Gintauto Trimako parodos fragmentas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintauto Trimako parodos fragmentas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Rugsėjo 13–spalio 18 dienomis galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39) vyksta GINTAUTO TRIMAKO paroda „Atsakymas“. Ši fotografijų be kameros (camera-less) paroda yra duoklė estetikai, abstrakčioms šviesos ir spalvos paieškoms.

Be kameros atliktiems fotografijų kūrybiniams procesams dekoduoti reikalingos chemijos ir fizikos mokslo žinios. Nusimanantiems perrašau nuo ekspozicijos anotacijos: „Sklindant elektromagnetiniams spinduliams, fotografinio popieriaus lakštai sugeria fotonus, o jų energija ir judesio kiekis taip pat perduodami medžiagai – tam pačiam sidabro ar kitų medžiagų prisotintam popieriui.“

Šių procesų vyksmus ne tiek suvokiu, kiek jaučiu arba suvokiu abstrakčiai. Maždaug taip, kaip atrodo G. Trimako nuotraukos – iki neatpažįstamumo abstrahuota konkretybė. Nematoma, bet labai esanti. Galbūt net esamesnė už apčiuopiamus, pačiupinėjamus daiktus. Vis dėlto grynoji abstrakcija yra miglotas atsakymas. Toks, kuris žadina dar daugiau klausimų. Tačiau, pačiam sau į juos atsakius, atsakymas tampa svarbesnis, svaresnis ir dar ryškesnis. Juk šis nebuvo patiektas ant auksinės lėkštutės, buvo paties išdailintas, todėl – brangus ir aiškus.

Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (šviesos atspaudas; 4 x 50 porų vokų; 29 x 29 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (šviesos atspaudas; 4 x 50 porų vokų; 29 x 29 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (šviesos atspaudas; 4 x 50 porų vokų; 29 x 29 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Mokslo menas ir meno mokslas

Šioje parodoje neišvengiamai bendram darbui susivienija du lyg ir antagonistiški veikėjai – fizika ir metafizika. Tikslieji mokslai, inžinieriaus mąstymas Gintautui Trimakui yra būtinasis pamatas egzistenciniams klausimams nagrinėti ir net grynajai formos, spalvos ir svarbiausia – šviesos poezijai, pasinėrimui į meditatyvinę būseną.

Autorius iš fotografijos meno atima priemonę – fotoaparatą, tačiau grąžina jam jo esmę – pačią šviesą. Pats autorius yra pasakęs: „Stengiuosi surinkti šviesą spalvos atminčiai.“ 2017 metais menininkui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už fotografijos ištakų sudabartinimą.

Menininkas sutrauko tiesioginį ryšį tarp vaizdo ir atvaizdo. Tarp jų lyg trukdžiai įsiterpia bėgantis laikas, erdvė, šviesa. Visi jie – svetimkūniai, žvelgiant iš įprastos fotografijos konteksto perspektyvos. Ir šie įsibrovėliai atvaizdus paverčia nebeatpažįstamais, perskaitomais tik išankstiniu žinojimu, koks bus atsakymas, ar atsidavus intuityviam žinojimui. Nieko keista. Autoriui svarbu, kad žiūrovas, atėjęs į parodą, „nematytų, kaip tai padaryta, iškart neperskaitytų archetipų, kurie yra matyti ir žinomi, bet pamatytų tavo savastį, idėjos naujumą, unikalumą“.

Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (rašalas, popierius; 144 x 89 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (rašalas, popierius; 144 x 89 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (šviesos atspaudas, popierius; 275 x 80 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (šviesos atspaudas, popierius; 275 x 80 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Prisiminimų pusfabrikačiai

Pirmojoje salėje lyg ir sklando prisiminimų ar veikiau reminiscencijų tematika. Surūdijęs, trūkčiojantis rėžis sienoje yra tarsi praeities randas ar ateities horizontas. Rūdžių spalva kvestionuoja atminties patikimumą, sklandų, ryškų jos veikimą. Šalia esantys sąsiuviniai beveik tušti. O gal tai dienoraščiai, prirašyti nematomų atsiminimų. Galbūt, palaikę tuos baltus plotus virš žvakių šviesos, išvysime rašmenis. O ta mus ir vėliau persekiosianti mėlyno rašalo spalva – nerūpestingi mokyklos laikai? Ne, nemanau, viskas pernelyg literatūriška G. Trimako kūrybai dekoduoti.

Bet taip, apie prisiminimus čia greičiausiai kalbama. Fotografija ir yra prisiminimų užfiksuotoja ar net pakaitalas arba greitai pašildomas atšalęs pusfabrikatis (kurį galima suvartoti vietoj tikrų prisiminimų, turinčių savo kvapą, skonį ir kitus pojūčius).

G. Trimakui tokie šaldiklyje prastovėję prisiminimai neįdomūs. Jis fiksuoja ne vaizdą, bet atmosferą – visą pojūčių rinkinį. Žinoma, rega irgi yra pojūtis. Bet toks intensyvus, kad visi likusieji tiesiog nuslopsta. Todėl jis suprastina žiūrovo regą, sulieja (t. y. abstrahuoja) vaizdą tam, kad prisiminimuose atgimtų kiti pojūčiai.

Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Prikelianti mirtis

O toji mėlyna spalva mus pasitinka ir kitoje salėje. 200 mėlynų vokų siūbuoja vėjo srovėse. Šitą salę dedikavausi komunikacijai. Per nuotraukas mes komunikuojame su praeities kartomis. Ta mėlyna spalva – nuoroda į cinkotipiją. Šios technikos išradėjas – Johnas Hershelis. Besisukinėjantys vokai-snaigės-rombai siunčia pagarbą prieš beveik pusantro šimto metų mirusiam mokslininkui.

Necivilizuotos Afrikos gentys bėgdavo nuo tyrėjų fotoaparatų, nes tikėjo, kad ta stiklinė akis vagia jų sielas. Roland'ui Barthesui fotografija apskritai buvo susijusi su mirtimi. Objektyvas nužudo abu – autorių ir fotografuojamąjį. Autoriaus mirtį R. Barthesas skelbė literatūroje. Bet ir fotografijoje autorius miršta, ar bent miršta iš dalies, bendraautoriumi paskelbdamas techniką. O nuotraukos subjektas miršta fotografijoje virsdamas objektu.

G. Trimakas vengia kraujo. Todėl nekuria klonų dviejų dimensijų paviršiuje – neverčia mūsų objektais. Nors sudedamąja parodos dalimi tapo vis perkeliamas fotoaparatas, fiksuojantis parodoje šmirinėjančių žiūrovų fantomus. Bet G. Trimakas vagia tik mūsų sielas, o kūnus palieka mums. Pats autorius irgi nemiršta arba miršta tam, kad atgimtų. Jo naudojama bekamerė fotografijos technika dar daugiau autorystės atiduoda fizikai, atsitiktinumui, aplinkybėms. Bet, kone visiškai nusišalindamas nuo atspaudo kūrybos, G. Trimakas tampa kūrinio apsigyvenimo parodoje autoriumi.

Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (spalvos paieškos; 300 lapų). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (spalvos ir laiko surinkimas). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintautas Trimakas. Iš serijos „Atsakymas“ (spalvos ir laiko surinkimas). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Iš laiko siūlų

Tai jis nusprendė, kad vienoje salėje kybos 4 blokai vokų po 50 vienetų, o kitoje salėje pateksime į horizontalių pasaulį. Tas horizontalių pasaulis man perša stiprų laiko pojūtį. Jaučiu, kaip jis bėga, tiksi, sluoksniuojasi. Kažkas mėlynais ir pilkais brūkšniais suskaičiavo dienas (iki ko? Arba nuo kada?). Skirtingus gyvenimus už langų suvienodinančios žaliuzės. Suausti kilimai iš laiko siūlų – ne, iš paprastų siūlų, tiesiog pareikalavę daug laiko. Toks monotoniškas brūkšniavimas neišvengiamai kelia įvairiausius laiko leidimo ir skaičiavimo vaizdinius.

Šalia gulintis popieriaus ritinys ir vėl kažkaip konservuoja laiką. Spiralė man visuomet primena Fibonaccio seką, aukso pjūvį, tobulas proporcijas. Kitaip tariant, užveda grožio, estetikos temas. Spiralė – archetipinis simbolis, randamas įvairiausiose senosiose kultūrose, atitinkantis galaktikų formą, populiariojoje kultūroje besisiejantis su hipnoze, apsvaigimu. Internetas kupinas įrodinėjimų, kad laikas yra spiralinis, o ne linijinis. Bet G. Trimakas nepateikia atsakymo, ką spiralė simbolizuoja jam ir kokią laiko tėkmę jis išpažįsta.

Gintauto Trimako parodos fragmentas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Gintauto Trimako parodos fragmentas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Kūrinio žaizdelės

Dideliame šviesos atspaude jis tampa archeologu. Skirtingų atspalvių smėlio sluoksniai slepia praeities civilizacijas, kultūras, istoriją. Paskutinė salė man pasirodė kiek materialesnė, apčiuopiamesnė. Prieblandoje skendi dar du smėliniai paveikslai. Akimis čiupinėju jų paviršių – atrodo lyg randuoti, apšašę. Ir būtent ši detalė išduoda, primena, kad tai nėra lėkšto dizaino paveikslėliai, interjero papuošaliukai, ir panardina į meditacinę būseną. Tikriausiai R. Barthesas pasakytų, kad tos kūrinio žaizdelės yra jo punctum (punctum − detalė, kuri per emocinį savo paveikumą sukuria individualų žiūrovo santykį su konkrečia nuotrauka).

Ant žemų staliukų guli laminuotos vaivorykštės. Oficiali jų sukūrimo technika: „Spalvos ir laiko surinkimas.“ Spalvos beveik popartiškos, nustebinančios savo ryškumu, pažadinančios iš mėlynų ir smėlinių apmąstymų. Juostos skaidrios, per jas persišviečia medinio stalelio paviršiaus rievės. Skirtingas linijų dažnis suliečiamas, galvoje suskamba įsivaizduojama garsų, melodijų kakofonija. Tai tikriausiai ir yra tas įspėjimas, skambutis, pranešantis, kad laikas susirinkti visus savo apmąstymus ir susiformuoti iš jų atsakymą. Bet kokie buvo klausimai? Ogi tokie, kokių žiūrovui tuo metu ir toje vietoje, tose spalvose ir tose šviesose reikėjo...