EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus, Ugdymas, reiklumas ir aistra, iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė, įvadą parašė s. Danguolė Gervytė RA, Vilnius:Katalikų pasaulio leidiniai, 2018.

Popiežius Pranciškus, tuometinis Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio, švietimo nesusiaurina iki mokinių, mokytojų ir mokyklų vadovų. Jėzuito pašaukimas jį visuomet skatino domėtis ugdymo iššūkiais, jis nemažai metų dirbo ugdytoju, tad turėjo pakankamai laiko ir progų įsitikinti, koks svarbus kokybiškas švietimas ateities visuomenės gerovei. Jo žodžiai skirti visiems, kurie tiki (ar dar tebetiki) ugdymo galia, kurie yra išlaikę bent šiek tiek pedagoginio idealizmo, o ypač tiems, kurie jį atranda pasirinkdami mokytojo kelią arba susitikę su jaunimu suvokia, kad nori būti geri mokytojai, o ne tik užsidirbti pragyvenimui. Kurie vis dar tiki (arba iš naujo atrado), kad pedagogo darbas nėra tik profesija, bet pašaukimas ir užduotis. Ši knyga neduoda metodinių nuorodų, kaip konkrečiai elgtis klasėje, kaip organizuoti ugdymo procesą ar bendrauti su naująja karta. Ji suteikia kryptį ir ieško atsakymų į klausimą apie profesijos prasmingumą: „Kodėl šiandien verta būti ugdytoju?“

Skaitykite knygos ištrauką.

Mokytojai su Mokytoju

Pirmiausia prisiminkime, nuo ko prasidėjo mūsų apmąstymas: mes, krikščionys, įsipareigoję švietimo darbe, šiandien turime svarbią atsakomybę ir tuo pat metu galimybę įnešti savo įnašą. Todėl būtina įžvalgiai atskirti, kam teikti pirmenybę, remiantis išmintimi, subrandinta susitikimo su Viešpačiu patirtyje. Čia nepakenks dar kartą iškelti sau esminį klausimą: kokiam tikslui ugdome? Kodėl Bažnyčia, krikščionių bendruomenės skiria laiko, išteklių ir energijos užduočiai, kuri tiesiogine prasme nėra religinė? Kodėl esame įsteigę mokyklų, o ne kirpyklų, veterinarijos gydyklų ar turizmo agentūrų? Gal verslo sumetimais? Atsiras taip galvojančiųjų, tačiau iš tiesų daugumos mūsų mokyklų tikrovė paneigia šį teiginį. Tai gal tam, kad veiktume visuomenę, tikėdamiesi vėliau iš tos įtakos gauti naudos?

Gali būti, kad kai kurios mokyklos siūlo tokį produktą savo klientams: kontaktus, aplinką, meistriškumą. Tačiau ir tai nėra prasmė, dėl kurios etinis ir evangelinis imperatyvas skatina mus teikti šią tarnystę. Vienintelis motyvas, dėl kurio turime kažką daryti ugdymo srityje, yra naujos žmonijos, kitokio pasaulio viltis. 

Ši viltis gimsta iš krikščioniškos išminties, ji Prisikėlusiajame mums apreiškia dievišką ūgtį, kuriai esame pašaukti.

Pasitelkęs savo laiko kalbą ir teologiją, José Manuelis Estrada iš krikščioniškos perspektyvos aiškiai kėlė šį ugdymo darbo tikslą: „Matote, kaip šio amžiaus žmonės triūsia, skatinami neišsemiamo tobulumo troškimo? Mums taip pat patinka pažanga ir tobulumas, tačiau toks tobulumas, kuris dera prie visos žmogaus paskirties ir moralinio pobūdžio. Mokslas yra puikus, jam ploju, jis man patinka, nes žmogui dėsninga užvaldyti gamtą; tačiau mums taip pat dėsninga siekti juslumą pranokstančių ir nemirtingų tikslų; ir sielos nuskaidrinimas bei jos susivienijimas su Dievu reikalauja pasitelkti priemonių, kurios yra antgamtinės kaip ir šie tikslai. Visos pažangos sąlyga ir aukščiausias tikslas yra antgamtiškumo atkūrimas žmonėse per Kristaus tvirtybę. Napoleonas tą nuspėjo: ugdyti reiškia kurti.“

