Marijampolė apie 1918 m. Vargdienių seserų vienuolijos nuotraukos

Prieš 1918 m. gruodžio 8 d. žengdamas į Vilniaus vyskupo sostą, dar būdamas Marijonų generolu, pal. Jurgis Matulaitis įsteigė pirmąją lietuvišką Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją – Congregatio Sororum Pauperum sub titulo Immaculatae Conceptionis Beatae Mariae Virginis.

Spalio 15-oji – vienuolijos gimimo diena

Vargdienių seserų įkūrėjas vysk. J. Matulaitis. Vargdienių seserų vienuolijos nuotraukos

1918 m. pavasarį iš Varšuvos į Marijampolę sugrįžęs kun. Jurgis Matulaitis ėmėsi svarbaus uždavinio – steigti lietuvaičių vienuolių kongregaciją. Kandidačių parengimas buvo prasidėjęs prieš ketverius metus, tačiau dėl karo veiklą teko pristabdyti.

Spalio 15-ąją, šv. Teresės Avilietės dieną, Seinų vyskupijos ganytojas Antanas Karosas pasirašė kongregacijos įsteigimo dekretą ir kanoniškai patvirtino naujos lietuvių moterų vienuolijos kūrėjo parengtus dokumentus. „Vargdienių seselių vienuolijos vedamoji mintis ir dvasia“ ir Konstitucija (vienuolijos įstatai) įkūnijo t. J. Matulaičio subrandintą moterų vienuolijos idealą: gilus dvasinis gyvenimas, veiklus apaštalavimas, veržlumas tarnauti visiems ir visur, kur galima nešti Kristaus šviesą.

J. Matulaitis Marijampolėje subūrė katalikišką bendruomenę, kurios tris pirmąsias nares gegužės pirmąją, pravedęs pirmąją konferenciją apie vienuolinį gyvenimą, priėmė į postulatą. Tai buvo P. Kriaučiūno gatvėje buvusios Mergaičių namų ruošos mokyklos steigėja ir vedėja Petronėlė Uogintaitė, mokytoja Petronėlė Staniuškytė ir mokinė Antanina Augustaitytė. Po vienuolijos steigimo į Lietuvą iš Petrogrado sugrįžusios Šv. Pauliaus draugijos narės Uršulė Martinonytė, Emilija Burokaitė bei Veronika Papečkytė įstojo į Vargdienių seselių kongregaciją. Tik dviem savaitėms praėjus po įsteigimo, į naujokyną buvo priimta 10 postulančių: 5 čionykštės ir 5 atvykusios iš Petrogrado. Šio pradininkių būrelio vyresniąja buvo paskirta Petronėlė Uogintaitė.

Prieš noviciatą, kuris įvyko lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų dieną, rekolekcijas vedė pats vienuolijos įkūrėjas tėvas Jurgis. „Konferencijomis labai gėrėdavomės, jausdavomės labai pakeltos dvasia“, – atsiminimuose rašė ses. Uršulė Martinonytė. Septyniolikmetė, gimnazijoje besimokanti postulantė ses. Uršulė Novickaitė įsidėmėjo: „Kai pas mus ateidavo pamokyti dvasinio gyvenimo ar supažindinti mus su savo parašyta Konstitucija, jis visada būdavo malonaus veido, net ir pro rūpesčius besišypsantis, tarsi mūsų šeima buvo vienintelis jo reikalas ir paguoda. Matyt, nenorėjo savo rūpesčiais drumsti mūsų nuotaiką, kelti nerimą. O mes kaip vaikai nenutuokėme, kaip sunkūs kryžiai slėgė jo pečius ir kad netrukus savo Tėvo neteksime.“ Vienuolijos įkūrėjas t. Jurgis Matulaitis jau žinojo apie savo paskyrimą Vilniaus vyskupu ir sielojosi, jog tenka palikti Marijonų ir Vargdienių seserų vienuolynus.       

