Adolfas Ramanauskas-Vanagas su ištikimaisiais draugais vanagėliais. Varėnos šilai. 1947 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Spalio 6 d. laidojamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadas, LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, nuo 1953 m. – aukščiausiasis LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūnas, brigados generolas. 

Kaip rašė pats Ramanauskas-Vanagas, „kiekvienas žmogus patiria daug vidinių išgyvenimų, kurie pašaliniam ne visuomet suprantami ar pastebimi". Per partizanų vado asmenybę pažvelkime į Lietuvos laisvės kovotojų vidinį pasaulį.

Ištraukos iš Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimų „Daugel krito sūnų"

Adolfas Ramanauskas-Vanagas su dukra Auksute. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės.

Mano troškimas yra matyti, arba, jeigu jau būtų lemta savo gyvybę paaukoti kovoje dėl Lietuvos laisvės, tikėtis, kad ateityje, kai Lietuva gyvens nepriklausomą gyvenimą, Auksutė neliks apleista ir užmiršta, kad jai neteks visą gyvenimą vilkti sunkią ir juodą skriaudžiamos našlaitės dalią, tikėtis, kad jai bus suteikta globa, galimybė mokytis ir auklėtis, o užaugus dirbti demokratinėje Lietuvoje kūrybinį darbą ir naudotis to darbo vaisiais.

A. Ramanauskas-Vanagas 1952 m. vasario 16 d. 

Adolfas Ramanauskas Alytaus mokytojų seminarijos mokytojas, 1944 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Atsitiko taip, kad vieną rytą, eidamas į Mokytojų seminariją, pamačiau būrelį seminaristų, kurie skaitė kažkokį lapelį, prilipintą ant prie pat šaligatvio buvusios aukštos lentinės tvoros. Stabtelėjęs ir aš perskaičiau tą lapelį. Tai buvo rotatoriumi spausdintas atsišaukimas, kuriame lietuviai raginami nenusiminti, nepasiduoti priespaudai ir kovoti su okupantais. Labiausiai man įstrigo žodžiai: „.. .tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę. Parašas — Lietuvos partizanai."

(...) Visą dieną gyvenau giliu įspūdžiu, kurį man padarė atsišaukimo turinys. Tai turėjo reikšmės mano tolesniam apsisprendimui — aš nutariau nelikti pasyviu stebėtoju to, kas vyksta.

xxx

Iš legalaus gyvenimo norėjome pasitraukti taip, kad kuo ilgiau nesužinotų MGB organai. (...)

Užėjau dar į savo auklėjamąją klasę. .. Tik mokytojas gali suprasti, ką tada jaučiau. . . Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai.

Lietuvos partizanų Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1947 m. vasara. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka.

Nuvykau kartą į Nemunaičio apylinkes. Ten susitikau su vienu savo giminaičiu — Jonu Bielevičiumi, kuris tuo metu jau buvo partizanas. Jis turėjo šeimą, buvo gerokai vyresnis už mane. Jonas papasakojo apie Nemunaičio apylinkės partizanų būrį, kuris pastaruoju metu patyrė didelių nuostolių ir yra išblaškytas. Skundėsi, kad būryje stinga intelektualinių pajėgų. Jo kalba buvo paprasta, bet labai prasminga. Ją tiksliausiai išreikštų šie Vinco Kudirkos žodžiai:

Mus iš tėviskės tremia, kalėjiman ima,
O jūs? . . kasžin, ar matot mūs pasišventimą. ..
Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,
Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,
Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai
Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!
Bet, mus sykį sukurstę, vienus nepameskit.
Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!

Ar galėjo tokios mintys manęs nepaveikti?!! Juk tai buvo tikri tiesos žodžiai! 

Kelionė į Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Pietų Lietuvos srities įgaliotiniai su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanais. 1949 02 11. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Mane išsirinko būrio vadu. Apie mūsų įstojimą į Nemunaičio apylinkės partizanų būrį tuojau sužinojo išblaškyto būrio vyrai. Mūsų būrys vėl ėmė augti. 1945 m. gegužės mėn. 1 d. suformavau tris pilnus būrius ir ėmiau vadovauti kuopai. Sudariau kuopos štabą: Daktaras (Kulikauskas), Jūrininkas (Perminas) ir Klevas. Aš pasirinkau slapyvardį Vanagas.

Judėdavome visa kuopa ir tik mažais atstumais. Vyrų skaičius vidutiniškai buvo per septynias dešimtis. Sargybas išstatydavome labai stiprias. Visi kovotojai ir pareigūnai savo pareigas atlikdavo uoliai. Palengva įvedžiau griežtą drausmę. Mums sekėsi, visų nuotaika buvo labai gera. Į partizanų gretas reikšdavo norą stoti vis nauji asmenys. Priimdavom tik kai kuriuos. Mūsų konspiracija buvo prasta. Vedusiųjų žmonos, namiškiai bemaž visuomet žinodavo mūsų stovyklavimo vietas. Su šia negerove buvo labai sunku kovoti. Tačiau nelaimių nepatyrėme.

Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) gynybos pajėgų vadas, LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, Vyčio kryžiaus II ir I laipsnių ordinų kavalierius generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona, Lietuvos partizanė-karė savanorė, Vyčio kryčiaus ordino kavalierė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė.

Kiekvienas žmogus patiria daug vidinių išgyvenimų, kurie pašaliniam ne visuomet suprantami ar pastebimi. Partizanų, nors ir gyvenančių ypatingomis sąlygomis, tokie išgyvenimai neaplenkdavo.

