Baleto solistė Auksė Mikalajūnaitė-Osadčenko – Ana „Žydrajame Dunojuje“. Martyno Aleksos nuotrauka

„Kita Pelenės istorija“ – Johanno Strausso baletas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (choreografas ir inscenizacijos autorius – Gianni Santucci), kuriame pagrindinį Gretos vaidmenį atlieka baleto solistė AUKSĖ MIKALAJŪNAITĖ-OSADČENKO. Pavadinimas „Kita Pelenės istorija“ metaforiškai įprasmina didžią svają – vieną dieną iš repeticijų salės žengti į sceną ir virsti „Gulbių ežero“ Odeta-Odilija, Žizel, Manon, Kitri, Aurora „Miegančiojoje gražuolėje“, „Korsaro“ Medora, Džuljeta ar Princu Zygfrydu, Kunigaikščiu Albrechtu, de Grijė, Baziliu, Korsaru Konradu, Romeo...

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko, 2015 m. pelniusi „Fortūnos“ statulėlę už Anos ir Franciskos vaidmenis „Žydrajame Dunojuje“ (choreografė ir režisierė – Eglė Špokaitė), kurianti, kūniškai ir emociškai išgyvenanti baletų, šokio spektaklių personažus, yra ir baleto, šokio meno mokytoja Nerijaus Juškos baleto ir šokių mokykloje bei Eglės Špokaitės baleto mokykloje. Tad savo prisilytėjimu kuria naujuosius, būsimuosius Princus ir Princeses.

Tarptautinę mokytojų dieną – pokalbis su A. Mikalajūnaitė-Osadčenko apie baletą – žingsnius, pamokas, repeticijas ir... šokį. 

Kas yra gera pamoka? Kokie pamokos dalykai, elementai esmingi būtent besimokančiajam šokio, baleto meno?

Tai labai plati tema. Bandysiu atsakyti visiškai subjektyviai, prisimindama save dar mokinę, kaip man atrodė tuomet, būtent iš savo perspektyvos. Mes visi esame labai skirtingi, todėl tai, kas buvo svarbiausia man, nebūtinai yra svarbiausia visiems.

Baleto pamoka iš esmės visada išlaiko tą pačią struktūrą. Atėjęs į salę žinai, kad dabar atliksi pratimus prie atramos, paskui – salės viduryje, tada – šuoliai ir judesiai su puantais ant pirštų galų. Tai kasdienė rutina, kurios keisti neverta. Todėl pamokos gerumas labai priklauso nuo pedagogo asmenybės.

Reikšminiai aspektai pamokoje – aiškumas, konkretumas, t. y. pedagogas geba tiksliai įvardyti, ką turi padaryti kitaip. Tai nėra paprasta žinant, kiek mūsų kūne yra raumenų ir sąnarių. Žodinis vertinimas – kai mokinys žino, ar teisingai suprato mokytoją. Labai svarbus psichologinis klimatas. Todėl dėmesys turi būti skiriamas kiekvienam mokiniui.

Mokinio ir mokytojo santykį turi grįsti tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba vienas kitam. Svarbi pedagogo aistra ir savo darbo meilė, žinoma, kantrybė ir kūrybingumas. Profesionalioje baleto mokykloje specialybės mokytojas užima be galo reikšmingą vietą mokinio gyvenime. Tai žmogus, kuris kiekvieną dieną su tavimi. Asmeniškai į juos žiūrėdavau ne tik kaip į pedagogus, bet ir kaip į asmenybes, mokiausi iš jų, ėmiau pavyzdį. Man imponavo mokytojai, kurie, nepaisydami aistringos savos profesijos meilės, jos nekėlė aukščiau už viską.

Baletas neturi tapti vieninteliu dalyku gyvenime. Ir dabar džiaugiuosi, kai sutikti tie pedagogai klausia „Ar tu laiminga?“, o ne „Kokius vaidmenis šoki?“ Fanatizmas veda prie asmeninio savęs vertinimo tik per baleto prizmę.

Iš šiandienės jūsų, kaip baleto solistės bei šokio pedagogės, pozicijų, kokius nederamus, žalingus aspektus mokant ir mokantis išskirtumėte?

Negalėjau pakęsti psichologinio smurto. Riksmas mane tiesiog fiziškai sukausto ir dabar (nekalbu apie tiesiog pakeltą balsą). Taip pat vienas blogiausių dalykų mokiniui yra ignoravimas. Kaip minėjau, nepalaikau per didelio fanatizmo skiepijimo.

Auginant balerinas reikėtų prisiminti, kad auginame asmenybes. Daug kas pasakys, kad tai – tėvų darbas, ir tai tiesa, tačiau vaikai mokykloje praleidžia visą dieną, mokytojus mato dažniau, ilgiau nei tėvus, ypač tie, kurie atvažiavę iš kitų miestų. Mokytojai tampa sektinais pavyzdžiais.

Jau dešimtmetį esate Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės narė – solistė. Kokia baleto pamokos reikšmė šokėjui?

Tai būtina kiekvieno šokėjo darbo dienos pradžia, pamoka paruošia kūną darbui. Mes esame taip prie jos pripratę nuo ankstyvos vaikystės, kad dažnas nueina jos atlikti net ir per atostogas. Nesakau, kad niekada neaplanko tinginystė, nemėgstu idealizuoti. Bet pamoka yra nekvestionuojamas dalykas.

Tęsiant mintį, kas jums asmeniškai yra repeticija, ką ji reiškia?

Tai individualus repetitoriaus-choreografo dėmesys artistui. Tai mūsų didžiausia ir esminė darbo dalis, joje viskas įvyksta. Spektaklis – tai finišo tiesioji.