Visa tai nėra tik poezija. Iš tiesų didelė mūsų visuomenėje galiojančių vertybių dalis išleidžia iš akių šią transcendentišką Tiesą, aprėpiančią žmogų ir bendruomenę. Mokykla gali tiesiog perduoti tokias vertybes arba būti naujų lopšys; tačiau tam reikalinga tikinti ir viltį išsaugojusi bendruomenė, tokia, kuri myli ir iš tiesų susirinko dėl Prisikėlusiojo. Dar prieš planavimą ir mokymo programas, prieš kodų ir reglamentų kūrimą reikia žinoti, ką norime sukurti. Taip pat žinau, kad visa mokytojų bendruomenė privalo įsitraukti, veržliai prisijungti prie tos pačios jausenos, persiimti Jėzaus projekto aistra, ir visi turi traukti į tą pačią pusę.

Didelė dalis mokymo institucijų skatina žmogų išaugti daugiau vilku, o ne broliu kitam žmogui; skatina konkuruoti ir siekti sėkmės kitų kaina, vadovautis silpnomis etikosnormomis. Daugybėje klasių apdovanojamas stiprusis ir greitasis ir niekinamas tas, kuris yra silpnas ir lėtas. Daugelyje skatinama pirmauti rezultatais, o ne užuojauta. Ką gi, šiame kontekste mūsų ypatingas krikščioniškas įnašas yra ugdymas, kuris liudys ir įgyvendins kitokį būdą būti žmonėmis. Tačiau iš to nieko neišeis, jei vien tik ištversimeliūtis, upes ir vėjus, jei tik kritikuosime ir gardžiuosimės tuo, kad netaikome tų kriterijų, kuriuos smerkiame. Įmanoma kitokia žmonija... Bet dėl jos reikia pozityviai veikti, kitaip ji visuomet liks tik „ta kitokia“, apie kurią kalbame, tačiau toliau galios ir vis labiau įsitvirtins „šita“, esamoji, žmonija. 

Trys iššūkiai

Manau tam, kad būtume aktyvesni, turime sugebėti įveikti keletą paradoksų, kurie mus paralyžiuoja, užuot teikę aiškumo. Kai kurios sustabarėjusios priešpriešos galiausiai užaštrina šviesos ir šešėlių kontrastus, pastūmėdamos tokiomis kryptimis, kurios, manau, yra labai negatyvios. Tikras, ryžtingas ir atsakingas įsipareigojimas mus kviečia mąstyti giliau ir įveikti keletą mūsų bendruomenėse labai įsišaknijusių klišių. Kad tai pavyktų, siūlau tris tarpusavyje susietus iššūkius: siekti, kad mūsų darbas duotų vaisių, bet neapleisti rezultatų; iškelti dovanojimokriterijų neprarandant veiksmingumo; sukurti erdvę, kur meistriškumas neužgožtų solidarumo. 

Vaisiai ir rezultatai

Mūsų darbas turi vieną tikslą: pažadinti mokinius, kurie mums buvo patikėti; sukelti pokytį, augimą išmintimi. Trokštame, kad mūsų klasėse vaikai ir jaunuoliai išgyventų transformaciją, įgytų daugiau žinių, pajustų naujų jausmų, taip pat rastų idealų, kurių galima siekti. Pedagogui, norinčiam būti išminties mokytoju, nepakanka kruopščiai ir dėmesingai „vykdyti savo pareigas“. Žvilgsnis turi siekti toliau, nei būtina profesinė kompetencija ir sąžiningumas, ir pirmiausia susitelkti į tai, ką pažadina ugdytiniuose, kurie ir yra jo pašaukimo pagrindas.

Ši transformacija, kurios trokštame ir viliamės, kurios siekdami panaudojame savo gebėjimus, turi daugybę aspektų, ir jie visi turi būti integruoti siekiant gerų pokyčių. Šis, gal kiek schematiškas būdas padės mums susikalbėti: priskirkime juos vienai iš dviejų besisiejančių plotmių. Vienoje kalbama, kaip duoti rezultatų, o kitoje– kaip vesti vaisių. 

