Lėlių muziejaus ekspozicija. KVLT nuotrauka

Kauno valstybinis lėlių teatras (KVLT), atšventęs 60-metį, pradeda dar vieną teatro kūrybinės veiklos dešimtmetį. Tai galima matyti kaip tam tikro naujo etapo pradžią, kurią įprasmina ilgai laukta rekonstrukcija. Nepaisant Didžiojoje salėje vykstančių darbų, KVLT kuria savo ištikimiems ir teatrą dar tik atrasiantiems žiūrovams. Šį sezoną, kaip ir kasmet, numatytos keturios premjeros, kurių pirmoji – „Alio alio, Žeme! (pagal Vytauto V. Landsbergio kūrinį „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“) – įvyko rugsėjo 22 d. Mažojoje salėje.

Klausiame SIGITO KLIBAVIČIAUS, vadovaujančio teatrui daugiau nei tris dešimtmečius – koks šis teatras, nušviestas stebuklingojo žibinto? 

Retrospektyvus žvilgsnis – teatro istorija

Šeši dešimtmečiai – daugiau kaip pusė amžiaus. Kokie momentai, įvykiai, etapai KVLT gyvavimo istorijoje regisi esminiai jums kaip šio teatro vadovui?

Šeši dešimtmečiai... Iš tikrųjų man teko laimė šiek tiek daugiau negu trisdešimt metų darbuotis teatro vadovu. Mano galva, esminiai momentai teatro istorijoje, žinoma, yra tas stebuklas, įvykęs prieš šešiasdešimt metų, kai du dramos teatro aktoriai Valerija ir Stasys Ratkevičiai užsikrėtė ta bacila (juokiasi), kuri jų neapleido iki gyvenimo pabaigos – kurti teatrą vaikams. Palikę darbus Klaipėdos teatre, atsisakę savo kaip aktorių galimybių, jie atvyko į Marijampolę, kur kukliomis sąlygomis ir gimė Kauno valstybinis lėlių teatras. Ta pati pradžia be galo brangintina, mes ją visada akcentuojame kalbėdami apie teatro istoriją. 1956-ieji yra be galo svarbūs.

Pradinis etapas kupinas ieškojimų ir įtempto darbo išties sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Nepaisant kuklios patirties, nesėkmių ir problemų jauna Ratkevičių suburta trupė sugebėjo įveikti sunkumus, ir jau pirmasis dešimtmetis davė labai gerų rezultatų.

Manyčiau, kad ypač vaisingas teatrui periodas atėjo kartu su Lietuvos lėlininkų legenda – scenografu Vitalijumi Mazūru. Būtent tada sukurti žinomiausi S. Ratkevičiaus ir V. Mazūro spektakliai – tai buvo teatro aukso amžius. Po tokių spektaklių kaip „Zuikių mokykla“, „Eglė – žalčių karalienė“ teatras iš karto buvo pastebėtas, įvertintas ir išsiųstas į tuo metu fantastiškas gastroles – dviejų su puse mėnesio trukmės kelionę po Lotynų Amerikos šalis. Manau, tas etapas galutinai subrandino trupę, parodė, kad ji pajėgi imtis labai rimtų kūrybinių uždavinių ir juos sėkmingai įgyvendinti.

Dar vienas reikšmingas etapas, kai iš S. Ratkevičiaus meno vadovo pareigas perėmė jo mokinys Algimantas Stankevičius, buvęs aktorius – gabus, labai gabus aktorius. Jis šešiasdešimt metų darbavosi lėlių teatre, iš jų dvidešimt buvo meno vadovas, sukūrė beveik septyniasdešimt spektaklių vaikams. Jo išskirtiniai nuopelnai šįmet buvo įvertinti, apdovanojant Kauno miesto kultūros ir meno premija. Šie žmonės subrandino teatrą sudarydami galimybę ir šiandien teatrui sėkmingai dirbti, eiti pasirinktu keliu ir džiuginti žiūrovą.

Galvodamas apie savo asmeninę veiklą teatre, ką išskirtumėte kaip ypatingas patirtis, sudėtingiausius darbus, džiaugsmingas laimės akimirkas?

Ooo! Žinote, darbas teatre – ne ramybės ieškantiems žmonėms, – čia labai veržli tėkmė, kuri be galo staigių vingių, nežinai, kokie slenksčiai ar povandeniniai akmenys tavęs laukia už posūkio. Tas nerimastingas gyvenimas teatre neleido apsnūsti, visą laiką buvo iššūkių, kuriuos reikėjo visų pirma įvardinti ir įveikti.

Man regis, su mano atėjimu į teatrą prasiplėtė teatro viešoji raiška. Pajutau, kad reikia tokių švenčių, kurios išeitų už teatro ribų. Taip gimė idėja organizuoti teatro sezono atidarymo šventę „Į Pasakų šalį – su fotoaparatu“. Miesto sode iš dekoracijų kasmet statome pasakų miestą, ir kauniečiai bei miesto svečiai gali fotografuotis su mūsų spektaklių lėlėmis-personažais. Ši tradicija gyvuoja jau kelis dešimtmečius. Tikiu, kad šeimos albumuose yra nuotraukų, kuriose įamžintos kelios kartos – ne tik vaikų tėvai, bet ir seneliai.

