Aktorė Monika Poderytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

„…aš esu aklas“, – šių dienų kontekste suskamba vis dažniau ir jautriau. Ką reiškia matyti, bet nereaguoti? Girdėti, bet neatsakyti? Kalbėti, bet nebūti išgirstam? Kokia sąskaita bus pateikta už žmonių dvasinį aklumą? Atsakymų ieškoma naujausiame bendrame Juozo Miltinio dramos teatro ir Artūro Areimos teatro (AAT) darbe, spektaklyje „Aklieji“.

Aklumas vis auga

Jaunosios kartos aktorė MONIKA PODERYTĖ, vaidinanti AAT trupėje ir spektaklyje įkūnijanti pasakotojo vaidmenį, įsitikinusi, kad aklųjų gretose atsirado didžioji dalis visuomenės. Spektaklio tema, kaip prisipažįsta pati aktorė, jai yra ne tik artima, skaudi ir aktuali šių dienų perspektyvoje, bet netgi turinti absurdo prieskonį.

„Labai gaila, kad žmonės daugiau dėmesio skiria virtualioms erdvėms, kuriose nesutinka gyvos būtybės. Sparčiu žingsniu nyksta mūsų tarpusavio bendravimas, kito žmogaus matymas kaip žmogaus“, – mano ji.

M. Poderytė svarsto, kad dvasinis aklumas yra užvaldęs jauną žmogų, kuris visa galva nėręs į virtualų pasaulį be gyvybės. Jaunimą pasiglemžęs technologijų pasaulis, aktorės manymu, nubrėžia itin siaurą matymo lauką, apriboja asmenų mąstymą – taip jie praranda ryšį su šalia esančiais žmonėmis, o santykį atranda tik patys su savimi.

„Svarbūs tapome tik mes patys: kaip atrodome, kalbame, ką manome, kas aš, kaip aš ir kur aš. Mums pradėjo trūkti paprasto, elementaraus buvimo su kitu žmogumi, tokio, kai nereikalingas tuščias, į niekur nevedantis pokalbis“, – atvirai prisipažįsta.

M. Poderytė įsitikinusi: aklumo tema – ne tik subtili, bet ir užtektinai globali: „Tikime medijomis, bet ne žmonėmis. Mūsų gyvenime neliko intymaus santykio, viskas tapo vien juokais, o mes – neatviri ir užsidarę.“

Šis dvasinis aklumas nėra vien jauno žmogaus problema. M. Poderytė kalbėdama apie spektaklio problematiką šių dienų perspektyvoje sako pastebinti gana sunkią aklumo formą išgyvenančius ir ne tik X ar Y kartos atstovus. Su medijų pančiuose įkalintu jaunimu drąsiai konkuruoja ir sovietmetyje įstrigę vyresnieji.

„Atrodo, kad jiems nepavyksta išsilaisvinti, priimti dabartį ir pamatyti, jog yra kur kas daugiau tiesų, ne tik viena jiems pažįstama“, – svarsto aktorė.

Jos nuomone, vien kalbėti apie laisvę, ką daro minėti asmenys, neužtenka – reikia pagaliau nustoti gyventi praeitimi. „Tokie žmonės patys sau neleidžia atidaryti durų į naują pasaulį, vis dar gyva nepaaiškinama priespaudos baimė: kalbėti, būti kitokiam ar priimti kitokį“, – sako.

Monika Poderytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Monika Poderytė. AAT nuotrauka

MONIKA PODERYTĖ: Regis, jaunus žmones AAT spektakliai paveikė ne dėl to, kad atėję su draugu ar drauge galėjo gerai praleisti laiką, bet patys spektakliai juos paskatino vėl norėti eiti į teatrą – jie nemoralizuoja, kaip žmonės privalo elgtis.

Vaidyba – ne vien darbas

2016-aisiais prisijungusi prie AAT aktorių trupės, M. Poderytė jau spėjo sukurti ne vieną drąsų vaidmenį. Ir nors kiekvieną pradedamą naujai kurti personažą nėra lengva prisijaukinti, naujausią savo darbą spektaklyje „Aklieji“ ji vadina vienu didžiausių iššūkių per visą savo aktorės karjerą.

„Manau, kad vaidmeniui dar reikia susistovėti, o man atrasti tvirtą pagrindą, kad vėliau galėčiau su savo personažu žaisti. Mano nuomone, viskas ateis su paties spektaklio branda“, – sako pasakotojo vaidmenį atlikusi ir kas kartą vis iš naujo jį bandanti atrasti aktorė.

Su kitais personažais lygindama savo kuriamą vaidmenį, pati Monika jį vadina organišku ir žemišku. Nors, kaip sako, ir likę vaidmenys neturi ryškių personalizacijų.

„Nors minčių po vaidinimo lieka daug, nėra taip, kad negalėtum paleisti vaidmens. Tuomet tai panašėtų į tam tikrą šizofrenijos formą“, – juokiasi aktorė paklausta, ar lengvai įsijaučia ir išeina iš vaidmens.