(...) Mokytojaudamas Alytaus mokytojų seminarijoje, pamilau seminaristę. Ji taip pat ne mažiau mylėjo mane. Meilė buvo tyra, nes paleistuvavimą visuomet smerkiau ir smerkiu. Buvome sutarę, kad ji, baigusi seminariją, taps mano žmona. Gyvenimas taip susiklostė, kad man, kaip jau rašiau, teko išeiti miškan. Skaudu buvo skirtis su mylimu žmogumi. Ji ne mažiau už mane dėl to sielojosi. Pasižadėjome vienas antram visuomet likti ištikimi.

Kai norėjome susižieduoti, iš pradžių dvasininkas bandė mus atkalbėti, nes mano gyvenimas turėjo pasukti gyvybei pavojingu keliu. Tačiau, įsitikinęs mūsų nusistatymu, sutiko. Susižiedavome slaptai, bet su visomis religinėmis apeigomis.

Aš įstojau į partizanų gretas, o ji liko tęsti mokslą seminarijoje. Likimas taip lėmė, kad prieš pat baigiamuosius egzaminus ji buvo vienos seminaristės išduota ir vos suskubo pasprukti nuo MGB nagų. Birutė surado mane miške, kur drauge išbuvo bemaž iki pirmojo mūšio Varčioje.

Jai miške buvo ir sunku, ir nepatogu. Atvirai sakant, vyrams galėjo atrodyti, kad man jos reikia kaip meilužės. Širdies visiems neparodysi, bet aš ir neslėpiau, kad nesu jai abejingas. Po kelių savaičių partizanas Klevas padėjo man Birutę priglausti pas geraširdžius žmones.

(...) Noriu tik pažymėti, kad tų pačių 1945 m. spalio 7 d. susituokėme bažnyčioje. Visa tai vyko nakčia, nepaprastomis aplinkybėmis. Iš partizanų dalyvavo Jūrininkas, Daktaras ir Gegutis, o civiliai asmenys, buvę to akto liudytojai, tebėra laisvi ir šiuo metu.

Kazimieraičio rinktinės partizanų apdovanojimų ceremonija. Įsakymą skaito Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Sofijai Budėnaitei-Ramunei apdovanojimą sega Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 m. ant stalo matyti patiesta Trispalvė.

Kelis kartus apėjau miegančią stovyklą. Pasikalbėjau su sargyboje stovėjusiu partizanu. Jis papasakojo, kad neseniai į stovyklą atžygiavo visa grupė asmenų, pabėgusių iš Alytaus kalėjimo. Nuėjau pasižiūrėti. Vargšeliai visi miegojo ant vieno šono, prisispaudę vienas prie kito. Apsiavę tik kojinėmis, o ir tos purvinos ir prakiurusios. (..)

Keturiasdešimties kalinių pabėgimas negali būti laikomas eiliniu dalyku. Šį įvykį rusai stengėsi nuslėpti nuo visuomenės, tačiau netrukus jis tapo plačiai žinomas visiems Dainavos krašto gyventojams. Paprastai MGB organai nestokodavo sugebėjimų ir priemonių padaryti ne tik taip, kad niekas neištrūktų iš kalėjimo, bet ir taip, kad žmogus, grįžęs iš ten, nedrįstų net artimiausiam draugui papasakoti, ką jam teko išgyventi. Kaip ir visada, suimtieji daug kartų buvo tardomi, patyrė baisius kankinimus.

Pietų Lietuvos partizanų atstovai suvažiavimui prasidedant. Iš kairės: Juozas Jankauskas-Demonas, A. Grybinas-Faustas, A. Ramanauskas-Vanagas ir U. Dailidė-Tauras. 1949 m. vasario 2 d.

Partizano Kazimieraičio rinktinėje DLK Vytauto grupėje buvo ir nepriklausomos Lenkijos kariuomenės leitenantas, dabar pasivadinęs Juozo slapyvardžiu. Merkio dalinyje jis pasižymėjo kaip sumanus ir taktiškas eilinis kovotojas. Man paprašius, Juozas parengė detalų partizanų mokymo planą ir konspektus. (...)

Mintis papasakoti apie kitataučius mūsų sąjūdžio narius kilo ir dėl to, kad okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadino ne dėl to, kad mūsų gretose buvo keli vokiečiai, taip pat ne dėl to, kad Lietuvos partizanai kartais vilkėdavo vokišką švarką ar milinę. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę. Anksčiau jie mus vadino lietuvių vokiškaisiais nacionalistais, nes rusui nieko nebuvo baisiau už vokietį, o dabar mes vadinami keliaklupsčiautojais prieš Vakarus ir Volstryto agentus, nes dabar komunistai jau šaukia, kad amerikiečiai yra pikčiausi ne tik jų, bet ir lietuvių tautos priešai. 

Adolfas Ramanauskas–Vanagas ir Albertas Perminas Jūrininkas. Fotografuota Gražinos Pigagaitės 1946 m. Bingelių apylinkėse

Mums kovojant pogrindyje, teko išgyventi daug sudėtingų ir pavojingų situacijų. Galiu nedvejodamas pasakyti, kad mane visą laiką lydėjo rūpestinga Aukščiausiojo globa ir laimė — štai jau aštuoneri metai net nesužeistas kovoju partizanų gretose, eidamas įvairias aukštesniųjų vadų pareigas. Eiliniams kovotojams ir daugeliui jų vadų baisių išgyvenimų yra tekę patirti kur kas daugiau nei man. Žinoma, mirtis ir man daugelį kartų žiūrėjo į akis, o už tai, kad šiandien dar esu su gyvaisiais,— ačiū Tau, Dieve. . .

A. Ramanauskas-Vanagas (kairėje) ir A. Perminas-Jūrininkas. Fotografuota Gražinos Pigagaitės 1946 m. Bingelių apylinkėse

Parengė Milda Vitkutė