Ką reiškia šie du tikslai? Metafora „vesti vaisių“ pasiskolinta iš žemės ūkio, tai – būdas, kaip nauja atsiranda gyvajame pasaulyje. Taip pat galėtume pasitelkti ir gimdymo įvaizdį: gyvybės suteikimas naujai būtybei. Nesvarbu, ar kalbame apie gyvūną, ar augalą, idėja nurodo vidinį subjekto procesą. Vaisius formuojasi iš pačios gyvos būtybės savasties, maitinasi jėgomis, jau tapusiomis jos esmės dalimi, darosi turtingesnis per gausybę vidinių susitapatinimų ir yra unikalus, stebinantis, originalus. Gamta neduoda dviejų visiškai vienodų vaisių. Taip ir subjektas, kuris veda vaisių, laisvės procese jau subrandino savo kūrybiškumą, sukūrė kažką naujo iš tiesos, kurią gavo, priėmė ir įsisavino.

Kaip tai susiję su konkrečiu mūsų darbu? Tas mokytojas, kuris pasiremdamas išmintimi stengiasi, kad jo darbas būtų vaisingas, niekuomet nelauks vien to, kas numatyta iš anksto, nepasitenkins tuo, kad subjektas prisitaiko prie modelio, kuris laikomas siektinu. Neatmes to, kas skirtinga ir verčia abejoti įprastine praktika. Nesileis apgaunamas, kai mokiniai vykdo užduotis perdėtai prisiderindami ir neklausinėdami. Žinos, kad vienas mokinio klausimas vertingesnis už tūkstantį atsakymų, skatins ieškoti, bet atidžiai stebės tokiuose ieškojimuose slypinčius pavojus. Susidūręs su abejojimu ir maištavimu nesistengs palenkti ir primesti, bet protinga kritika skatins atsakingumą, laikysis atvirai ir lanksčiai, nedvejodamas mokysis mokydamas ir mokys mokydamasis. O susidūręs su pralaimėjimu ar klaida, toli gražu jų neneigs ir nepabrėš pergalingai ar su kartėliu, bet kantriai grįš prie tos proceso vietos, kur buvo atsitrenkta į kliūtį ar nuklysta ir skatins kantriai mokytis bei pats mokysis. 

Mūsų mokiniai pirmiausia turi teisę būti autonomiški ir unikalūs, tačiau taip pat ir vystyti socialiai pripažįstamus, išbandytus gebėjimus, kad galėtų realiame pasaulyje įgyvendinti savo troškimus ir pasiūlymus. Krikščioniškoje išmintyje įsišaknijęs mokytojas neniekina reikiamo veiksmingumo, kurį privalo pasiekti, nors tam turi pasistengti ir jis pats, ir jo mokiniai. Žino, kad siekiant nuo gerų norų pereiti prie įgyvendinimo reikia žengti sunkiu meistriškumo, disciplinos, pastangų, kitų patirties įsisavinimo taku, ir sugeba ištverti su savo mokiniais šiame kelyje nepaisant to, kad tiek jis, tiek ir jie kartais mieliau rinktųsi šunkelį ar pasiliktų ramioje užuovėjoje.

Problema ta, kad mes, krikščionys, dažnai atskiriame „vaisius“ nuo „rezultatų“. Šitaip apleidžiame savo pačių lavinimą, pažeminame lygį, nors mokiniams būtų geriau, jei surastume, kaip motyvuoti ir palaikyti jų pastangas; pasitenkiname sukurdami gerą atmosferą ir gerus ryšius, užuot jais pasiremdami ėmę didinti kūrybingumą ir produktyvumą. Arba priešingai, užsiglaudžiame už stereotipinio elgesio, korektiškai suformuluotų įsitikinimų, prie normos priderintų išraiškų... Visa tai – daugiau sutramdyta, o ne sustiprinta laisvė, ir manome, kad šitaip jau „ugdome“! 

Nieko nėra blogiau už krikščionišką ugdymo įstaigą, sukurtą remiantis uniformizmu ir apskaičiavimu – tokią, kaip mėsmalė, prieš keliolika metų taip negailestingai sukarikatūrinta filme The Wall[1]. Mūsų tikslas yra ne tik „formuoti visuomenei naudingus individus“, bet ir ugdyti asmenis, galinčius ją perkeisti! To neįmanoma pasiekti, jei nebrandiname gebėjimų, negiliname žinių, neskatiname įvairovės, nes apleidus šiuos rezultatus atsiras ne naujieji žmonės, o glebios vartojimo visuomenės marionetės.

