Pexels.com nuotr.

Šių metų rugsėjo 19 d. Mykolo Romerio universitete organizuota konferencija „Europos likimas: integracija, suverenumas, tapatumai“. Konferencijoje Europos ir Lietuvos dabarties problemos bei ateities perspektyvos svarstytos iš įvairių disciplinų – politinės, istorinės-filosofinės, ekonomikos ir teisinės – perspektyvų. Vienijančiu konferenciją klausimu tapo pačios Europos idėja: ar galime kalbėti apie bendrą europinį tapatumą? Jeigu taip, tai koks jo santykis su nacionaliniu tapatumu, ar tarp Europos ir nacionalinio suverenumo neišvengiamas suverenumo konfliktas? Ar apskritai įmanoma mąstyti apie Europą kaip apie apibrėžtą idėją, ar veikiau ją turime suvokti kaip tam tikrą Europos valstybės būdingą politikos „darymo“ būdą – pragmatinį, racionalų, bendru interesu pagrįstą. Tuomet apie Europą galima kalbėti kaip apie bendrą tikrovę, kurią garantuoja nacionalinių valstybių dalyvavimas joje. 

Ar egzistuoja Europos tapatumas? 

Dabarties iššūkius Europai puikiai iliustruoja skirties tarp dviejų „Europų“ – atviros ir uždaros formavimasis. Vienoje pusėje atsidūrė euroskeptikai, kuriems Europa yra save primetanti ideologija, reikalaujanti nacionalines valstybes daryti kompromisus, atsiduoti dalį savo suverenumo bei kelia iššūkį nacionaliniam tapatumui. Tokie veikėjai, kaip Viktoras Orbanas, Jarosławas Kaczyńskis, ar Matteo Salvini su migracija susijusių klausimų imasi su nuožmiu entuziazmu. „Gindami“ valstybės suverenumą nuo migrantų, jie iš esmės Europą mato kaip grėsmę, kurią išnaudoja savo politinės galios konsolidacijos tikslams. Atviros Europos proponentai savo ruožtu taip pat nekritiškai žvelgia į dabartinę Europą ištikusias krizes, ne tik bendras, tokias kaip migrantų krizė, bet ir demokratijos deficitas bei populistinių radikalių politinių jėgų iškilimas. Klaidingai manoma, jog pastarųjų problemų sprendimas susijęs su vieninteliu judesiu daugiau Europos ir mažiau nacionalinės valstybės link. Akivaizdu, jog priešprieša tarp Europos ir nacionalinės valstybės, tarp atviros ir uždaros Europos yra pasiekusi tam tikrą ribinį tašką.„Jeigu jie nori matyti mane kaip savo oponentą, jie yra teisūs“, – taip visai neseniai apie V. Orbaną ir M. Salvini atsiliepė Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas tik dar labiau sutvirtindamas skirtį tarp dviejų „Europų“. 

Tačiau, kaip konferencijos metu kalbėjo VU TSPMI docentė Nerija Putinaitė, reikia grįžti prie klausimo, ar išties mes galime kalbėti apie Europos tapatumą kaip atitikmenį ir dėl to galimą grėsmę nacionaliniam tapatumui? Mokslininkė pažymėjo, jog dabartinę aklavietę, kai vieni stoja į atviros Europos, kiti – į uždaros nacionalinės valstybės pusę galima būtų bandyti įveikti užduodant klausimą, ar pagrįstas mūsų nuogąstavimas dėl konkuruojančio nacionalinio ir Europos tapatumo ir atitinkamai, ar pagrįsta nacionalinį suverenumą suvokti kaip nuolat mažėjantį ar didėjantį dydį, priklausomai nuo to, kokia jo dalis pereina Europos institucijoms? 

Pasak Putinaitės, Europos tapatumas yra ypač silpnas. Tai yra didžiausiais Europos privalumas, kadangi jis leidžia į politinę sąjungą telktis nacionalines valstybes.Europos tapatumas yra silpnas ir be šio silpnumo neįmanoma būtų sukurti Europos kaip politinio projekto. Jeigu žvelgtume iš tokios perspektyvos, turėtume klausti, koks yra Europos vidinis vienijimosi mechanizmas, nes akivaizdu viena – kad Europa neturi tapatumo kaip politiškai telkiančio pagrindo. Tad klaidinga būtų manyti, jog jo silpnėjimą ar kaitą tiesiogiai nulemia Europos tapatumas, kuris ima konkuruoti su nacionaliniu tapatumu ar dominuoti jo atžvilgiu. 

