Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Pirmoji valstybinių Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių diena sutampa su Mokytojų diena. Tai – kiek simboliška, nes pats partizanų vadas dirbo mokytoju ir suprato išsilavinimo reikšmę. Taip specialioje LRT laidoje sakė istorikai Norbertas Černiauskas ir Arvydas Anušauskas. 

Specialioje LRT laidoje apie partizano gyvenimą diskutavo istorikai N. Černiauskas ir A. Anušauskas. Laidą vedė Virginijus Savukynas.

Baigęs Klaipėdos pedagoginį institutą A. Ramanauskas-Vanagas ėjo į Lietuvos kariuomenę, tada tęsė mokytojo darbą – pradėjo nuo pradinių klasių mokytojo. Mokytoju, vėliau – mokyklos vedėju, jis dirbo ir vokiečių okupacijos metu.

Jis – ne vienintelis mokytojas, kuris išėjo į mišką. Partizanais tapusių mokytojų buvo ir daugiau.

„Mokytojo specialybė buvo viena iš labiausiai prestižinių [...]. Žmonės tikrai atsakingai rūpinosi vaikais, nuo jų priklausė, kokia bus Lietuva“, – sakė N. Černiauskas.

Pasak N. Černiausko, šiomis laidotuvėmis tarsi sujungiamos abiejų nepriklausomų respublikų tradicijos. 

„Tai yra labai svarbus įvykis šiuolaikinei mūsų tapatybei ir valstybingumo tradicijai. Turėdami šitą kapą mes simboliškai ir ne tik galime sujungti tarpukario Lietuvos Respublikos tradicijas su dabartinėmis. Turime gyvą grandį, pavyzdį ir dabartinei istorinei tapatybei, ir sąmonei, tai yra išskirtinis įvykis“, – sakė jis.

A. Anušauskas pabrėžė, kad šios laidotuvės – unikali galimybė suvokti, kuo rėmėsi anuometinis pasipriešinimas.

„Tai yra galimybė suprasti pasipriešinimo esmę. Demokratiškumo, provakarietiškumo – tai, kaip jie įgyvendino savo valdžią. Nesupratę kai kurių dalykų mes nesuprasime, kuo rėmėsi pasipriešinimas. Tai yra labai gera, unikali galimybė“, – pabrėžė istorikas, knygos „Aš esu Vanagas“ autorius.

N. Černiauskas: pamirštame, kad tai buvo karas. Vienas žiauriausių mūsų istorijoje

Kalbėdami apie partizaninį karą istorinėje atmintyje istorikai pabrėžė, kad yra objektyvių priežasčių, kodėl jis buvo primirštas. 

„Netgi savo laiku gerai žinoti dalykai užsimiršta, žmonių, kurie buvo liudininkai, tarp mūsų nebelieka, tad atmintį reikia nuolat atgaivinti. Jeigu jos neatgaivini, atsiranda iškreiptų dalykų“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Jis prisiminė šaltinį, iš kurio galima semtis atminties – partizanų dainų rinkinius: „Jeigu visas jas sudėsime greta realių įvykių, kuomet žūdavo pasipriešinimo dalyviai, gali susidaryti toks savotiškas to regiono partizaninis epas. Kiekvienas žuvęs būdavo apdainuojamas.“

Pasak N. Černiausko, natūralu, kad okupaciniu laikotarpiu istorinė atmintis nesivystė. 

„Pasibaigus partizaniniam karui, buvo dar 50 metų laikotarpis, kai oficialiu lygmeniu apie šį karą buvo nekalbama arba kalbama visiškai kitaip. Tad natūrali istorinė atmintis tuo laikotarpiu niekaip nesivystė. [...] Kalbant apie partizanų dainas, tam tikras atgimimas šios istorinės atminties yra įvykęs. Ne viena grupė, muzikantas ar jaunimo sambūris tas dainas atgaivina“, – sakė istorikas. 

Jis pabrėžė, kad tai, jog vis dar neturime adekvačios atminties, rodo ir plačiosios visuomenės nesuvokimas, kad partizaninis pasipriešinimas buvo tikras karas. 