Kita mano iniciatyva – tarptautiniai lėlių teatrų festivaliai, kurie, be jokios abejonės, naudingi patiems organizatoriams. Pirmasis įvyko 1989 m., tuo metu, kai Lietuva dar nebuvo nepriklausoma, tuomet tik stovėjome nepriklausomybės prieangyje. Pasikviesti savo kolegas iš užsienio valstybių mums buvo be galo įdomu ir vertinga, juk naudinga pasitikrinti, kaip atrodome bendrame Europos lėlių teatro kontekste. Pamažu išdrąsėjome, nes pamatėme, kad einame teisinga linkme, kad mūsų spektakliai yra įdomūs, kad neatrodome kažkokia provincija. Tai buvo labai svarbu ne tiktai mums, bet ir visiems šio subtilaus scenos meno entuziastams Lietuvoje.

Manau, kad nemažai prisidėjau prie europinių projektų. Džiaugiuosi, kad prieš gerą dešimtmetį sėkmingai dalyvavome projekte „Jaunasis amžius“. Jame suteikta galimybė jauniems literatams, dar nepalikusiems mokyklos suolo, rašyti pjeses, kurias vėliau statė projekte dalyvavę penkių valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Čekijos – teatrai. Taip vėl įgijome naujos patirties. Taip pat paminėčiau Europos Sąjungos finansuotus projektus „Skrajojantis festivalis“ ir „Šiuolaikinis lėlių muziejus peržengia skirtingų kultūrų ribas“. Visa ši projektinė veikla parodė, kad esame patikimi partneriai, galintys ir Europos lygmeniu tarti savo žodį, kuris buvo išgirstas ir teigiamai įvertintas.

Na, o kokie sudėtingiausi darbai? Tai vis dėlto žvilgsnis į perspektyvą, į būsimus metus, kai prasideda paieška temų, paieška režisierių būsimiems spektakliams. Tai labai atsakingas laikotarpis, nuo kurio priklauso džiaugsmingos laimės akimirkos. Kas jas sudaro? Žinoma, mūsų mažos ir didelės pergalės scenoje bei užkulisiuose. Kiekviena pavykusi premjera dovanoja didžiulį laimės pojūtį ir patvirtinimą, kad esame savo vietoje, kad esame reikalingi. Tai suteikia naujos energijos ir jėgų ateičiai.

Aktorius Stasys Ratkevičius su savo įpėdiniu Algimantu Stankevičiumi. KVLT archyvo nuotrauka

SIGITAS KLIBAVIČIUS: Iš tikrųjų tarp dviejų šimtų spektaklių buvo visko! Ir karčių nusivylimo akimirkų po premjerų, ir tokių, kompromisinių – na ką darysi – stengėmės, kad būtų geriau, bet išėjo taip... Ir, be abejo, tokių, kurie tapo šviesia dvasine švente. Bet tam reikia, kad sutaptų visuma.

Teatro patirtis ir šiandiena

Šeši dešimtmečiai – laikas, per kurį keitėsi ir pats teatras, ir jo funkcijos, taip pat žiūrovas. Kas (iš)liko, kokie dalykai sudaro lėlių teatro esmę, kas buvo ir tebegalioja lėlių teatro kūryboje šiandien?

Kai prieš šešiasdešimt metų V. ir S. Ratkevičiai brandino savo idėją, jų vizija buvo teatras tik vaikams. Galiu pasakyti, kad visus tuos dešimtmečius šią misiją garbingai vykdome. Vadinasi, einame tuo pat keliu – žinodami savo kryptį, žinodami, kad lėlių teatras visada yra reikalingas mažajam žiūrovui, kad jam kiekviena premjera yra šventė. Tai, manome, ir sudaro lėlių teatro esmę. Tad nesiblaškome į šalis, dirbame toje srityje, kurioje esame sukaupę iš tikrųjų didžiulę patirtį – patirtį, kurią padėjo kaupti ir brandinti kelios aktorių kartos.

Kai atėjau į teatrą, dirbo daug aktorių – veteranų, vaidinusių dar pirmajame spektaklyje. Matydamas, kaip jie nuoširdžiai, dosniai dalijasi savo patirtimi su vidurine aktorių karta, pajutau, kad tai tikrai yra kolektyvas, kurio nariams svarbiausia – teatro interesai. Mažame mūsų teatre, ačiū Dievui, pavyko išvengti susigrupavimo, piktų intrigų. Tai, matyt, ir sukūrė savotišką oazę, kuri suteikia komforto kūrybinei veiklai, nes visa energija skiriama įgyvendinti tikslus scenoje, o ne įrodinėjant savo tiesą leistinais ir neleistinais būdais tarp atskirų grupuočių.

Visa tai tebegalioja ir šiandien. Pagrindinis teatro repertuaras skiriamas vaikams. Manome, kad neišsuksime iš to kelio artimiausioje veikloje. 

Koks, jūsų akimis, dabartinis KVLT veidas?

Kaskart atsinaujinantis! Mes stiprūs bendradarbiaudami su režisieriais, scenografais, gerai perpratusiems mūsų specifiką, todėl galintiems tarti svarų žodį lėlių teatro žanre. Tai mums suteikia pasitikėjimo ir kartu formuoja šiandienį teatro veidą, kuris atsispindi repertuare.

Kita vertus, nenusigręžiame nuo jaunimo, ieškančiųjų, kur įgyvendinti pirmuosius kūrybinius sumanymus. Visiškai neseniai žiūrovus pakvietėme į premjerą „Alio, alio, Žeme!“, kurioje debiutavo režisierė Gintarė Damanskytė ir dailininkė Birutė Sodaitytė.

