimas. Labai daug priklauso nuo paties muzikanto ir ko konkrečiai jis ar ji savąja muzika siekia. Priimta manyti, kad džiazo muzikantui svarbiausia puikūs improvizacijos gebėjimai (kuriam laikui palikime nuošalyje faktą, kad improvizacija taip pat būdavo svarbus klasikinės muzikos dėmuo), o klasikinį kelią pasirinkusiesiems – aukščiausio lygio techniniai sugebėjimai, turiu omenyje ir paties instrumento įvaldymą, ir precizišką rašytinės medžiagos išpildymą.

Egzistuoja stereotipas, kad klasikiniai muzikantai turi sunkumų dėl laisvės, o džiazo – dėl disciplinos. Mano įsitikinimu, tai pasenęs požiūris. Žinoma, jame glūdi tiesos grūdas, tačiau šiandienėje aplinkoje rasti klasikinį kelią pasirinkusių muzikantų, turinčių fantastiškų improvizacinių gebėjimų (galiu paminėti Cory Smythe ir Sofią Jernberg), ar džiazą grojančių muzikantų, kurie puikiai susitvarkytų su užrašyta medžiaga (iškart į galvą šauna tokie kompleksiški muzikantai kaip Steve'as Lehmanas ar Mattas Mitchellas), nebėra taip sunku.

Peteris Evansas taip pat galėtų būti puikus sunkiai klasifikuojamo muzikanto pavyzdys. Tai netgi nėra visiškai naujas reiškinys. Prisiminkime Agustí Fernandezą, nors jis dabar tik improvizuoja (tikiuosi, kad jis vis dar tuo užsiima), bet yra atėjęs iš klasikinio lauko. O kur dar Barry Guy? Joëlle Léandre?

Manyčiau, kur kas svarbiau yra tai, kad mes negalime kalbėti apie privalumus ar trūkumus visų pirma neuždavę klausimo pačiam muzikantui: ko jis savo muzika siekia? Skirtingos technikos suteikia galimybę skirtingais būdais išlaisvinti muzikines vizijas. Iš asmeninės perspektyvos galiu pasakyti, kad esu labai patenkintas turįs klasikinės muzikos žinių.

Kuo daugiau muzikinių patirčių įgyju, tuo gilesnis tampa mano paties pojūtis. Gilus informacijos pripildytas baseinas, į kurį galiu panerti, man suteikia platesnių savito skambesio paieškos galimybių.

Kalbant apie muziką bendrai, yra dalis muzikantų, kompozitorių, teigiančių, kad šiandien sukurti ką nors nauja neįmanoma ir kad mes tik perdirbame praeityje sukurtus modelius. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Nesu tikras, ar turiu konkretų atsakymą, ar sutinku su prielaida, kad kas nors nauja būtinai turi būti priešpriešinama tam, kas buvo sukurta praeityje. Pavyzdžiui, ką mes galėtume laikyti naujojo džiazo albumais? Laisvasis džiazas turįs begalę sąsajų su praeitimi. „Ascension“ (turimas omeny 1966 m. Johno Coltrane'o albumas – aut. pastaba) gali būti analizuojamas iš bliuzo perspektyvos.

Negalime nepastebėti J. Coltrane'o muzikoje tradicijos tąsos ar Archie Sheppo ištakų iš Beno Websterio. Daugelyje Alberto Aylerio darbų girdime garsų iš praeities – gospelo ar maršų tradicijas. Anthony Braxtonas albume „Creative Orchestra Music“ atsigręžia ne tik į Duke'ą Ellingtoną ar Johną Philipą Sousą, bet ir į Charlesą Ivesą ir Karlheinzą Stokchauseną.

Braudamiesi toliau į 1980-uosius, prisiminkime apie neįsivaizduojamą galybę įtakų, susipynusių Henry Threadgillio muzikoje, apie bliuzo apraiškas Juliuso Hemphillio darbuose. Pagalvokime, kiek daug Charlie Parkerio girdime Steve'o Colemanso muzikoje ar Sonny Rollinso – Gary Thomaso. Pasvarstykime, kiek įvairios muzikos aidų iš viso pasaulio vienaip ar kitaip susilieja Evano Parkerio kompozicijose. Žvelgdami į pastarųjų kelerių metų muzikines tendencijas, klausydamiesi Steve'o Lehmano galite išgirsti Jackie McLeaną, Josono Morano muzikoje – Adrew Hillo užuomazgų, Craigo Taborno – Geri Alleno.