Globojant tėvui Kazimierui Rėklaičiui

Vos atitokęs nuo ingreso sveikinimų, gruodžio 10 d. Ekscelencija Jurgis laiške kun. Jonui Totoraičiui teiraujasi: „Kaip kun. Kazimierui Rėklaičiui einasi su sesutėmis, ar auga Vienuolija?”1919 m. sausio 13 d., kai Vilniuje prasidėjo bolševikų valdžios spaudimas, areštai, pasipylė tikėjimą varžantys dekretai. (...) Džiaugiuos, kad Vargdienių Seselės geriau tvarkosi, padedant kun. K. Rėklaičiui ir kun. P. Andziuliui. Kada toliau iš jų darbo gali daugiau naudos išeiti Bažnyčiai ir visuomenei. Atvykusios iš Šveicarijos ( Agota Kudirkaitė ir Marcelė Jurevičiūtė) tegul visame kame klauso Petronėlės Uogintaitės ir laikinosios valdybos.“

T. Kazimieras, ses. M. T. Uršulės Novickaitės nuomone, buvo puikus dvasinio gyvenimo žinovas, geras pedagogas ir psichologas. Rėklaitis aukštuosius mokslus išėjo Romoje Jėzuitų Grigaliaus universitete.

1917 m. Petrograde kun. J. Vailokaičio įsteigtoje spaustuvėje dirbusi Emilija Burokaitė, kurią drauge su Uršule Martinonyte kun. Rėklaitis pakvietė stoti į pogrindinį vienuolyną, atsiminimuose rašė: „Lietuvos vado“ redaktoriais buvo Stasys Gruodis, kun. Kazimieras Rėklaitis. Jis buvo labai rūpestingas ir nuoširdus, bet labai „karštas.“ Jeigu tik pasigirsi, kad gerai padarei, tai tuojau išbars, o jei pasiskųsi, kad nepasisekė, negerai padarei, tai jis pats nuramins, paguos, kad „čia nieko tokio“.

Sodyba, vienuolyno namas P. Kriaučiūno g. Vargdienių seserų vienuolijos nuotraukos

Kaip savo užrašuose yra pažymėjusi ilgametė vienuolijos vadovė sesuo Marija Teresė Uršulė Novickaitė, nuo ankstyvaus ryto kun. K. Rėklaitis su seserimis meldėsi, mąstė, mokė pašvęsti dienos darbus, gyventi Dievo Akivaizdoje. Jis mokė seseles ir grigališkojo giedojimo, ir kaip organizuoti laisvalaikį. Ligi pačių pietų atsidėjęs planuodavo, kaip geriau ir tiksliau vesti įstaigas, reguliuoti darbus. Jam rūpėjo kiekvienos narės asmeninė kultūra, pažanga, gerovė. Suprantama, kodėl seselėms buvo skaudus širdies smūgis, sužinojus, jog 1923 m. Dancinge vykusi Marijonų kapitula nutarė t. K. Rėklaitį išsiųsti į Jungtines Amerikos Valstijas misijoms. Patyrę globėjo tėvo Kazimiero universalaus vadovavimo reikšmę, seserys be jo pasijuto lyg kas pagrindą iš po kojų būtų atėmęs. Tarsi jausdamas seselių nuotaiką, rugpjūčio 5 d. laiške vyresniajai ses. Uogintaitei vysk. Jurgis pataria Dievui visiškai pasišvęsti...“ O rugsėjo 25 d. laiške pažada: „Aš jums, seselės, kiek galėdamas padėsiu, kaip ir pirmiau padėdavau. Branginau Jus ir gerbiau Dievuje, ir toliau branginsiu ir gerbsiu, ir kiek galėdamas patarnausiu. Prireikus, prašau visuomet į mane kreiptis atvirai su pasitikėjimu. Iš palengvo sueis visa kas į tvarką: būkite kantrios…“

„Vienuolija nėra tobulųjų draugija“

Petronėlė Uogintaitė, pirmoji pritarusi kun. Jurgio Matulaičio sumanymui įsteigti lietuvaičių vienuoliją, visu savo būdo karštumu metėsi į naują darbą. Besikuriančiai vienuolijai ji atidavė save ir visa, ką buvo sukūrusi ir įsigijusi. Savo mokykloje ir pensione ji apgyvendino naujosios vienuolijos sesutes. „Ji pati dažniausiai visur buvo pirmoji maldingose praktikose, darbuose, dienotvarkės vykdyme, o kai kada toli gražu nebuvo galima jai prilygti ar su ja lenktyniauti... Daugeliu atvejų ji pasižymėjo tikros motinos meile, ypatingai ligonėms“, – rašė pirmoji pavaduotoja sesuo M. T. Uršulė Novickaitė, kitoje vietoje pažymėjusi: „Tai daugiau valdyti, įsakinėti, reikalauti tinkąs būdas, vienyti, padėti kilti, skleistis.“

Pirmoji vienuolijos vadovė Petronėlė Uogintaitė. Vargdienių seserų vienuolijos nuotraukos