Žvelgdamas retrospektyviai, kaip regite lėlių teatro auditoriją? Kokia ji buvo, kas ją sudarė kadaise, kokia ji šiandien?

Auditorija yra tarsi ta pati, kaip ir prieš šešiasdešimt metų. Tai yra vaikai, šeimos, bet ji, žinoma, keičiasi. Žiūrovai turėjo keistis, nes labai audringai keitėsi pats gyvenimas, aplinka; kito ir mokyklos, šeimos įtaka augančiam vaikui. Dabar auditorija sudėtingesnė – ji visko pertekusi, savotiškai išpaikinta, todėl ją sudominti šiais laikais yra gerokai sunkiau nei prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų, kai nebuvo kompiuterių, žaidimų gausos, kai gyvenimo ritmas buvo gerokai lėtesnis.

Mes kuriame vaikams, mūsų pagrindinis žiūrovas yra nuo trejų iki dvylikos metų, todėl, manau, ateityje teatras turėtų ieškoti, kaip praplėsti tas amžiaus ribas. Turime prašnekinti ir paauglius, kuriuos dabar retai prisivilioja ir dramos teatras, o lėlių teatras jiems išvis kelia šypseną. O juk lėlių žanras yra be galo įdomus, talpinantis savyje šimtus galimybių, įvairių sceninės raiškos formų, kurios tikrai gali sudominti ir bręstantį žmogų, jeigu bus pasirinkta atitinkama tema, jeigu scenoje bus nagrinėjamos jam rūpimos ir aktualios problemos.

Kitas auditorijos segmentas turėtų būti vaikai iš lopšio. Europoje jau ne vieną dešimtmetį sėkmingai kuriama vaikams nuo pusės metų, nuo metų, nuo pusantrų. Ir į mūsų spektaklius, skirtus žiūrovams nuo trejų metų, ateina mamos su kūdikiais ant rankų.

Esame patyrę, ką reiškia, kai lopšelinukas patenka ne į jam skirtą kūrybinę erdvę – jis jaučiasi svetimas ir atitinkamai reaguoja. Jiems reikia kurti žaidžiant pagal visai kitas taisykles, perimant iš užsienio gerąją patirtį. Pagaliau ir pačioje Lietuvoje turime nemažai sėkmingų pavyzdžių, įrodančių, kad šokiu, dramos teatro raiška su lopšelinio amžiaus vaikais užmezgamas labai sėkmingas ryšys. Taigi turime plačias galimybes, todėl manau, kad mūsų auditorijos plėtra turėtų vykti gerokai sparčiau.

Daugiau nei 200 spektaklių. Jūsų, vadovo vertinimu, kurie jų – reikšminiai, etapiniai, išlaikę savąją prasminę reikšmę laiko tėkmėje?

Iš tikrųjų tarp dviejų šimtų spektaklių buvo visko! Ir karčių nusivylimo akimirkų po premjerų, ir tokių, kompromisinių – na ką darysi – stengėmės, kad būtų geriau, bet išėjo taip... Ir, be abejo, tokių, kurie tapo šviesia dvasine švente. Bet tam reikia, kad sutaptų visuma. Sakoma, kad idealiam spektakliui būtini penki komponentai: visų pirma turi būti pjesė – gera literatūra, režisierius, kuris ne diletantas, ne naujokas lėlių teatro žanre, scenografas – irgi patyręs vilkas mūsų žanre, kompozitorius – jo patirties su žanru nesietume, svarbu, kad jis jaustų vaikų auditoriją, ir penktasis spektaklio komponentas – kad būtų galima pasakyti, kad jis pavyko – tai žiūrovas. Kaip prisibelsti iki jo širdies?

Manau, kai kurie spektakliai iš tikrųjų sužibėjo ir aktorių talento spalvomis, ir režisierių, scenografų išskirtine kūrybine jėga. Visų pirma minėtinas ilgus dešimtmečius rodytas spektaklis „Zuikių mokykla“, vėlgi sukurtas S. Ratkevičiaus ir V. Mazūro. Vaidintas šešis šimtus kartų – vien jau tai, matyt, byloja apie jo sėkmę, apie tai, kad jis tikrai buvo mylimas. Ir mylimas ne tik žiūrovų, bet ir pačių aktorių, kurie labai atsakingai jam ruošdavosi. Šis spektaklis buvo dabar jau užmirštos formos, vaidinta scenos duobėje, už širmos, kai aktoriaus nesimato ir jis visą savo meistriškumą perteikia balsu bei lėlės judesiu. Tai iš tikrųjų buvo tobula – tobulas spektaklis, tobulas valdymas.

Privalu paminėti legendinį spektaklį „Eglė – žalčių karalienė“, skynusį prizus įvairiuose festivaliuose, vėlgi kuris padarė savotišką revoliuciją lėlių žanro istorijoje – kai nuo realistinio sprendimo dailininko raiškoje buvo pereita prie visai kito, iki tol nematyto sprendimo, kai Eglės, Žilvino, vaikų ir brolių lėlių veidams V. Mazūras panaudojo verpstes, – įsivaizduojate! – tuo metu tai buvo labai novatoriškas ir drąsus žingsnis šiame žanre. Spektakliai „Spindulėlis“, „Joniukas“, „Mėlynasis šunytis“, „Gandriukas ir kaliausė“, „Stebuklingoji Motina Elnė“, „Princesės gimtadienis“, „Aukso kiaušinis“ – tai pastatymai, kurie iš tikrųjų į mūsų teatro metraštį įsirašė aukso raidėmis.