Pasidalinkite gerąja, sėkmingąja repeticijos patirtimi. Kokie aspektai tai lėmė?

Tai vėlgi susiję su asmenybe – repetitoriaus-choreografo. Teatre turiu puikią repetitorę Daivą Raškauskienę, taip pat su manimi dirba ir pats trupės vadovas Aleksandras Jankauskas, anksčiau ruošiau vaidmenis su Albina Lenortavičiene. Džiaugiuosi, kad jaučiu kiekvieno jų pasitikėjimą manimi, palaikymą, nuoširdžiai bendraujame.

Įsimintina spektaklio kūryba su choreografu Gianni Santucci. Imponavo profesionalumas ir pozityvumas. Jis nuolat kartojo: „Nebijokite klysti, geriausi šokėjai klysta daugiausia, nes jie tiesiog niekada nenustoja bandyti.“ Iš tiesų mes dažnai linkę atsisakyti ko nors, kad išvengtume klaidos – tai nemalonu, o drąsa klysti – tai bandyti ir eiti tolyn.

Baleto pasaulis reikalauja didelės kantrybės, stiprios motyvacijos, ištvermės, užsispyrimo, aistros. Klasikinio šokio judesiai tobulinami visą šokėjo karjerą. Vaikams dažnai sunku suprasti, kad nebus rezultato čia ir dabar. Svarbu mokėti pralaimėti, nenuleisti rankų po pirmos nesėkmės.

Scenos meno kūryboje esama manymo, kad kūrybingumą paskatina skleistis aštrus, šiurkštus elgesys, kuris gyvenime laikomas nederamu, suvokiamas kaip žeminimas, patyčios. Ar jums yra tekę, tenka tai patirti? Jeigu taip, pasidalinkite, kaip tai veikia vaidmens kūrėją – menininką, dėl kurio raiškos ir gimsta šokio menas?

Man asmeniškai tai nepriimtina. Tai mane sukausto emociškai ir fiziškai, stabdo tobulėjimą, motyvaciją, užveria kūrybingumą ir paprasčiausiai mažina judesio amplitudę. Į pamokas ir repeticijas ateinu norėdama priimti. Jei susiduriu su tokiu elgesiu, turiu nuo jo atsiriboti, filtruoti, bet kartu ir priimti profesinę informaciją. Tai dvigubas ir nereikalingas darbas, be to, apsunkinantis emociškai. Nors ir stengiesi į tai nekreipti dėmesio, nereaguoti, bet tai vis tiek nusėda viduje.

Jei blogos energijos susikaupia nemažai, išties sunku jos atsikratyti. Dirbant su tokiu pedagogu atsiranda baimė. Bijai suklysti, bijai paklausti, bijai pareikšti savo nuomonę. Bendravimas tampa vienpusis. Aš, laimė, dažnai su tuo nesusiduriu.

Jūsų manymu, kokios svarbiausios mokinio, kaip būsimojo baleto šokėjo, fizinės, psichologinės, dvasinės savybės?

Puikus klausimas! Ypač dabar, kai dažniausiai narstomos pedagogo klaidos, elgesys. Fizinės savybės yra svarbios. Tačiau psichologinės, dvasinės atlieka lemiamą vaidmenį. Baleto pasaulis reikalauja didelės kantrybės, stiprios motyvacijos, ištvermės, užsispyrimo, aistros. Klasikinio šokio judesiai tobulinami visą šokėjo karjerą.

Vaikams dažnai sunku suprasti, kad nebus rezultato čia ir dabar. Svarbu mokėti pralaimėti, nenuleisti rankų po pirmos nesėkmės. Ši specialybė reikalauja tvirto tikėjimo savimi ir savo pasirinkimu, savo svajone, nes tikrai atsiras netikinčiųjų, bandančiųjų atkalbėti. Mokėti kritiškai vertinti save, ne per daug atlaidžiai ir ne per daug griežtai. Taip pat labai svarbus muzikinis jautrumas.

Kas jums, kaip šokio mokytojai, yra pavykusi pamoka?

Po tokios pamokos vaikai išeina labai pavargę, bet laimingi, mokytoja irgi (šypsosi). Pedagoginį darbą šešerius metus dirbu ir vis ieškau būdų. Mano siekiamybė – kad vaikai norėtų ir tikėtų.

Mokytojų dienos proga jūsų linkėjimas besimokančiajam ir mokančiajam baleto, šokio meno.

Linkiu tikėti – mokiniu, mokytoju, savo pasirinkimu, pačiu savimi.

Kiekvienas, ateinąs mokytis baleto, svajoja sukurti didžiuosius, žymiuosius vaidmenis, įgyvendinti savąją „Pelenės istoriją“. Koks didžiausią įspūdį jums palikęs baletas?

Nepamenu pirmojo matyto baleto. Mane tėvai vesdavo į kultūros renginius nuo pat mažumės. Bet labai įsiminė pirmas matytas šiuolaikinis baletas, man labai pasisekė pamatyti Matso Eko „Žizel“. Tuomet man buvo 12 metų, spektaklis rodytas festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje. Nebuvau mačiusi nieko panašaus. Klasikinė muzika pasitelkta šiuolaikiniam šokiui, spektaklio siužetas panašus, bet kitoks, Žizel ne miršta, bet išprotėja... Visa tai – genialu! Nors buvau vaikas, tačiau viską supratau – kas ir kodėl. Nuo tada esu šio choreografo gerbėja, o tą „Žizel“ vis peržiūriu įrašuose ir dabar.