Toks šablonų atsikartojimas nesvetimas ir kitoms epochoms. Johanno Sebastiano Bacho kūryboje apsireiškia vėlyvasis Ludwigas van Beethovenas; Johanneso Brahmso kūriniuose – grigališkasis choralas, o patį J. Brahmsą aptinkame Charleso Iveso muzikoje. Klausydamas Claude'o Debussy girdi Richardą Wagnerį, o Billo Evanso – C. Debussy. Ir taip toliau, ir taip toliau. Iš radikaliausių muzikantų, kuriuos teko girdėti per pastaruosius metus, išskirčiau Marciną Maseckį, kuris perinterpertuoja Domenico Scarlatti ir F. Chopiną.

Taigi ar tikrai šią muziką galėtume laikyti kažkuo nauja? Tai definicijos klausimas. Kitas aspektas – kur šis „nieko nauja“ požiūris gali nuvesti pačius muzikantus ir klausytojus? Remdamasis emocijomis, labiau dvasine perspektyva, užnugary palikdamas analizę, manyčiau, kad tikėjimas naujomis galimybėmis ir jausmas, kad įmanoma nustebinti, yra naudingesni. Ieškojime negali slypėti nieko bloga.

Alexanderis Hawkinsas festivalyje „Vilnius Jazz“ 2015 metais. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Įvairiausių patirčių kombinacijos, glūdinčios tam tikrose mano galvos kertėse, prasiveržia ir susisieja su tam tikra muzikine idėja, tačiau negaliu atsekti, kas, kada ir kaip įvyksta.

Daugelyje interviu, kuriuos teko skaityti, jūsų klausiama apie muzikines įtakas, tačiau norėčiau į tai pažvelgti kiek kitu aspektu ir pasiteirauti apie nemuzikines įkvėpimo šaltinius. Knygos, kinas, teatras, dailė vienaip ar kitaip daro mums įtaką, taigi ar jaučiate, kad tam tikros muzikinės jūsų idėjos buvo inspiruotos ne muzikinių šaltinių?

Asmeniškai man – tai sudėtingas klausimas. Žinau žmonių, kurie galėtų pateikti kur kas tikslesnį atsakymą. Antai vienas mano pažįstamas kompozitorius prieš kelerius metus rašė darbą, kuriame tyrinėjo garso aukščio reliatyvumą, ir tiesiogine paskata to imtis jam tapo Josefo Alberso darbas „The Intereaction of Colour“.

Aš nuolatos ką nors skaitau, žiūriu ir klausau, todėl kartais labai sunku supaisyti, iš kur kilo viena ar kita idėja. Šiuo metu, pavyzdžiui, skaitau Hafizo poeziją (1315–1390 m. gyvenęs persų poetas ir mistikas – aut. pastaba), taip pat Azar Nafisi ir Dano Chaono knygas. Savaitgalį (turima omeny rugsėjo 22–23 dienos – aut. pastaba) susidūriau su šveicarų menininko Maxo Von Mooso kūryba; skrisdamas į įrašų sesiją iš naujo atradau Geri Allen ir „Funkadelic“ muziką.

Įvairiausių patirčių kombinacijos, glūdinčios tam tikrose mano galvos kertėse, prasiveržia ir susisieja su tam tikra muzikine idėja, tačiau negaliu atsekti, kas, kada ir kaip įvyksta. Taip pat egzistuoja tam tikri koreliacijos ir priežastingumo ryšiai. Visai neseniai Amsterdame pamačiau ir įsimylėjau Eduardo Chillidos (Ispanijos baskų skulptorius ir grafikas, abstrakčiosios dailės atstovas – aut. pastaba) darbus. Jo sukurtose metalinėse konstrukcijose, skrodžiančiose erdvę ir iš kiekvieno kampo atveriančiose vis kitą perspektyvą, slypi kažkas magiška.

Mane žavi erdviškumo idėjos muzikoje (apie tai savo albume „One Line, Two Lines“ užsimena Muhalis Richardas Abramsas). Taigi šioje vietoje galime įžvelgti koreliaciją su idėja, nes tai atėjo man į galvą, kai žvelgiau į E. Chillidos skulptūrą. Vis dėlto nesu tikras, ar būčiau visu šimtu procentų tikslus teigdamas, kad tam tikri mano soliniai darbai, kuriuos neseniai įrašiau ir kuriuose bandau analizuoti erdviškumą, buvo įkvėpti ar tapo priežastimi susidūrimo su E. Chillida.

Taigi asmeniškai man sudėtinga išnarplioti gijas ir pasakyti, kaip konkrečiai muzikinės idėjos susisieja su kitomis meno formomis – ypač dėl to, kad manęs pernelyg nedomina programinė muzika (klasikinės muzikos tradicijai būdingas kūrybos forma, kai kūrinys yra sukuriamas pagal tam tikrą iš anksto suplanuotą pasakojimą arba yra skirtas suprasti konkrečią idėją, atliepti atmosferą – aut. pastaba). Tačiau, be abejonės, kitos meno formos – tai milžiniškas lobynas mano vaizduotei.