Žinodamas motinos Petronėlės cholerišką temperamentą, laiškuose vysk. Jurgis ją lenkdavo į meilingumo, gerumo dorybių praktiką. Patardavo vis labiau pamilti Viešpatį, juo pasitikėti ir visą vadovavimo darbą, administravimą pavesti Dievo Apvaizdai, kasdienos darbus pasidalyti su kitomis seselėmis. 1920 m. balandžio 8 d. laiške ses. P. Uogintaitei vyskupas rašo: „Paprastai nėra žmogaus be šiokių ar tokių silpnybių. Bet jei tik gerosios pusės šiek tiek nusveria silpnybes, jei tik matos gera valia ir geri norai, jei intencija gryna ir, apskritai imant, jei gali būti naudingas, tai gali jis tikti Vienuolijai. Bekovojant iš palengvo jisai pasitaisys ir patobulės. Pagaliau Vienuolija nėra jau visiškai tobulųjų draugija, o tik tokių, kurie siekia tobulybės ir prie jos stengiai eiti. …. Atminkite, kad reikės prieš Dievą duoti apyskaitą ne tik iš tų seselių, kurios jau užsilikusios, bet ir iš tų asmenų, kuriuos Dievas buvo pasiuntęs… Branginkite kiekvieną jėgą, kiekvieną asmenį, kurį Dievas siunčia, kad ir nekaip tobulą, kaip norėtųsi. Juo labiau kiekvieną kandidatę branginkit, nepaisant kai kurių jos silpnybių. Dievas duos jums ir siųs kaskart geresnių kandidačių. Tiek visur darbų, tokia plati dirva, o darbininkų visur taip maža. Branginkite kiekvieną jėgą.“                

Išbandymas

1920 m. Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus kvietimu iš JAV į Lietuvą atvyko kelios seselės kazimierietės. „Kai kuriuos dvasininkus, o ir mūsiškes,  atsiminimuose rašė ses. M. T. Uršulė Novickaitė, – matyt, sužavėjo naujų seselių išorinis amerikoniškas stilius, iš senų laikų pasisavintos manieros, Pažaislio gamtos grožis. Seselių Kazimieriečių vyresniąja Lietuvoje buvo paskirta sesuo Judita Dvaranauskaitė, kun. marijono V. Dvaranausko, tuometinio Marijampolės klebono sesuo. Jis ir jo draugai nukreipdavo kandidates, ypač baigusias gimnazijas ir tolygų mokslą, į jų bendruomenę. Mes jautėmės lyg ir skriaudžiamos – nustumtos į šalį ir šią padėtį skaudžiai išgyvenome.

Pirmąją uniformą vilkinčios Vargdienių seserys. Vargdienių seserų vienuolijos nuotraukos

Atsiradus konkurencijai, kai kurios Vargdienių seserys pasimetė, suabejojo savo veiklos prasmingumu. Kilo reali mintis jungtis su Kazimierietėmis. Tada vienuolijos įkūrėjas vysk. J. Matulaitis atskubėjo į pagalbą. 1921 m. lapkričio 10 d. laiške Vargdienių seselėms rašė: „Jei užsispirtumėte Jūs pačios su seselėmis Kazimierietėmis vienytis, neginčiau. Bet, mano įsitikinimu, nieko gero iš to neišeitų, tik Jūsų vienuolija pakriktų. Gyvenkite santaikoje, vienybėje ir meilėje su Kazimierietėmis, bet eikite savo keliu. Laikykitės savo vienuolijos tikslo, neikite ne prie savo darbų, kaip gimnazijos, pensionatai, o daugiau žiūrėkite iš tikrųjų vargdieniams tarnauti, ypač mokykitės ligonius slaugyti. Jei Vargdienių seselių vienuolija ir išnyktų, tai kitą tokią tektų Lietuvoje steigti. Bet aš netikiu, kad taip bus. Dievas duos, sustiprėsite ir išsiplėsite. Tik rūpinkitės labiau ir geriau Kristaus dvasia gyventi. Seselei Petronėlei ir visoms jums ir visiems tiems, kurie padeda jums, visa širdimi laiminu. Vyskupas Jurgis.“ Prierašas: „Tėvelio Rėklaičio ir kitų Tėvelių prašau daugiau kalbų ir ginčų dėl to seselių vienijimosi nekelti; tokie dalykai tik dvasią drumsčia. Geriau visas jėgas įtempkite, kad visi Dievo darbai augtų, tarptų ir klestėtų. Dieve padėk.“

Bus daugiau.