„Kalbame apie tai kaip tam tikrus pokario įvykius, galbūt – pasipriešinimą arba pokarį plačiąja prasme, bet plačiojoje sąmonėje dar nėra kalbama, kad tai buvo karas. Vienas žiauriausių mūsų istorijoje apskritai. Karas su Sovietų Sąjunga. [...] Nebūta aiškių karo fronto linijų, aiškaus išsidėstymo, kur yra mūsų pajėgos, kur – priešininkų“, – akcentavo N. Černiauskas. 

Taip pat labai svarbu, pasak jo, kad tai nebuvo pasipriešinimas tik dėl pasipriešinimo: „Tie žmonės, kurie išėjo į mišką, turėjo labai aiškų valstybės suvokimą – tai buvo kova už Lietuvos valstybę. Ne šiaip pasipriešinimas, ne šiaip noras įkąsti okupantui, o kova už savo valstybę.“

Kapas – ne tik Vanago, bet visų partizanų vadų pagerbimui

Kaip pabrėžė istorikas N. Černiauskas, partizanų vado Vanago kapas simbolizuos pagarbą ne tik jam pačiam, bet ir kitiems vadams, kurių palaikų buvimo vietos nėra žinomos.

„Turėsime ir konkretaus Lietuvos karo vado A. Ramanausko-Vanago kapą, bet iš tiesų reikėtų pasakyti, kad jis apskritai simbolizuoja visą partizanų vadovybę, nes, jeigu neklystu, iš aštuonių 1949-ųjų Vasario 16-osios partizanų deklaracijos signatarų, jo vienintelio palaidojimo vieta bus tikrai aiški.

Jono Žemaičio [kapavietę] mes tarsi ir žinome, bet tai simboliška. Tad yra dar 6 asmenys, dėl kurių nėra aišku, kur palaidoti. [A. Ramanausko-Vanago kapas] bus simboliška vieta ir todėl, kad ji pažymi pagarbą ir visai partizanų vadovybei“, – kalbėjo N. Černiauskas.

Jono Žemaičio–Vytauto, kuris buvo nužudytas Maskvoje, kūnas, pasak V. Savukyno, greičiausiai buvo sudegintas, tad jo palaikų fiziškai surasti beveik neįmanoma. Plačiau apie tai papasakojo A. Anušauskas.

„Maskvoje būtent tuo laikotarpiu, maždaug 1954-aisiais, kai nuteistieji mirties bausme buvo nužudomi, vienuolyno Maskvoje kapinėse buvo krematoriumas ir kelios duobės, kuriose būdavo tiesiog supilami kremuojamų kalinių pelenai. Visos duobės dabar yra pažymėtos, apstatytos paminklais pačiomis įvairiausiomis kalbomis – japonų, lenkų, rusų, vokiečių, bet lietuvių ten nėra, nors simboliškai ta vieta, kapas yra žinoma“, – aiškino istorikas.

Svarbiausia sovietų užduotis – pleištas tarp visuomenės ir partizanų

Kaip pabrėžė A. Anušauskas, žmonės jau iš anksto buvo susitaikę su tuo, kad partizaninis karas bus pralaimėtas – kitaip, lyginant pajėgas abiejose pusėse, negalėjo būti.

Kaip pabrėžė V. Savukynas, partizaninis karas gali vykti tik tada, kai remia visuomenė. Jei nori nugalėti partizaninį karą, reikia įvaryti pleištą tarp partizanų ir visuomenės. 

Tad partizanai sovietų valdžios būdavo užverbuojami tam, kad tą pleištą įvarytų – netgi išžudydavo šeimas. Taip buvo didinamas atotrūkis tarp gyventojų ir partizanų. 

„Gyventojų parama labai svarbus dalykas. Didžioji gyventojų dalis rėmė, kitaip negalėtume kalbėti apie tokį pasipriešinimo ilgį ir mastą. Natūralu, kad represinės struktūros stengėsi tą pleištą įvaryti“, – komentavo N. Černiauskas. 

lrt