Aktoriai Roberta Sirgedaitė ir Daumantas Ciunis rež. Gulnaz Balpeisovos spektaklyje „Manno laimė“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Šį rudenį aktorė ROBERTA SIRGEDAITĖ kaip likimo dovaną priėmė nemenką iššūkį – sukurti vaidmenį per... keturias dienas. Kad nebūtų per daug paprasta, visas repeticijų dienas jai teko dirbti su rusakalbe režisiere, nors Roberta nešneka rusiškai. Nepaisant nieko, jauna aktorė sukūrė jai patikėtą vaidmen, sukurtą pagal XX amžiaus Thomo Manno noveles. Šiuo spektakliu šiemet pradėtas Vilniaus mažojo teatro sezonas. 

Debiutas Vilniaus mažajame teatre. Ką jis jums reiškia?

Jis reiškia labai daug. Nuo pat tada, kai tik pradėjau vaikščioti į teatrą, Vilniaus mažasis teatras tapo mano mėgstamiausiu. Ir kai gavau pasiūlymą vaidinti „Manno laimėje“ šiame teatre, tai man buvo didelė bei maloni staigmena, nesugalvočiau, į kokį teatrą šiuo metu norėčiau labiau.

Roberta, šiuo metu studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ketvirtame kurse. Kada supratote, ką norite veikti gyvenime?

Supratau tai gana anksti, būdama maždaug 13 metų. Nuo tada pradėjau domėtis teatru ir turėjau tikslą studijuoti akademijoje. Tiesa, į ją įstoti tuomet atrodė labai sunku, todėl po dvyliktos klasės išvažiavau į Londoną studijuoti nesusijusių dalykų, kol supratau, kad man ten ne vieta.

Prisipažinsiu, mama buvo labai prieš, nenorėjo, kad įstočiau į aktorinį. Pamenu nutikimą – aš, jau sėdinti traukinyje į stojamuosius pas Valentiną Masalskį Klaipėdoje, ir mama, telefonu įkalbinėjanti mane niekur nevažiuoti. Ir ji mane įkalbėjo: aš išlipau iš traukinio ir nuėjau kažkur į senamiestį susitikti su draugais. Vis dėlto mintis apie aktorystę neapleido ir vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tuo metu mane labai palaikė tėtis, dabar jau ir mama ne prieš, nes esu laiminga dėl to, ką darau ir kur esu.

Nors Vilniaus mažajame sukūrėte pirmąjį savo vaidmenį, esate vaidinusi ir ankščiau, tiesa?

„Manno laimė“ nėra mano pirmasis spektaklis. Ankščiau esu vaidinusi Jaunimo teatre (spektakliuose „Lukas“, „Pasirinkimas“), prisidedu prie režisieriaus Vido Bareikio judėjimo „No Theatre“ (spektaklis „Iliuzijos“). Taip pat esu sukūrusi vaidmenų filmuose, vienas jų – filmas apie meilę „Širdys“ – jau lapkričio mėnesį pasirodys kino ekranuose.

Man teko laimė gauti vieną pagrindinių vaidmenų – esu Milda, mergaitė, kuri mirtinai serga, bet įsimyli (panašiai kaip „Manno laimėje“, tik atvirkščiai). Teko kartu dirbti su vyresniais, patyrusiais aktoriais: Rolandu Kazlu, Liubomiru Laucevičiumi, Algirdu Gradausku, Indre Patkauskaite. Tačiau baisu nebuvo, manau, kad visi stengėsi sutarti, o svarbiausia – kad dalyvavo ir beveik visi mano kurso draugai, todėl buvo net labai smagu.

Aktoriai Roberta Sirgedaitė ir Daumantas Ciunis rež. Gulnaz Balpeisovos spektaklyje „Manno laimė“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš rež. Gulnaz Balpeisovos spektaklio „Manno laimė“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Nors tai ne šie laikai, temos, apie kurias kalbama, yra aktualios visais laikais. Meilė, mirtis, nusivylimas, santykiai – tai, ką kiekvieną dieną patiriame, apie ką daug mąstome, kas neduoda ramybės mums visiems.

O grįžtant prie jūsų naujausio darbo teatre, ar galėtumėte papasakoti apie savo vaidmenį spektaklyje „Manno laimė“?

Baronaitė Ada – devyniolikmetė mergina, romantikė, prisiskaičiusi romanų, norinti būti tokia kaip jų herojės. Beje, ji tokia ir yra. Nors ji pati linksma, mylima tėvo, galinti gyventi ir vargo nematyti, vis dėlto ji pasiryžta dėl meilės kentėti, jos neišsižadėti, neišduoti savo jausmų. Spektaklio veiksmas vyksta dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Iki šiol niekuomet nebuvau kūrusi vaidmens iš to laikotarpio.

Net jei statydavome klasiką akademijoje – stengdavomės tai daryti moderniai arba tiesiog nevaidinti laikotarpio. Tai štai šis spektaklis vyksta XX amžiuje – kai nebuvo telefonų, o laiškų sistema buvo nepakankamai patikima, todėl žmonės kartais susitikdavo tik kas penkerius metus. Tai amžius, kai žmonės neskubėjo taip, kaip dabar (o gal mums taip tik atrodo?). Tai laikotarpis, kai meilė reiškiama kur kas mažiau atvirai nei dabar, viskas kažkaip kilniau ir reikšmingiau.