Europos tapatumo silpnumą rodo nesugebėjimas identifikuoti atsakymo į klausimą, kas esame bendrai kaip europiečiai. Pasak filosofės, čia negalime skirti tokių artefaktų, kurie sudaro tautinio tapatumo ašį. Europos piliečiai vis dar renkasi savo kalbas, rinkdamiesi verstinę literatūrą; jos pamatu negali tapti viena bendra visas šalis vienijanti istorija. Bandymai kurti bendrą Europos praeities naratyvą buvo pasmerkti nesėkmei dėl to, kad Europos istorija yraEuropos šalių istorijos, kurios ne tik nesuderinamos, bet ir konfliktiškos. Vienintelis iš tiesų Europą kultūriškai vienijantis pagrindas yra krikščioniškumas, kuris turi labai mažai galimybių tapti Europos stiprios kultūrinės tapatybės pagrindu sekuliarumo sąlygomis (plačiau apie tariamą prieštarą galima susipažinti „Bernardinai.lt“ portale skelbtame Putinaitės tekste Ar tikrai europietiškumas trukdo nacionalumui). 

Putinaitė daro kelias svarbias įžvalgas, kurios pakankamai vaisingos diskutuojant apie Europos ateitį. Pirmiausia reikia atvirai užduoti klausimą dėl tapatumo. Tapatumas nėra nei statiškas, nei vienalytis, ir jį veikia įvairios aplinkybės. Kai matome, kad Europos tapatumo negalime apibrėžti panašiai kaip nacionalinio tapatumo, pamatysime, kad nuogąstavimų, kylančių dėl „silpnėjančio“ tautinio tapatumo priežasčių, turime ieškoti kitur, pirmiausia – globalume. Tai būtų vaisingas būdas atsisakyti gajaus mąstymo, kad nacionalinis tapatumas silpnėja konkuruojančio europinio tapatumo sąskaita. Europa, o tiksliau – ES neretai pasirenkama kritikos objektu dėl to, kad ji yra arčiau ir labiau apčiuopiama, juk įmanoma pasakyti, jog reikia išstoti iš Europos kaip politinės sąjungos, tačiau atitinkami kvietimai išstoti iš pasaulio būtų absurdiški. 

Antra, Europos vienijimosi pagrindas yra visiškai kitoks nei nacionalinių valstybių dėl šio silpno tapatumo, kuris akivaizdžiai nėra Europos, kaip politinio suvereno, pagrindas. Kas tuomet yra tas Europą, kaip politinį subjektą, išjudinantis pagrindas? Viena iš pamatinių klaidų, kurias dabar daro Europos lyderiai – tai Europos matymas pagal jai netinkančią nacionalinės valstybės analogiją, siekiant lokalizuoti demosą, jam priskiriant tam tikras savybes, artefaktus ir vertybes, iš kurių paskui siekiama išvesti kratos institucijas ir valdymą. Tačiau tai gali būti visiškai klaidingas būdas mąstyti apie Europą kaip politinį suvereną.Akivaizdu, kad egzistuoja politinės galios centras ES institucijose, tačiau jo nekyla tiesiogiai iš logikos, kad esama demoso, kuris yra reprezentuojamas per politinius sprendimus ir institucijas. Dabartinė įtampa tarp skirtingų Europos vizijų ir jų sanklodos su nacionaliniu suverenumu kyla iš to, kad kiekviena šalis siekia primesti Europai savo nacionalinės valstybės vizijos plėtrą: prancūzai nori labiau prancūziškos Europos, vengrai – Vengriškos Europos, jeigu Europa matoma kaip grėsmė nacionaliniam tapatumui, tai šio tapatumo primetimas ES imamas traktuoti kai pagrįstas nacionalinis interesas. Kitaip tariant, tai, kas vyksta dabar, kas kelia daugiausia įtampų – tai bandymas primesti binarinį kolektyvinis tapatumas-politinis suverenumas suvokimą dariniui, kuris akivaizdžiai turi visiškai kitokį politinio vienijimosi pagrindą. Tai dalykas, kuris mažai suvoktas ir apmąstytas pačios Europos Sąjungos šalių narių, kurios atkakliai nori matyti daugiau savo lietuviškos/lenkiškos/prancūziškos/vengriškos Europos. Viena iš galimybių būtų žvelgti į dabartinį politinį Europos projektą kaip bendrą imperinį kūrinį, kurį sukūrė tam tikri nacionalinių, suverenių valstybių lūkesčiai viena kitos atžvilgiu, o dabartinė Europa yra jų derinimo ir darnos rezultatas. 

