Novalis (Georg Philipp Friedrich Freiherr von Hardenberg) (1772-1801). wikipedia.org iliustracija

Novalis laikomas vienu žymiausiu vokiečių ankstyvojo romantizmo atstovų, ypač pasižymėjusiu poezijoje. Šiandien ypač aktualus jo filosofinis traktatas „Krikščionybė arba Europa“ (Die Christenheit oder Europa), kuriame kalbama ir apie popiežiaus būtinybę Europai.

Novalis — tikrasis vardas Fridrikas von Hardenbergas — gimė 1772 gegužės 2 d. Obenviederstedto pilyje, Saksonijoje (Šiaurės Vokietija), protestantų bajoro, druskos kasyklos savininko šeimoje. Būsimojo poeto ir prozininko vaikystė nebuvo iš paprastųjų. Novalio tėvas, stropus liuteroniškojo pietizmo sekėjas, ankstyvą savo žmonos mirtį priėmė kaip Dievo raginimą griežčiau ir religingiau auklėti vaikus. Tokiam auklėjimui lengvai nepasidavusį dvylikmetį Novalį jis paprasčiausiai išsiuntė į savo brolio dvarą.

Dėdės dvare Novalis gyveno ir privačiai mokėsi kelerius metus. Išlaikęs gimnazijos egzaminus, 1790 m., tėvo liepiamas, pradėjo studijuoti teisę Jenoje. Vis dėlto Jenoje jį labiausiai sužavėjo antika, kurią pažino per savo dėstytojus ir draugus. Iš antikos kilo ir pirmieji Fridriko literatūriniai bandymai – Vergiljaus, Petrarkos, Homero vertimai. Jenoje Novalis C. C. Erhardo Smitho dėka taip pat susipažino su Kanto filosofija, bendravo su J. W. Goethe ir Jeanu Paul‘iu.

1794 m. baigęs teisės studijas, Novalis vietoje lauktosios valdininko pozicijos Jenoje gavo Šiaurės Tiuringine mokesčių rinkėjo vietą, kuri lemiamai pakeitė jo gyvenimą. Kaip mokesčių rinkėjas lankydamasis Griuningeno pilyje, jaunasis Novalis sutinka ir įsimyli keleriais metais jaunesnę Sofiją von Kühn, kuriai po metų pasiperša. Dar po metų jo sužadėtinė miršta nuo tuberkuliozės, jiems taip ir nespėjus susituokti. Sofijos mirtis Novalį labai smarkiai sukrečia, ir jis imasi jos ieškoti kūryboje ir mistinėse vizijoje. Jis pats save lygina su Orfėju, Hade ieškančiu savosios Euridikės. Iš tokių paieškų 1800 m. gimė jo pirmasis prozinis kūrinys su eiliuotais intarpais – „Himnai nakčiai“ (Hymnen an der Nacht).

Sukrėstas jaunosios sužadėtinės mirties, Novalis pakeitė tarnybos vietą, pradėjo smarkiai domėtis Johno Gottliebo Fichte‘ės filosofija. Fichte‘ės kurtas vokiškasis idealizmas su keletu pakeitimų tapo ir paties Novalio filosofine atrama. Dar po metų Novalis metė valdininko karjerą ir pradėjo mokytis kalnų inžinerijos akademijoje Freiberge, Saksonijoje. Čia jis daug laiko leido gamtoje, jo kūryboje ji tapo svarbesnė nei iki tol. Freiberge jis taip pat gilinosi į Plotiną ir Spinozą. Bestudijuodamas susipažino su akademijos inspektoriaus dukra Julija ir su ja susižadėjo. Tiesa, vesti jos nespėjo, nes mirė nuo džiovos 1801 kovo 25.

Novalio kūryba skirstoma į kelias grupes. Skirtingais santykinai trumpo gyvenimo momentais Novalis buvo ėmęsis poezijos, prozos, filosofijos kūrinių rašymo. Novaliu, beje, pasirašinėjo nuo „Himnų nakčiai“ sukūrimo.

Poezijai Novalis geriausiai žinomas iš „Himnų nakčiai“ ir „Dvasinių giesmių“ (Geistlische Lieder.). Novalio poetinė kūryba pilna mitiškumo ir vizijų. Fichtės ir Plotino paveiktas Novalis kūryboje linksta į ekstatinį visumos regėjimą – į savotišką išsivadavimą iš šio, regimojo, pasaulio. Be „Himnų nakčiai“ neįsivaizduojama ir Vagnerio „Tristanas ir Izolda“ – dėl Novaliui priskiriamo nakties prasmės transformavimo. Iš chaoso ir tamsos naktis tampa utopinės meilės erdve. Panašią nakties transformaciją galime pastebėti ir lietuvių neoromantikės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos kūryboje. Apysakoje „Sename dvare“ labai svarbią užima naktinės mistinės vizijos ir sapnai, kuriuose mirusi mylima motina, kaip ir Novalio mylimoji Sofija, tapatinama su Kristumi ir mistiniu Jo regėjimu.