Ar tiesa, kad jums teko keisti šį vaidmenį sukūrusią aktorę Elžbietą Latėnaitę ir šiam vaidmeniui sukurti turėjote mažiau kaip savaitę?

Medžiagą gavau likus daugiau nei mėnesiui iki premjeros, ir, nors atrodė, kad esu beveik pasiruošusi, realiose repeticijose vis tiek nebuvo taip paprasta. Man tai buvo pirmas įvedimas į spektaklį, ir tam turėjome vos keturias dienas. Su manimi dirbo pati režisierė Gulnaz Balpeisova, kuri atvyko iš Maskvos. Darbas vyko gana sklandžiai, reikėjo labai greitai perprasti, kas vyksta, kasdien darėsi aiškiau ir lengviau.

Žinau, kad režisierę sužavėjo nepaprastai graži, turtinga Thomo Manno kalba, jo filosofiniai pamąstymai apie gyvenimą, kelią į mirtį. Kuo šis spektaklis pasirodė įdomus jums, neturėjusiai laiko prabangos: daug skaityti, domėtis, būti ilgame kūrybiniame procese?

Nors tai ne šie laikai, temos, apie kurias kalbama, yra aktualios visais laikais. Meilė, mirtis, nusivylimas, santykiai – tai, ką kiekvieną dieną patiriame, apie ką daug mąstome, kas neduoda ramybės mums visiems.

Thomo Manno kūryboje labai svarbi muzika. Jums spektaklyje teko ne tik vaidinti, bet ir atskleisti vokalinius gebėjimus, tiesa? Kaip jums tai pavyko?

Taip, tai yra visiška tiesa, spektaklyje man tenka ir dainuoti. Man tai buvo nemenkas iššūkis, nes daina ne iš lengvųjų, bet laikau save dainuojančia aktore, todėl ėmiau ir padainavau.

Kokią pažinote režisierę Gulnaz Balpeisovą, kaip sekėsi dirbti kartu – juolab kad režisierė Lietuvoje viešėjo vos savaitę. Ar nebuvo kalbos barjero?

Aš nekalbu rusiškai. O visi aplink esantys žmonės – kalba. Taigi visada atsirasdavo vertėjų. Be to, režisierė, kaip ir aš pati, puikiai kalba ir angliškai. Todėl susikalbėjimo problemų nebuvo. Sunkiausia buvo pirmą dieną, nes labai daug informacijos vienu metu – ir mizanscenos, ir tekstas, ir emocijos. Spektaklyje labai svarbu tikslumas – teko sužinoti ir prisiminti daug smulkmenų.

Tikrai nepadėjo ir natūralus jaudulys – vis dėlto atvykau į naują kolektyvą. Vėliau – tik geriau. Labai padėjo visi aktoriai, jie – puikūs partneriai. Prieš tai nepažinojau nė vieno, bet nuo pat pirmų akimirkų pajutau, kad man su jais ramu. Džiaugiuosi turėdama tokius scenos kolegas kaip Daumantas Ciunis, Tomas Rinkūnas, Gintarė Latvėnaitė ir Arvydas Dapšys. Tikrai draugiški žmonės.

Ar teko patirti sunkių akimirkų per repeticijų savaitę?

Buvo sunkių akimirkų, buvo, kad nepavyksta visko padaryti taip gerai, kaip norėtųsi, ir režisierė jau nekantrauja ir nerimauja. Tokioje situacijoje jau nėra kur trauktis, reikia susiimti ir padaryti savo darbą. Be to, nesinori nuvilti žmonių, kurie manimi tiki, deda į mane vilčių. Tai padeda eiti į priekį.

Aktoriai Roberta Sirgedaitė ir Daumantas Ciunis rež. Gulnaz Balpeisovos spektaklyje „Manno laimė“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš rež. Gulnaz Balpeisovos spektaklio „Manno laimė“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Įvedimas į vaidmenį nėra malonus procesas, keturios dienos nėra daug. Galima leisti sau padirbėti iš peties, susitelkti į medžiagą, o vėliau atsipūsti.

Spektaklyje „Manno laimė“ vienas iš vyresnių jūsų kolegų – aktorius Arvydas Dapšys – sako labai įtaikų monologą apie nusivylimą. Sakykite, ar jus kartais aplanko nusivylimo jausmas?

Patikėkit, aplanko. Kaip ir kiekvieną žmogų. Aš, kaip aktorė, o dar ir studentė, kartais patiriu nesėkmių scenoje. Ir tai yra labai nesmagu, nes daug žmonių mato, kaip tu feilini. Kartą turėjau kelias tokias nesėkmes iš eilės ir baisiai savimi nusivyliau – tiek, kad net suabejojau, ar verta eiti šiuo aktorystės keliu.

Jeigu šiandien išgirstumėte pasiūlymą perimti vaidmenį per keturias dienas, ar pasiryžtumėte?

Tikrai taip. Verta. Tos dienos sunkios. Įvedimas į vaidmenį nėra malonus procesas, keturios dienos nėra daug. Galima leisti sau padirbėti iš peties, susitelkti į medžiagą, o vėliau atsipūsti: laisvalaikiu mėgstu kad ir trumpas keliones kažkur, kur nesu buvusi. Leidžiu laiką su draugais, mėgstu bendrauti. Na o jei esu viena, tai dažniausiai žiūriu filmus – labiausiai mėgstu Vudžio Aleno kūrybą.

Spektaklis „Manno laimė“ pagal Thomą Manną – spalio 5 ir lapkričio 6 dienomis Vilniaus mažajame teatre.