Europa kaip politinė tikrovė 

Andrius Kubilius pabrėžė, kas esame Europos idėjų vartotojai, o ne kūrėjai, ir tai skatina įvairias frustracijas. Europa ima atrodyti kaip pagal svetimą logiką besivystantis projektas ir pasitraukimas tuomet ima atrodyti, kaip pagrįsta savojo intereso atstovavimo įgyvendinimo strategija. Tačiau mąstyti turėtume ne abstrakcijomis, o praktiškai – viena yra svarstyti, kas yra Europa kaip idėja, visiškai kas kita žvelgti istoriškai. Istorinis žvilgsnis byloja, kad ES vystosi natūralios ir organiškos integracijos būdu, pirmiausia – reaguojant į aplinkos iššūkius ir krizes, ieškant naujų bendrų instrumentų ir priemonių, kurios leistų reaguoti ir išspręsti šias krizes. Plečiantis pačiai Sąjungai, plėtėsi ir iššūkių sritis ir reikalavo iš valstybių narių solidarumo ieškoti bendrai ne tik sprendimų, bet prisitaikyti prie naujų narių poreikių bei ieškoti naujos bendro intereso konsteliacijos. Naujos ES politinės gairės, institucijos ir bendradarbiavimo sritys randasi kaip reakcija į iššūkius (esant tokiam vystymosi modeliui išties gali pradėti atrodyti, kad Europos vystymosi logika neatliepia savitų, nacionalinių lūkesčių, jeigu juos suvoktume, kaip savojo politikos ir savęs matymo perkėlimu į politiką). Šiandienės konsoliduotos, bendros politikos erdvė yra šio bendro darbo ir įsipareigojimo spręsti realiais politines problemas rezultatas. Tai ypatingas požiūris į Europos dabartį, atsirandantis ne iš kokių nors vizijų ar idealų, prie kurių siekiama pritempti tikrovę. Taigi, dabartinė Europos idėjos krizė išties yra ne kas kita, o naujas iššūkių etapas – migracija, socialinė ir ekonominė nelygybė, saugumo grėsmės ir reikalingos naujos priemonės šias problemas spręsti. Savo pranešime Kubilius pabrėžė, jog visos šios krizės sutampa su politikos sritimis, kurios vis dar daugiausia išlieka nacionalinių valstybių prerogatyva – tai švietimo, socialinės politikos, sveikatos, saugumo sritys. 

Žvelgdami į Europos erdvę per iššūkių ir politinių reformų prizmę, matome ir tai, kad Lietuvoje didžiausia pažanga nuo 2004 m. pasiekta srityse pagal bendrą ES politiką (finansai, energetika, aplinkos apsauga ar infrastruktūra), mažiausia ten, kur nesama bendros ES politikos: švietimo, socialinėje ir sveikatos apsaugos srityse. Priimant akivaizdų faktą, kad gerovės, saugumo ir socialinio progreso užtikrinimas yra pamatinis Lietuvos interesas, neatrodo, kad čia būtų didžiulės kolizijos su Briuseliu, o „daugiau Europos“ kartu yra ir mūsų suverenios valstybės klestėjimo pagrindas. Galiausiai pati Europa yra tapusi mūsų kasdienės tikrovės dalimi – dažnai Europos lėšomis atkuriamas kultūros ir istorijos paveldas, kuriama šalies infrastruktūra, tačiau šią europietišką tikrovę pastebime tik išvykę už ES ribų. 