Šiandieniame repertuare yra dvidešimt aštuoni spektakliai. Kai kurie – nesenstantys iš principo, nes juose kalbama apie amžinąsias vertybes. Pavyzdžiui, spektaklis „Kudlius ir miško broliai“, sukurtas ruošiantis Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Spektaklis sudėtingas, nes kalbama apie dramatišką miško brolių lemtį. Tačiau reikia nusilenkti režisierei ir scenarijaus autorei Agnei Sunklodaitei, kuri sugebėjo tokia sudėtinga tema – spektaklyje esama savotiško liūdesio, bet jis kupinas vilties ir pasididžiavimo – sudominti jaunąjį žiūrovą. Šis spektaklis patvirtino, kad su žiūrovu privalome kalbėtis ir tokiomis sunkiomis temomis. 

Koks žiūrovų santykis su šiuo spektakliu?

Suprantate, šiam spektakliui reikia ateiti pasiruošus, jei ateini ir nežinai, ką pamatysi, spektaklis nesuskambės. Mes išsikėlėme tikslą – prašyti, kad atlydėdami savo auklėtinius į spektaklį mokytojai su jais pakalbėtų apie tą tikrai dramatišką pokario laikotarpį mūsų tautai. Tuomet moksleiviai visai kitomis akimis stebi veiksmą. Dargi jie turi galimybę ir po spektaklio pratęsti pokalbį ta tema.

Akivaizdu, kad tai vienas spektaklių, kuris prašyte prašosi aktorių ir žiūrovų diskusijos apie tai, kas plėtota scenoje. O štai spektaklis „Pūgos durys“ pastatytas pagal Rimvydo Stankevičiaus eiliuotą pasaką. Sudėtingas spektaklis, nelengvas, bet jis sukurtas pagal lietuvių liaudies sakmių ir legendų motyvus. Jame atsiskleidžia mūsų bendražmogiškų vertybių svarba ir baltiškose sakmėse atsiverianti išmintis. Tai yra nekomerciniai spektakliai, galbūt jie nebus gausiai lankomi, bet tie, kurie ateis į tokius spektaklius, tikrai praturtės vertybiškai.

Spektaklis „Molinis sapnas“ jau tapo savotišku bestseleriu. Jis, taip sakant, veikiant reklamai iš lūpų į lūpas, pradėjo kelionę po Lietuvą, yra kviečiamas į regionus ir sėkmingai, šmaikščiai, ironiškai, patraukliai bei suprantamai pasakoja apie svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius bei reikšmingas datas. „Žalias žalias obuoliukas“ – vėlgi nelengvas spektaklis, tačiau matome, kokia suklususi auditorija būna spektaklio metu, kaip vaikai kartu su tėveliais drauge jaudinasi dėl personažus lydinčių išbandymų.

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

SIGITAS KLIBAVIČIUS: Vaidinti su tikrosiomis marionetėmis, valdomomis dvidešimtimi ar net trisdešimtimi siūlų – itin kruopštus darbas, reikalaujantis didžiulės patirties ir atsidavimo. Dabar dažnai einama lengvesniu keliu. Žinoma, žiūrovams, nemačiusiems marionečių spektaklių ir nepatyrusiems poveikio, kai atgijusi lėlė gali iš tikrųjų sukelti stebuklo įspūdį, priimtinas ir gyvasis planas. Tačiau manau, kad perspektyvoje į lėlių teatro sceną privalo sugrįžti ir marionečių spektakliai. 

Gyvos lėlės

Daugiau nei 2000 pagamintų lėlių, kurios yra, sakytumėte, KVLT tikrieji ir amžinieji gyventojai, pažįstami ir atpažįstami teatro lankytojams.

Su lėlėmis, baigusiomis aktyvų sceninį gyvenimą, galima susipažinti užsukus į lėlių muziejų. Iš dviejų tūkstančių teatre pagamintų muziejaus fonduose saugoma per devynis šimtus lėlių. Mažesnis jų skaičius yra nuolatinėje ekspozicijoje, kuri kartais atnaujinama.

Kauno valstybinio lėlių teatro tikrieji gyventojai – tai pirmiausia Aladinas su Princese Budur iš pirmojo vaidinimo „Stebuklingasis Aladino žibintas“, „Zuikių mokyklos“, „Eglės – žalčių karalienės“, „Spindulėlio“, „Mėlynojo šunyčio“, „Kajaus ir Gerdos“, „Batuoto katino“, „Barono Miunchauzeno“ lėlės.

Užsiminėte apie lėlių raiškos formų kaitą. Tad, jūsų akimis, kaip keitėsi lėlių teatro kalba, kokia ji šiandien – įdomi kūrėjams, pageidaujama ir suprantama žiūrovų?

Žinote, kai veteranai ateina į mūsų premjeras, jie sako: „Dieve mano, kokios dabar galimybės... Kokiomis primityviomis sąlygomis mes dirbome! Tada turėjome vos tris prožektorius ir vieną magnetofoną!“ Žinoma, techninės galimybės daro įtaką galutiniam rezultatui, tačiau pastebėčiau, kad nuo primityvaus, banalaus siužeto, dominavusio ankstesniuose dešimtmečiuose, pereita prie gilesnius apmąstymus skatinančių spektaklių.