Šiuos du kraštutinumus reikia panaikinti juos tarpusavyje integruojant; būtina ugdyti siekiant vaisiaus ir dėti visas pastangas, kad šis vaisius taptų konkretus ir veiksmingas, kiekvieną akimirką duotų rezultatą. Remdamiesi objektyvia tiesa siūlykime atvirus ir įkvepiančius idealus ir modelius, neprimesdami mūsų surasto formato šiai dinamikai perteikti ir tuo pat metu vystydami būtinas priemones tam, kad mokiniai galėtų įgyvendinti savo pasirinkimus. Rinkimės, kad ugdytiniai būtų laisvi ir atsakingi, gebantys kelti sau klausimus, apsispręsti, pataikyti ar apsirikti ir tęsti kelionę, o ne tokie, kurie tiesiog atkartoja taiklius mūsų pačių pasirinkimus... arba mūsų klaidas. Ir kaip tik tam gebėkime jiems padėti įgyti pasitikėjimo ir tikrumo, kurie kyla iš kūrybiškumo patirties, iš sumanumo, mokėjimo iki galo ir sėkmingai praktiškai įgyvendinti savo polinkius.

***

Lieka pasakyti keletą baigiamųjų žodžių. Kelias, kurį nuėjome nuo amžių kaitą lydinčio nusivylimo iki tikėjimo Karalystės atėjimu ir per jį iki atgautos vilties bei konkretaus įsipareigojimo, atveria naujų galimybių dirbti švietimo darbą, kuris mums buvo patikėtas ir kurį priėmėme su meile. Norėčiau jums skirti šiuos konkrečius, iš vilties kylančius paraginimus.

Puoselėkite asmeninius ir socialinius ryšius, naujai įvertinkite draugystę ir solidarumą. Mokykla ir toliau yra vieta, kur žmonės gali būti pripažinti kaip asmenys, priimti ir paskatinti. Perduodami žinias neturime apleisti svarbios veiksmingumo ir produktyvumo dimensijos, nes būtent ji leidžia jaunimui susirasti vietą visuomenėje, tačiau mūsų esmė – būti „žmogiškumo mokytojais“. Tai galėtų tapti ypač reikšmingu katalikiškojo ugdymo įnašu visuomenėje, kuri kartais atrodo taip, lyg būtų atsižadėjusi elementų, suformavusių ją kaip bendruomenę: solidarumo, teisingumo jausmo, pagarbos kitam, ypač silpnesniam ir mažesniam. Negailestinga konkurencija užima svarbią vietą mūsų visuomenėje. O mes puoselėkime teisingumo jausmą ir gailestingumą.

Būkite drąsūs ir kūrybingi. Naujai tikrovei reikia naujo atsako. Tačiau pirmiausia reikalinga atvira dvasia, kuri konstruktyviai ir įžvalgiai apsvarsto, nesilaiko pasenusių įsitikinimų ir turi drąsos numatyti kitas vertybių raiškos formas, nenusisukant nuo šio laikmečio iššūkių. Štai kur slypi tikras mūsų vilties išbandymas. Jeigu ji sudėta į Dievą ir Jo Karalystę, mokės išsivaduoti iš balasto, baimių ir ribotų vizijų, kad pradėdama nuo dialogo ir bendradarbiavimo išdrįstų statyti ką nors nauja.

Džiaukitės, dovanokite ir švęskite. Galbūt didžiausia šių laikų neteisybė – utilitarizmo tironija, niūrumo diktatūra, kartėlio triumfas. Mūsų viltis pagal savo prigimtį sugeba kasdienėje tikrovėje atrasti dideles ir mažas paskatas atpažinti Dievo dovanas, švęsti gyvenimą, išeiti iš „debeto ir kredito grandinės“ ir skleisti džiaugsmą būti naujosios kūrinijos sėklomis, kad paverstume savo mokyklas ne tik darbo ir studijų vieta, bet ir – drįsčiau pasakyti, kad visų pirma, – šventimo, susitikimo ir dovanojimo vieta. 

Ir galiausiai garbinkite ir dėkokite. Svaiginančiame kasdienio gyvenimo sūkuryje gali atsitikti taip, kad pamiršime numalšinti šį giliausiai mumyse gyvenantį bendravimo troškulį. Mokykla gali įvesti, vesti ir padėti palaikyti susitikimą su Gyvuoju, mokydama džiaugtis Jo artumu, aptikti Jo pėdsakus, priimti Jo „slėpimąsi“. Neturi prapulti pomėgis bendrauti su Juo. 


[1]Garsiosios roko grupės Pink Floydto paties pavadinimo dainos ir muzikinio albumo (1979) įkvėptas filmas, kurį 1982 m. sukūrė režisierius Alanas Parkeris.