Didžioji dalis Novalio lyrikos savo tematika sutampa ir su didžiuoju jaunojo poeto epiniu kūriniu – nebaigtu romanu „Henrikas iš Oferdingeno“. Jame Novalis perpasakoja savo meilės istoriją: pirmąją meilę Sofiją, po jos mirties keičia Julija, veikiau guodėja ir palaikytoja po pirmosios sužadėtinės netekties. „Henriko iš Oferdingeno“ veiksmas vyksta viduramžiais, kuriuos autorius idealizuoja. Su viduramžiais susijęs ir atskirai aptarti vertas Novalio veikalas „Krikščionybė arba Europa“, paties Novalio vadintas tiesiog „Europa“.

Roma. Unsplash.com nuotrauka

1799 metais Jenoje Novalis apsiėmė į vieną vietą sudėti savo filosofines ir politines nuostatas. Šių nuostatų išraiška tapo „Europa“ — filosofinis-politinis traktatas. Užvis pirmiausia reikia pasakyti, kad šis jo kūrinys draugų buvo atmestas ir tų pačių draugų dėka išleistas tik ketvirtame jo raštų leidime, praėjus 27 metams po jo autoriaus mirties. Kas šiame veikale taip suerzino protestantus Jenos filosofus ir mąstytojus?

„Europą“ Novalis pradeda nuo ankstyvųjų viduramžių vaizdo. Juos, priešingai Apšvietos nuostatoms, Novalis mato kaip iškilius Europos taikos ir stabilumo metus, kaip Europą, jungiamą popiežiui paklūstančių vyskupysčių tinklo:

„Tai buvo puikūs spindulingi laikai, kai Europa buvo viena krikščioniška šalis, kai viena krikščionybė buvo apgyvenusi šią žmogišką pavidalą įgijusią pasaulio dalį; vienas stiprus bendruomenės interesas jungė tolimiausias tos plačios dvasinės imperijos provincijas. Neturėdama didelių pasaulio turtų, viena Vyriausioji Galva valdė ir jungė dideles politines jėgas.“

Toliau Novalis pasakoja, kaip viduramžišką idilę pakeitė reformacija. Turtų kaupimas ir mokslinis pažinimas, pakeitę meilę ir tikėjimą, jau buvo pradėjęs griauti Europos vienybę, o Liuteris ir jo reformaciją lydėję karai galutinai ją sunaikino. Nuoširdaus tikėjimo ir Bažnyčios mistiškumo nesugebėjo sugrąžinti net smarkiai besistengęs Jėzuitų ordinas.

Bažnytinę reformaciją anksčiau ar vėliau turėjo sekti ir pasaulietinės valdžios autoriteto griuvimas – taip ir atsitiko kartu su Prancūzijos revoliucija. Apšvietą Novalis apskritai laiko chaotišku laikotarpiu ir Europą palygina su be malūnininko paliktomis malūno girnomis. Vis dėlto kaip konservatorius Novalis galutinai nenurašo tuometės dabarties: joje jis įžvelgia iš netikėjimo gimstančią tikėjimo bangą, atgimsiančios krikščionybės, kuri vėl apims visą Europą, Senąjį ir Naująjį pasaulius, pradžią. Naujoji krikščionybė nebus iš esmės priešinga nei protestantizmui, nei katalikybei, nors bus vadovaujama popiežiaus. Krikščioniškosios kultūros atgimimas kaip feniksą iš pelenų prikels Europą. Tai turi ir politinę prasmę: Novalis tvirtai įsitikinęs, kad tik viena kultūra gali sulaikyti šalių tarpusavio karus ir vidines revoliucijas. Jo argumentas už naująją katalikybę tvirtina, kad tik ji užtikrins Europos stabilumą.

Europinės taikos projektui Novalis siūlo Jungtines Europos Valstijas:

„Racionalizmas užleis vietą naujam apreiškimui, kaip pagonybė užleido vietą krikščionybei. Iš to turės gimti Jungtinės Europos valstybės. Bet vien pasaulio jėgos, be aukštesnės galios, to nepasieks. Nebus ir taikos tarp priešingų jėgų. Taika tebus tik iliuzija, ginklų paliaubos. Karai bus neišvengiami, kol Kristus nebus žmonijos vadas.“

„Europa“ dažnai buvo skaitoma labai skirtingai ir dažnai per daug pažodiškai, Novalio svarstymuose regint tik šaukimą atgal į viduramžius, monarchijų restauracijos planą. Vis dėlto šis traktatas yra gražus pozityvių tikslų kėlimo pavyzdys, parodantis, kaip krikščioniška kultūra, net „kataklizminėmis“ po Prancūzijos revoliucijos Europoje susidariusiomis sąlygomis gali kviesti kurti gerovę visam žemynui.

Fridrikas von Hardenbergas nugyveno trumpą vos 30 metų gyvenimą. Vis dėlto jis spėjo išgarsėti kaip poetas, kaip epinį romaną pradėjęs rašyti autorius. Tačiau iš filosofinės ir istorinės perspektyvos jis mąstė ir apie politiką: „Europa arba krikščionybė“ išreiškia ir tęsia dar iki Burke‘o „Apmąstymų“ vertimo į vokiečių kalbą Vokietijoje egzistavusią Apšvietos kritikos ir ankstyvųjų konservatizmo atstovų srovę.

Teksto autorius yra Jaunųjų konservatorių lygos narys