Jau pirmųjų repeticijų metu ir M. Poderytė, ir likusi trupės dalis į šalį padėjo spektaklio tekstus. Aktorę maloniai nustebino toks greitas įdirbis ir noru pasiekti bendrą tikslą deganti komanda.

„Sutapo mūsų idėja, kaip turime dirbti, santykis į teatrą, į sceną, kūrybą. Atrodė, kad vietoj vieno spektaklio galėtume pastatyti penkis. „Akluosiuose“ nagrinėjamai temai abejingų aktorių nebuvo. Nebuvo tokių, kurie galvotų, kad tai tik eilinis darbas, kad atėjo tik atlikti savo aktoriaus pareigą, o ne kurti“, – sako ji.

Stengiasi nemoralizuoti

Kaune gimusi ir vaidybos studijas ten pat baigusi aktorė atvirai sako, kad spektaklio komandos didžioji užduotis buvo ne manipuliuoti žiūrovu ar jam pataikauti, ne atiduoti visą savo energiją, tačiau savo buvimu čia ir dabar priversti žiūrovą pasiimti tai, ko jam trūksta.

Norisi klausti: o ko trūksta Panevėžio miestui ir jo publikai?

Aukštaitijos sostinę kas kartą vis labiau pamilstanti M. Poderytė sako, kad miestas jai po truputį darosi vis jaukesnis.

„Iš pradžių atrodė, kad čia nėra jaunų žmonių, nėra to aukso vidurio, kuris būtų potencialus ir Juozo Miltinio dramos teatro žiūrovas: arba labai jauni, arba gerokai vyresni žmonės“, – dalijasi pastebėjimais.

Aktorei tenka pripažinti, kad pirmųjų apsilankymų Juozo Miltinio dramos teatre metu ji susidarė nuomonę, jog žmonės į teatrą eina vien tam, kad galėtų pasakyti: „Aš buvau teatre.“. Tokiu atveju ir jie tampa aklaisiais – abejingais detalėms žmonėmis.

„Atrodo, kad einama į įstaigą, į pastatą, bet ne į spektaklį. Vargu ar praėjus kiek laiko pasakytų, kokiame jie buvo“, – svarsto.

Dabar Monika jau sako galinti pastebėti pokyčius: „Regis, jaunus žmones AAT spektakliai paveikė ne dėl to, kad atėję su draugu ar drauge galėjo gerai praleisti laiką, bet patys spektakliai juos paskatino vėl norėti eiti į teatrą – jie nemoralizuoja, kaip žmonės privalo elgtis.“

Monika Poderytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

MONIKA PODERYTĖ: Muzikos paslapčių vis dar mokausi: pažinti instrumentus, skirtingą techniką. Tai nėra mano didžiausias variklis, veikiau – savęs išlaisvinimas, nauja niša, kurioje galiu save realizuoti.

Pastebėtas potencialas

M. Poderytės pavardę teatrui neabejingi panevėžiečiai pirmiausia išgirdo A. Areimos spektaklyje „Pabudimas“. Tą kartą jaunos merginos identitetą dengė paslaptinga kompozitorės π etiketė. Tačiau pati Monika pirmiausia save pristato kaip aktorę – juk, kaip pabrėžia, ir baigė šias studijas.

„Muzikos paslapčių vis dar mokausi: pažinti instrumentus, skirtingą techniką. Tai nėra mano didžiausias variklis, veikiau – savęs išlaisvinimas, nauja niša, kurioje galiu save realizuoti“, – sako Kauno 1-ąją muzikos mokyklą baigusi aktorė.

Pašnekovė džiaugiasi, kad jai teko laimė turėti gerą fortepijono mokytoją – jos dėka jai norėjosi kurti. Ir nors nieko bendra, kaip tikina pati, ji neturėjo su kompozicija, Monikos talentas nebuvo nepastebėtas. Dabar save jaunoji aktorė gali realizuoti ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Režisierius A. Areima jau ne pirmą kartą patiki jai sukurti spektaklio garso takelį, o Monika su džiaugsmu imasi šios užduoties.

„Šiame spektaklyje muzikos kūrimas man buvo tikras iššūkis. Nes teko ir vaidmenį kurti, ir muziką. Turiu viską spėti, nepamiršti scenų, muziką pritaikyti personažams. Ieškojimų buvo tikrai labai daug. Netrūko ir nervų, nes norėjosi padaryti kuo geriau“, – atsidūsta.

Pradedančioji kompozitorė sako, kad atrasti spektaklio spalvas jai labiausiai padeda prieš akis matomos scenos.

„Siekiu, kad muzika eitų kartu ir padėtų išvystyti sceną, ją užauginti. Iki šiol neturėjau daug patirties su elektronine muzika, kur kas daugiau teko susidurti su klasikine. Tikiu, kad galima pasiekti geresnius rezultatus, tačiau jaučiuosi pakilusi laipteliu aukščiau“, – neslepia džiaugsmo veržli kūrėja. 

Artūro Areimos spektaklį „Aklieji“ galite pamatyti spalio 7 dieną 18 valandą Juozo Miltinio dramos teatre.