Tačiau apmaudu, kad teatras pamažu praranda tikrojo lėlių teatro stebuklo žavesį. Bet tai ne vien mūsų teatro problema, tai dažnas reiškinys, pastebimas visose šalyse. Anksčiau nemažą dalį repertuaro sudarydavo spektakliai, vaidinami už širmos arba marionetėmis. Aktorių nesimatydavo, ir tuomet lėlė – prakalbanti, besijaudinanti, mylinti, neapkenčianti, su kuria vaikas susitapatina – sukurdavo stebuklą – sujudėdama sukeldavo vaikui savotišką šoką.

Dabar repertuaruose dominuoja vadinamieji gyvojo plano spektakliai – aktorius valdo lėlę nesislėpdamas už širmos. Gaila, kad tikroji lėlių žanro prigimtis pamažu nuslenka į šešėlį, nes iš kūrybos pasitraukė senoji režisūros karta, kuri buvo profesionaliai įvaldžiusi sudėtingą marionečių valdymo specifiką.

Vaidinti su tikrosiomis marionetėmis, valdomomis dvidešimtimi ar net trisdešimtimi siūlų – itin kruopštus darbas, reikalaujantis didžiulės patirties ir atsidavimo. Dabar dažnai einama lengvesniu keliu. Žinoma, žiūrovams, nemačiusiems marionečių spektaklių ir nepatyrusiems poveikio, kai atgijusi lėlė gali iš tikrųjų sukelti stebuklo įspūdį, priimtinas ir gyvasis planas. Tačiau manau, kad perspektyvoje į lėlių teatro sceną privalo sugrįžti ir marionečių spektakliai. 

Ko jūs, kaip KVLT vadovas, imatės teatre, kad sugrįžtų marionetės?

Kol kas su apgailestavimu galiu konstatuoti jų reikmę. Jau antri metai dairausi režisieriaus, įvaldžiusio marionečių teatro techniką. Tai reikalauja didžiulio meistriškumo, ilgametės patirties, todėl kviesti debiutuojančio režisieriaus nenorėčiau. Man regis, Lenkijoje yra vos keli režisieriai, plėtojantys šią praktiką. Matote, reikia ne vien režisieriaus, reikia ir dailininko, kuris vėlgi turėtų patirties, kaip tas marionetes sukurti, kad jų valdymas būtų išraiškingas. Kol kas neturiu konkretaus atsakymo. Viską lemia konkrečios asmenybės. Atrasime kūrėjus, sutarsime su jais, sudominsime galimybėmis, pradedant honoraru, idėja, kurią jiems pasiūlytume realizuoti, tuomet ir pavyks tas sumanymas.

Neretai lėlių teatras suvokiamas kaip teatras vaikams. Kiek KVLT kūrybiškai orientuojasi į šeimą, kai spektakliai vienu lygmeniu kalba ir yra įdomūs, suprantami jaunajam žiūrovui, kitu – suaugusiajam? Dargi, kiek KVLT kuria konkrečiai suaugusiesiems? Jaučiate tokį poreikį iš auditorijos?

Lėlių teatras pirmiausia suvokiamas kaip skirtas vaikams. Taip, kai vaikai ateina organizuotai – atvažiuoja iš darželio, iš mokyklos, – tada salėje, be abejo, šeimininkauja jie. Bet kai savaitgaliais vaikai ateina su tėvais arba seneliais, tada spektaklis prakalba papildomomis prasmėmis. Tai, ką suvokia vaikas, yra vienas lygmuo, bet režisierius visada sukuria ir tam tikrų poteksčių, kurios įkandamos tiktai suaugusiam žiūrovui.

Repertuare turime spektaklių, kad ir ta pati „Tikroji Pelenės istorija“ arba „Žalias žalias obuoliukas“, kuriuos teko rodyti subrendusiam žiūrovui. Ir mes buvome laimingi pamatę, kaip reaguoja auditorija, kaip ji pasiduoda pasiūlytoms žaidimo taisyklėms, kaip tiksliai reaguoja į režisieriaus įprasmintus akcentus. Ir kaip tuomet suskamba pasirinkta tema! Kaip suskamba dramaturgija! Štai kur yra didelis talentas – kuriant vaikams kartu užkoduoti tam tikrą giluminį sluoksnį suaugusiesiems.

Europoje ne vienas lėlių teatras kuria spektaklius suaugusiesiems. Ir Vilniaus „Lėlės“ teatro tam tikra repertuaro dalis yra skirta pastariesiems. Tačiau labai sunku pakeisti nusistovėjusį stereotipą. Juk lėlių teatre nesitikima pamatyti nieko kita, tiktai kokį zuikutį, varlytę – šokinėjančią, ir pan. O pasaulinė praktika byloja, kad lėlių teatras drąsiai ir atsakingai imasi tokių klasikų kaip Williamas Shakespeare'as, Nikolajus Gogolis, Fiodoras Dostojevskis, Molière'as (Jeanas-Baptiste'as Poquelinis), – ir visa ši dramaturgija lėlių teatro specifikoje suskamba labai originaliai ir įdomiai.

