Spalio 8 d. minime kankinį šv. Marcelį ( m. 298 m).

Išlikę du jo kankinystės pasakojimai, kurie prieštarauja vienas kitam dėl Marcelio mirties vietos. Vienas teigia, kad tai įvyko Leone (Ispanijoje), kitas, labiau įtikinantis, kad Tingise.

Imperatorių Dioklecijano ir Maksimijano gimtadienių iškilmių metu centurionas Marcelis numetė savo kareivišką diržą prieš legiono rikiuotę ir viešai pareiškė: „Aš esu amžino karaliaus, Jėzaus Kristaus, kareivis. Nuo dabar aš atsisakau tarnauti jūsų imperatoriams ir niekinu jūsų medinių bei akmeninių dievų garbinimą, nes jie yra kurtūs, nebylūs stabai“.

Kareiviai, išgirdę tokį protrūkį, buvo apstulbę. Jie Marcelių suėmė ir uždarė į kalėjimą bei pranešė apie tai valdytojui Fortunatui. Stojęs prieš teismą Marcelis pareiškė: „Liepos 21 d., kai jūs šventėte imperatorių gimtadienius, aš viešai ir atvirai paskelbiau, kad esu krikščionis ir negaliu tarnauti jų karinei priesaikai, o tik Jėzui Kristui, visagalio Dievo Tėvo Sūnui“. Fortunatas pasakė, jog negali nutylėti tokio poelgio ir privalo pranešti imperatoriams, o Marcelis bus perduotas prefekto padėjėjui Agrikolanui.

Spalio 30 d. buvo nagrinėjamas oficialus pareiškimas. Marcelis buvo klausiamas, ar jis iš tikrųjų pasakė tai, apie ką rašoma, ar jis tarnavo centurionu, ar numetė ištikimybės ženklą ir ginklą. Į visus klausimus Marcelis atsakė teigiamai. Be to, paaiškino, kad krikščioniui, kovojančiam už savo karalių Kristų, netinka šio pasaulio ginklai.

Agrikolanas pareiškė, kad Marcelio poelgis vertas bausmės pagal karinį statusą. „Taigi, kadangi Marcelis, turintis pirmos klasės centuriono laipsnį, prisipažįsta viešai atsisakęs karinės priesaikos, aš nuteisiu jį mirties bausme, sukapojant kalaviju“. Vedamas į egzekuciją, Marcelis pasakė: „Agrikolanai, gal Dievas tau atlygins“. Kaip ir Maksimilijonas, jis nusprendė, kad karinė tarnyba yra nesuderinama su krikščionių religijos praktika.