Kubiliaus išsakytas mintis puikiai atliepė ir pratęsė VU Filosofijos fakulteto profesoriaus Vytauto Ališausko pasisakymas. Apie Europą galima mąstyti kaip apie idėją, panašiai, kaip ir apie suverenitetą, tačiau visai kas kita apčiuopti šiuos dalykus istoriškai, kaip politinę praktiką, kaip jėgą, kuri transformuoja pirmiausia politinę tikrovę. Šiandien vis labiau nuogąstaujama dėl prarandamo suvereniteto. Paradoksalu, tačiau šiandien Lietuvos suverenitetas yra didžiausiais, kokį tik esame turėję. Esame ne tik suvereni valstybė, bet esame ir Europos politikos subjektas. Šis realus suverenitetas gimė iš objektyvios istorinės realybės – Lietuvos įsitraukimo į Europos politiką įstojant į ES. Todėl nepagrįstas ne tik pyktis tų, kurie skundžiasi suverenumo praradimu, bet ir tų, kurie ES kritikuoja dėl bendro tapatumo ar Europą vienijančios idėjos stygiaus. Europa yra politinė realybė, o mūsų europietiškumas yra ne kas kita, kaip teisė ir galimybė dalyvauti Europos politinėje tikrovėje. Štai ir atsakymas į klausimą, kas yra Europa ir kur jos ribos – jos baigiasi ten, kur baigiasi ES. 

Nesutarimo tašku tarp Kubiliaus ir Putinaitės tapo tapatumas kaip probleminis politinis klausimas. Pasak Putinaitės, Lietuvoje dabartinės valdžios pastangos pasitelkiant neopagonybę kyla iš to paties daliai visuomenės būdingo nuogąstavimo dėl nacionalinio tapatumo. Supaprastintai jis transformuojamas į naują, sovietmečiu išpuoselėtą pasakojimą apie Vakarus kaip blogį. Kitaip tariant, nepaisant to, kad prielaida apie į tautinį tapatumą besikėsinančią Europą yra klaidingas, pats tapatumas akivaizdžiai išlieka svarbia visuomenei problema. Tuo tarpu Kubilius nepritarė teiginiui, jog tapatumas yra tikrasis Europos iššūkis. Kubilius pabrėžė, kad susitelkus į politinį dabarties iššūkių – tokių kaip socialinė ir ekonominė nelygybė (2016 metais paskelbta Mackenzey Global instituto ataskaita rodo, kad pajamos primą kartą po Antrojo pasaulinio karo per pastarąjį dešimtmetį ne tik nustojo kilti, bet ir reikšmingai sumažėjo) sprendimas esmiškai sumažintų ir populistinę manipuliaciją visiškai pagrįstais žmonių nuogąstavimais dėl ateities ir pykčiu, kuris tiesiog perkeliamas į „savojo“ ir „priešo“ dichotomiją. VU TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas pabrėžė, jog viena svarbiausių reformų turėtų būti Europos biudžeto reforma, pereinant nuo privilegijuotų grupių finansavimo (kaip subsidijos ūkio sritims), perskirstant biudžetą toms sritims, kurios užtikrins Europos tvarumą ir prisidės prie didžiausio galimo gerovės lygio didžiausiam skaičiui europiečių. 

Europa kaip mąstymas 

Mykolo Romerio universiteto docentas Povilas Aleksandravičius teigė, kad europietiškumas yra ne kokia nors apibrėžta idėja ar vizija, bet mąstymo būdas. 

Europos mąstymo konstanta – tai heterogeniškumas arba vidinis principas, kuris neleidžia sutapti su savimi pačiu, bet verčia kirsti savo paties ribas, eiti, ieškoti savęs anapus savęs. Kaip liustraciją, Aleksandravičius pasitelkė Hegelį, kuris sakė, jog „Europoje yra svarbus tik tas judesys, kuriuo gyvenimas siekia eiti anapus savęs paties“.

