Laima Penek nuotrauka

Nuo Šventojo Tėvo apsilankymo Lietuvoje jau praėjo pora savaičių. Ne man kalbėti apie Pranciškaus išsakytas mintis ir pagraudenimus. Didelio žmogaus gilios mintys...

Tepasidalinsiu įspūdžiu, galbūt kiek paviršutinišku, iš paskutiniųjų popiežiaus viešnagės Lietuvoje valandų. Iš apsilankymo tautos kančios namuose - KGB kalėjime ir maldos prie paminklo Aukų gatvėje.

Su žmona nuėjome į Lukiškių aikštę, pabuvome tarp žmonių, bet, manydami neišstovėsiantys kelių valandų, grįžome namo ir įsijungėme TV.

Transliacija, aišku, nėra gyvas dalykas, bet sudarė galimybę pamatyti tai, ko aikštėje būdamas tikrai nepamatytum.

Laima Penek nuotrauka

Rūsiai, kankinimo kameros, paveldosaugininko akimis žiūrint, atrodė kiek nenatūraliai. Kalbėta apie išsaugotą autentiškumą, bet tvarkingi šviesiai žali dažai tikrai ne iš anų laikų. Sovietmečiu dirbęs Paminklų restauravimo treste, gerai pamenu, kaip pagrindiniame sandėlyje paprastai būdavo trijų spalvų aliejiniai dažai – žydri, pilki ir, kaip mes vadindavome, šiukšlių spalvos žali. Tokiais buvo išdažyta pusė imperijos, pradedant daugelio su „paprastu darbo žmogumi“ turinčių reikalų įstaigų sienomis, visokiausiomis milicijomis, sandėliais, namų laiptinėmis ir baigiant viešaisiais tualetais. Išnaudojus statinę tokių dažų, ant dugno likdavo dar per sprindį kažkokio dumblo.

Šviesiai žali dažai, kuriais dabar gana rūpestingai nudažytos sienos ir net baldai, tai jau Nepriklausomybės meto palikimas. Bene Brazausko laikais, kai buvo KGB rūsiuose įrenginėjamas muziejus, pasirūpinta, kad jis atrodytų „kultūringai“ ir estetiškai, kaip dera Europos valstybei. Taip bent atrodė man, tuose rūsiuose nebuvusiam. Kaip tik atsirado proga tiek Šventajam Tėvui, tiek ir visam pasauliui išgirsti pasakojimus ir paaiškinimus iš pirmųjų lūpų – greta buvo prieš kelis dešimtmečius ilgus mėnesius šiose kamerose kalėjęs, visas tas sienas, lubas, grotas matęs ir Laisvės Lietuvai meldęs, čia pat už aukštųjų svečių nugarų kukliai stovėjęs arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Gaila, kad jo tarsi nepastebėjo Pranciškų lydintys asmenys.

EPA nuotrauka

Po to Pranciškus nuėjo prie tremtinių paminklo Aukų gatvėje. Kažkokiu stebuklingu būdu. jam besimeldžiant ir kalbant į tautą, šis kuklus paminklas nejučia virto nepaprastai išraiškingu, didingu monumentu. Visi tie kičiniai pseudobunkeriai, operetiniai vyčiai, dangų siekiantys obeliskai jo nebepranoks.

Malda prie šio paminklo Šventojo Tėvo viešnagė Lietuvoje baigėsi. Atsisveikinęs su jį lydinčiais pareigūnais, atsisveikinti su visa Lietuva jis dar kartą susikaupė prie paminklo. Daugiatūkstantinė minia ir keleriopai daugiau likusių prie TV ekranų dainavo (giedojo!) „Lietuva brangi“. Jaudinanti, nepakartojama akimirka!

Tik LRT akimirkos didybės nei pajuto, nei suprato. Komentatorius it per kokias futbolo rungtynes kažką burbuliavo nenutildamas...

EPA nuotrauka

Laima Penek nuotrauka

EPA nuotrauka