Mūsų vedantieji, svetur pripažinti režisieriai Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas savo kūryboje irgi naudojasi lėlių žanro galimybėmis: įveda lėles, pasitelkia objektus, naudoja šešėlių teatro galimybes. Tad čia nieko nauja nėra. Tačiau reikia, kad repertuaras nuolat būtų papildomas spektakliais suaugusiesiems.

Vienas du, daugiausia trys spektakliai nepripratins suaugusio žiūrovo prie lėlių teatro. Tai bus tarsi vienkartiniai projektai, kurie kaip eksperimentas, kaip saviraiška pasiteisins, bet netaps pastoviais gerai lankomais repertuariniais spektakliais. Be to, manau, lėlių teatras vis dėlto labiau reikalingas vaikams, todėl liktume jiems savotiškai skolingi, jeigu kūrybines galias, pagaliau ir finansus, skiriamus kūrybai mažiesiems, peradresuotume suaugusiesiems. Tai nuomonė, kuriai pritaria ne visi, bet, mano galva, kol yra didžiulė paklausa, kol jaučiamas didelis profesionalaus lėlių teatro vaikams alkis, tol turime darbuotis būtent šiai auditorijai – vaikams.

Scena iš rež. Michailo Jaremčiuko spektaklio „Mažylis R-r-r-r“.

SIGITAS KLIBAVIČIUS: lyg ir nepatraukli lėlininko profesija, todėl mūsų teatre pasilieka žmonės pajutę tikrąjį lėlės žavesį, jos teikiamas galimybes ir supratę, kokią šventę lėlė gali padovanoti vaikui. Manau, į lėlių teatrą atvilioja ne materialios pagundos, o dvasinė kompensacija, kurią pajunti pamatęs spindinčias vaiko akis, kai padedi jam susitapatinti su pasakos personažu – tai yra vertingiausias honoraras.

Tikrasis lėlininkas

KVLT trupėje yra dvylika narių, iš jų daugiausia – ilgamečių lėlių teatro kūrėjų, kuriems talkina jaunieji aktoriai. Kaip regite KVLT trupę? Kokie jos pagrindiniai iššūkiai ir išbandymai šiandien?

Trupė iš tikrųjų nedidelė, ir, žvelgiant į mūsų darbo apimtis, akivaizdu, kad visi aktoriai yra labai užimti. Per metus suvaidiname beveik tris šimtus spektaklių, tad nė vienas aktorius nesėdi rankų sudėjęs. Sutartiniais pagrindais bendradarbiaujama ir su aktoriais iš kitų teatrų, taip pat su mūsų teatro veteranėmis. Viena jų, Irena Stankevičienė, vaidinusi dar pirmajame spektaklyje! Tai didžiulė aktoriaus laimė, kad jai pavyko išlaikyti scenines gijas ištisus šešiasdešimt metų. Scenos veteranės Elena Žekienė ir Aldona Naciuvienė taip pat iki šiol bendradarbiauja su teatru.

Pagrindinę trupės dalį sudaro vidurinė karta: Audronė Daugėlytė-Grėbliauskienė, Laima Rupšytė-Strazdauskienė, Liucija Zorūbaitė, Saulius Bagaliūnas, Andrius Žiurauskas – tai kertiniai aktoriai, degantys kūrybine energija.

Žinoma, jaunimas – labai pageidautinas. Aktyviai dairomės jaunų aktorių. Mūsų nusižiūrėti kol kas dar nebaigę mokslų, nežinia, kokie bus jų ketinimai ateityje. Aktorinio meistriškumo jie mokosi Vytauto Didžiojo universitete, kur, ačiū Dievui, galima įgyti šią specialybę. Lietuvoje lėlių teatrui labai mažai kas ruošia profesionalus, galinčius ateiti į lėlių teatrą, paimti lėlę ir vaidinti. Klaipėdos universitetas kurį laiką rengė tokius profesionalus, bet dabar, kai švietimo reforma išjudino, taip sakant, permainas, nežinia, ar išliks tokia galimybė ateityje. 

Kaip apibūdintumėte lėlių teatro aktorių?

Ooo! Lėlių teatre dirba specifiniai žmonės, tokie savotiški keistuoliai... Jūs pati pasvarstykite: baigus studijas galimybių sukurti ypatingą svajonių vaidmenį W. Shakespeare'o dramoje – nėra! Scenoje esi tarsi pasmerktas visą laiką vaidinti kažkokius pasakų herojus, viename spektaklyje tau gali tekti suvaidinti penkis ar daugiau personažų.

Tai savotiška, lyg ir nepatraukli lėlininko profesija, todėl mūsų teatre pasilieka žmonės pajutę tikrąjį lėlės žavesį, jos teikiamas galimybes ir supratę, kokią šventę lėlė gali padovanoti vaikui. Manau, į lėlių teatrą atvilioja ne materialios pagundos, o dvasinė kompensacija, kurią pajunti pamatęs spindinčias vaiko akis, kai padedi jam susitapatinti su pasakos personažu – tai yra vertingiausias honoraras. Tuomet atsiperka visi sunkumai, rūpesčiai, rutina, kuri, kaip ir kiekviename teatre, yra neišvengiama. Tuomet pajunti kūrybos spalvas, kvapus, kasdieniame darbe pasislepiančius kažkur užkulisiniuose rūpesčiuose ir problemose, bet visa tai yra tava terpė, kurioje jautiesi labai reikalingas.