Nagrinėjant Europos istoriją nuo antikos laikų, neįmanoma nepastebėti fundamentalios mąstymo ir gyvenimo tendencijos. Tai – svetimo pavertimas savu, nuolatinis judesys pažinti kitą, neatrastą ir nesuprantamą pasaulį. Tai procesas, kurio metu siekiama geranoriškai pažinti kitą, išskirti jo gyvenimo būde, tapatume, vertybėse tai, kas joje gera, ir integruoti šį pažinimą į savo pačių tapatumą. Ši jungimosi su kitu dinamika, įvairių tapatybių tarpusavio integracijos procesas, išsaugant esminius tapatybių savitumus, bet kartu priverčiant tapatybes transformuotis, sudaro gyvenimo Europoje branduolį visais laikais. Mokslo progresas, technologijų inovacijos, įvairus ir turtingas idėjinis/filosofinis Europos civilizacijos palikimas – visa tai galima tapo išskirtinio, į ribų peržengimą orientuoto mąstymo pagrindu. Taigi, europietiškumas nėra kultūra šalia kultūrų, tauta šalia tautų, religija (pvz., krikščionybė) šalia kitų religijų; europietiškumas – tai mąstymo būdas. Kartu toks ribų peržengimas neleidžia lokalizuoti Europos kaip geografiškai apibrėžtos erdvės, o visus ES narius įvardinti kaip europiečius. 

Nuolatinis ribų kirtimas, gali vykti kiekviename iš mūsų – per ieškojimą, per mąstymą kaip etiką. Šis ribų kirtimas, perkonstruoja pasaulį, lemia ypatingą socialinį ir politinį procesą, kurį galime apibūdinti kaip atviros visuomenės formą. Ši savo esme politinė išdava ir yra Europos „kaip mąstymo būdo“, išdava. Tačiau šiandien Atviros visuomenės sąvoka yra diskredituota, ją visiškai sutapatinant su reliatyvizmu ar netgi nihilizmu. Teigiama, kad atvirumas yra pamatinė jėga, ardanti pirmiausia tautų, o galbūt net ir pačios Europos vientisumą. Tarsi atvirumas yra visko ir bet ko nekritiškas priėmimas, politiškai primestas nuolankumas „svetimam“. Tačiau Aleksandravičius dar kartą primena, kad esama skirtumo tarp kiaurumo – pasiruošimo priimti viską, ir atvirumo – kaip nuolatinio bandymo priimti kitą, atnaujinat savąjį tapatumą. Šis ribų kirtimas atliekamas ne atsisakant savojo tapatumo, bet jį praplečiant, arba „subrandinant“. Kitaip tariant, atvirumas yra sąlygotas suvokimo, kad mūsų turimi atsakymai į pamatinius klausimus negali tenkinti ir kad svetimo pažinimas gali padėti mums paties geriau suprasti save, yra patikimas ir vaisingas būdas patobulinti mūsų pačių bendrą gyvenimą. Europiečiams išskirtinis bruožas tas, kad jie nepasitenkina esamais atsakymais ir nuolatos juos kelia iš naujo. Tai savotiška nuojauta ir iš jos kylantis suvokimas, kad manoji religija, kultūra ir nacija manęs negali patenkinti, o privalo bręsti toliau. Į pliuralizmą Europą pastūmėjo ne konstruktyvumas, ne politinis procesas, bet ypatingas mąstymo būdas, kuris pirmiausia pasireiškia kaip absoliuto arba universalijų paieška ir unikaliu pasitikėjimu įvairove – tradicijų, praktikų, tapatumų, idėjų, kurių gausoje įmanoma įžvelgti šį absoliutą bei universaliją.

Galiausiai tai nereiškia, kad atėniškuoju dažnai įvardinamas pradas užklausti ir nenustoti ieškoti, peržengiant natūralaus autoriteto ribas, yra būdingas tik europiečiams. Visgi kritiškumas ir savikritiškumas yra europietiškos sąmonės bruožai, puikiai išreikštas Descarteso abejonės principu. Pats Descartesas šiuo atveju gali būti laikomas europietišką heteronomiškumą reprezentuojanti figūra. Pagaliau būtina pažymėti, jog pati Europa, kaip vientisa politinė erdvė, kilo iš specifinės filosofijos, pavyzdžiui, Charles-Irénée Castel de Saint-Pierre, Immanuelis Kantas ir kt. filosofiškai grindžia vieningos politinės Europos idėją, kuri būtų raktas tarptautinei taikai ir netgi pasaulinei tvarkai pasiekti. 

Pasak Aleksandravičiaus, didysis europietiškojo mąstymo iššūkis šiandien – puoselėjant technologijas, reaktyvuoti ribų kirtimo fenomeną.