Kiekvienas trupės aktorius yra išsakęs, kas jam svarbu teatre. Pavyzdžiui, Darius Krapikas, teatre dirbantis per dvidešimt metų, teigia: „Brangiausios akimirkos teatre – kai pamatai patikėjusias stebuklu vaiko akis.“ Jolita Ross, aktoriaujanti dvidešimt trejus metus, tvirtina: „Lėlė – pats geriausias mano draugas, su kuriuo aš mokausi ir žaidžiu, verkiu ir juokiuos.“ Rasa Bartninkaitė: „Į lėlių teatrą žiūrovai ateina atvira širdimi, o kur atvira širdis – visada įvyksta stebuklas.“ Indrė Endriukaitė, viena jauniausių mūsų aktorių: „Didelės ir nuoširdžios vaikų akys žvelgia tiesiai į širdį, kurią jiems atveriu vaidindama.“

Kokie esminiai reikalavimai, profesinės lėlininko ypatybės?

Jis turi turėti tai, kas privaloma dramos aktoriui – kūno plastika, vokalas – be jokios abejonės! Bet yra papildomi dalykai, be kurių įvaldymo arba pajutimo netapsi lėlininku. Tai sugebėjimas persikūnyti čia pat, šią akimirką. Kaip minėjau, spektaklyje aktoriui kartais tenka suvaidinti ir penkis vaidmenis, taigi šią savybę jis turi ištobulinti. Specifinis dalykas – lėlių valdymo technikos įsisavinimas. O lėlių rūšių juk tikrai yra nemažai: pirštininė lėlė – pati primityviausia, stalo lėlė, šešėlinė lėlė, gapitinė, arba lazdelinė, lėlė, marionetė, praktiškai iškeliavusi iš mūsų scenos su marionetiniu spektakliu „Kajus ir Gerda“, ko gero, jau prieš penkiolika metų.

Visa galima įvaldyti, tai yra technikos klausimai, bet svarbiausia turėti prigimtinius duomenis – jausti lėlę ir ją mylėti. Jeigu jos nejausi, nepajusi ir tų niuansų, be jų lėlė neatgis, ji bus tiesiog medžio gabalas, iškamša, ji nebus gyva. Tai yra savotiška paslaptis, ne visiems duota ją įminti. Mūsų trupėje yra keli aktoriai iš gatvės, nebaigę jokių mokslų. Jie atėjo ir sako: „Negaliu, negaliu gyventi be lėlės... Žinau, kad Lėlių teatre galiu save realizuoti, pasiekti savo svajonę.“ Tokia yra Jolita Ross – nebaigusi aktorinių mokslų, bet ji net mūsų veteranus stebina lėlės valdymo technika. Nes ji jaučia. Tu gali groti pianinu, bet, jeigu jo klavišais neskleisi emocijos, melodija nesuskambės; taip ir čia – lėlė neatgis, jeigu galvosi, kaip čia greičiau užbaigti tą spektaklį..

Noriu pacituoti V. Ratkevičienės žodžius: „Ar tai ne stebuklas, kai šimtai vaikų nuščiūva lėlės magijos paveikti? Vadinkit ją kaip norit – medžio gabalu ar iškamša, o ji – gyva. Lėlė gyvena ir jaučia, lėlė moko ir auklėja, lėlė – mažas stebuklas, kuriuo patikėti turi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.“ Jeigu žiūrovo neįtikinsi, kad lėlė yra gyva, tuomet tebūsi tik amatininkas, bet ne lėlininkas.

Mizanscena iš pirmojo Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklio „Stebuklingas Aladino žibintas“. KVLT archyvo nuotrauka

SIGITAS KLIBAVIČIUS: Džiaugiuosi, kad leidžiate išsakyti net tris norus – daugiau negu Aladinui. Visų pirma prašyčiau laiku sulaukti remonto pabaigos.

Kūrybinė šiandiena, ateities gairės

Jau dalijotės projektinės veiklos reikšme KVLT. Jūs, teatro vadovas, kuriuos komandinius projektus, bendrai įgyvendintus darbus, išpildytas idėjas įvardintumėte labiausiai pavykusiais, reikšminiais lėlių teatrui?

Patirtis Europos Sąjungos projektinėje veikloje daug davė, buvo labai įdomu. Visi trys minėti europiniai projektai, be jokios abejonės, buvo svarbūs ir reikšmingi. Jie mums suteikė pasitikėjimo, nes dalyvavimas tokio lygmens projektuose yra tarsi egzaminas. Be to, svarbu dalyvauti ne vien tam, kad atsispindėtų veiklos metraštyje, bet kad tai konkrečiai padėtų kasdienėje veikloje, inspiruotų naujas idėjas.

Vieną naujausių projektų rengėme su Balstogės lėlių teatru. Lietuvos ir Lenkijos aktoriai, režisieriai, dailininkai drauge statė spektaklį, kuris vaidintas ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, konkrečiai – Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Mes priėmėme kolegas iš Balstogės, kurie, kaip lydimąją to projekto dalį, atvežė edukacinę programą, tapusią mums savotiška mokykla.

Pamatėme, kiek daug galimybių turi gera idėja ir kokios nestandartinės bendravimo su žiūrovais, tų programų dalyviais, formos. Tai sukėlė daug apmąstymų ir akivaizdžiai parodė, kad turime aktyviai ir atsakingai ruoštis periodui, kai bus įgyvendintas teatro rekonstrukcijos projektas ir atsivers platesnės edukacinės veiklos galimybės. Jau dabar matome, kad su savo pajėgumais, patirtimi, materialine baze teatras iš tiesų galės sėkmingai plėtoti svarbią ir aktualią šiais laikais edukacijos sritį.

Prasmingą projektą įgyvendinome išeivijoje. Teatro aktoriai kelerius metus vyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir drauge su Lietuvių mokyklos Vašingtone moksleiviais dalyvavo kūrybinėse vasaros stovyklose „Žaidžiame teatrą“. Buvome laimingi galėdami lietuvių vaikus supažindinti su lėlių teatro specifika, atskleisti šio žanro subtilumus ir paslaptis, taip pat padėti jiems pasijusti tikrais aktoriais.

Sakyčiau, mums itin reikšmingas ir aktualus projektas – bendradarbiavimas su Tbilisio valstybiniu lėlių teatru, kurį įprasminome pasirašyta sutartimi. Tai vėlgi suteiks naujų galimybių – abipusės gastrolės ir kūrėjų mainai skatins visapusiškai domėtis abiejų šalių lėlių teatro žanru ir perteikti sukauptą patirtį.

Didžiosios KVLT salės rekonstrukcija – kokie techniniai ir technologiniai sprendimai numatyti kaip būsimi privalumai kūrėjams ir žiūrovams?

Rekonstrukcija – mūsų sena svajonė. Teatras vis likdavo užribyje, bet dabar, ačiū Dievui, patekome į pagrindinį sąrašą ir gavome europinį finansavimą, deja, tik dalinei teatro rekonstrukcijai, bet ir ji pastebimai praplės veiklos galimybes ir pakeis teatro įvaizdį. Žiūrovai visų pirma pajus Didžiosios salės privalumus: naujų teatro kėdžių komfortą, kokybiškesnį scenos matomumą, didesnį vestibiulio funkcionalumą, leisiantį rengti vaikų piešinių, jų sukurtų lėlių, kitų dirbinių ekspozicijas. Rekonstrukcija – tai seniai lauktas atsinaujinimas, suteiksiantis geresnes sąlygas kūrybai ir, manau, tikrai priviliosiantis naujų žiūrovų.

Gaila, tačiau rekonstrukcija palies Didžiąją ir Mažąją sales, Lėlių muziejų, bet aplenks sceną – neužteko pinigų! – neužteko! Skaudama širdimi turėjome pasirinkti šiuos tris objektus. Teiksime papildomą paraišką, jeigu pavyks – scenos rekonstrukcija geriausiu atveju įvyktų ne anksčiau kaip 2020 metais.

Teatras įsikūręs beveik šimtamečiame pastate, kuriame 1925 m. buvo atidarytas kino teatras „Odeon“. Statant kino teatrą labai taupytos lėšos, todėl atsivėrė bėdos, slypėjusios visus 93 metus. Pradėjus remonto darbus iškilo problemų, apie kurias net nenutuokėme, todėl šiandien tenka griauti daugiau, perkloti perdangas, o tai reikalauja daugiau laiko ir papildomų lėšų. Esame kupini optimizmo ir tikimės, kad per dvejus metus pavyks įveikti visus rūpesčius ir sėkmingai užbaigti rekonstrukciją. Šių metų pabaigoje pakviesime žiūrovus į Didžiąją salę, o dar po metų – į Mažąją salę ir Muziejų. 

Pirmasis KVLT spektaklis – „Stebuklingasis Aladino žibintas“. Jūs, teatro vadovas, savo rankose turėdamas žibintą ir jau prieš akis regėdamas džiną, ko prašytumėte Kauno valstybiniam lėlių teatrui? Kokie jūsų trys norai?

Džiaugiuosi, kad leidžiate išsakyti net tris norus – daugiau negu Aladinui. Visų pirma prašyčiau laiku sulaukti remonto pabaigos, nes reali praktika liudija, kad kiekviena teatruose atliekama rekonstrukcija dažniausiai užsitęsia. Tai mus labiausiai ir baugina, – jei negalėtume grįžti prieš Naujuosius metus į rekonstruotą Didžiąją salę, labai nuviltume savąjį žiūrovą. Gyvenant be namų, išvykomis kompensuoti spektaklių skaičių, kurį paprastai suvaidiname stacionare, nėra realu. Taip pat prašyčiau, kad mes ir toliau būtume mylimi ir reikalingi kaip iki šiol, nes teatras yra gyvas tol, kol nestokoja žiūrovų. Na o trečias noras – kad drauge su naujais kūrėjais teatre rastųsi nauja kūrybinė energija, naujos idėjos ir sumanymai, kurie praplėstų ir praturtintų teatro perspektyvą.

Dėkoju už skirtą laiką kalbėtis, dalintis kūryba. Lai teatrą gausiai lanko žiūrovai, atidžiai stebintys, įsigyvenantys ir be galo mylintys tą stebuklingą realybę, kuriamą pasaulį aktorių, gyventi lėles pakviečiančių. 

Apdovanojimai

2001 m. – Lietuvos teatro meno prizas „Kristoforas“ ir Kauno teatralų apdovanojimas „Fortūna“ už teatro vadybą.

2006 m. – Kauno miesto apdovanojimas, II laipsnio „Santakos“ garbės ženklo ordinas.

2013 m. – Kauno miesto burmistro P. Vileišio sidabro medalis.

2015 m. – Kultūros ministerijos aukso garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.