Scena iš rež. Augusto Gornatkevičiaus spektaklio „Roberto Zucco“. Egidijaus Krikščiūno nuotrauka
Režisierius Augustas Gornatkevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Praėjusį sezoną Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pristatęs spektaklį „Roberto Zucco“ jaunasis režisierius AUGUSTAS GORNATKEVIČIUS į teatro gamybinį cechą, kuris ir vėl virs improvizuota scena, grįžta su nauja jėga.

Drąsa eksperimentuoti

Bernardas Marie Koltèsas – aukštos literatūrinės kultūros tekstų teatrui autorius, savo kūryba savotiškai tęsiantis tokių dramaturgų kaip Samuelis Beckettas, Jeanas Cocteau ar Jeanas Gene tradicijas. Jo tekstuose nerasime šiandienei dramai būdingos žemosios kalbos ar vulgarizmų. Dramaturgijos pagrindas – labai realios gyvenimiškos situacijos, kurios jo kūryboje dinamiškai pinasi su jam būdingu poetiniu, vizualiu mąstymu, lyriškumu ir aukšta dramaturgine įtampa.

J. Miltinio teatre B. M. Koltèso pjesę „Sugrįžimas į dykumą“ dar 1995-aisiais statė dramaturgas, teatro literatūrinės dalies vedėjas Giedrimundas Gabrėnas, tačiau spektaklio kelionę į teatro sceną anuomet nutraukė netikėta režisieriaus mirtis.

Dar šių metų balandį prikelti paskutinę tikro teatro poeto, prancūzų šiuolaikinės dramos klasiko B. M. Koltèso pjesę pasiryžęs A. Gornatkevičius sako šį kartą ieškantis spektakliui naujų atspalvių, gludinantis aštrius kampus. Tad spalio 12–13 dienomis Juozo Miltinio dramos teatro žiūrovams bus pristatyta atnaujinta „Roberto Zucco“ versija.

„Itin rimtų pokyčių galbūt ir nebus. Atnaujinsime kai kurias scenas, personažų santykį. Kai kurie jų gali pasirodyti dar aštresniu žiūrovui kampu. Pabandysime dar tvirčiau suveržti spektaklio audinį“, – intriguoja spektaklio režisierius.

A. Gornatkevičius prisipažįsta, kad nekantriai laukia susitikimo su publika ir jos reakcijos į pokyčius. Juk, kaip sako, ji yra vertintoja – itin svarbus vardiklis, spektakliui suteikiantis atitinkamą prasmę.

„Roberto Zucco“ – antrasis profesionalus, diplominis režisieriaus darbas. Vis dėlto spektaklis pačiam A. Gornatkevičiui svarbus ne tik dėl akademijos baigtį žyminčio taško, bet ir dėl nagrinėjamų, į vandens paviršių keliamų klausimų.

„Šią pjesę gana seniai turėjau nusižiūrėjęs. Tai yra medžiaga apie vienatvę, žmogaus santykį su visuomene: kiek ji veikia mus ir kiek mes bandome paveikti ją“, – mano jaunasis kūrėjas.

Pats A. Gornatkevičius atvirai prisipažįsta, kad jam kurti asmeninį santykį ir savitą kalbą su visuomene padeda spektakliui pasirenkamos netradicinės erdvės. Tad visai neatsitiktinai spektaklio įsčiomis tapo Juozo Miltinio dramos teatro gamybinis cechas arba kitaip – dekoratorinė.

„Mėgstu eksperimentuoti su erdve, netradiciniu žiūrovų susodinimu nes, mano nuomone, tai leidžia ieškoti kito kampo, kito santykio su žiūrovu. Be to, taip yra įdomiau ir komandai – aktoriams, scenografams, ir man pačiam“, – sako jis.

Nespėjusieji į spalį Panevėžyje rodomus spektaklius „Roberto Zucco“ galės pamatyti gastrolių Nacionaliniame dramos teatre metu – lapkričio 16-ąją.

A. Gornatkevičiui įdomu, kaip jo darbą priims sostinės publika, kuri prieš du dešimtmečius galėjo toje pat erdvėje pamatyti ir režisieriaus Oskaro Koršunovo interpretaciją.

„Nors tematika yra ta pati, vis dėlto mūsų spektaklis – visiškai kitoks savo raiška, pobūdžiu. Galbūt bus ir kitokia sinergija, santykis su žiūrovu“, – svarsto spektaklio vedlys.

Jis įsitikinęs: spektaklio, nors jis ir gyvena tam tikrame kontekste, nereikėtų lyginti su anksčiau matyta versija, priešingai – vertinti kaip visiškai naują darbą.

„Nauja komanda, kiti kūrėjai, kita interpretacija. Žinoma, jeigu žiūrovams yra įdomu lyginti, prašom, mes to nebijome. Vis dėlto manau, pirmiausia reikėtų bandyti suvokti ir bandyti patirti šį konkretų spektaklį“, – patikina A. Gornatkevičius.

Scena iš rež. Augusto Gornatkevičiaus spektaklio „Roberto Zucco“. Egidijaus Krikščiūno nuotrauka
Scena iš rež. Augusto Gornatkevičiaus spektaklio „Roberto Zucco“. Egidijaus Krikščiūno nuotrauka
Scena iš rež. Augusto Gornatkevičiaus spektaklio „Roberto Zucco“. Egidijaus Krikščiūno nuotrauka

Spektaklis „Roberto Zucco“ savo forma ir plėtojamomis temomis turėtų būti itin artimas jauniems žmonėms, vadinamajai Y kartai. Vis dėlto praleisti pro akis šio pastatymo nedėrėtų ir tiems, kuriems atrodo svarbu ir prasminga pažinti jauno, pasimetusio žmogaus pasaulį ir amžinąją trintį tarp tėvų ir vaikų, mokinių bei mokytojų.

Mena miesto istoriją

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas vilniečio režisieriaus darbą įvardija kaip ne paviršutinišką – jame tiesiogiai nėra kalbama apie publicistines šiandienos aktualijas.

„Kita vertus, spektaklyje jauna kūrėjų komanda užkabina tas temas, kurios buvo, yra ir bus jautrios ir besiformuojančiai jauno žmogaus sąmonei, ir tiems, kuriems su jaunais savo tapatybės, individualybės ir vietos po saule įnirtingai ieškančiais žmonėmis tenka susidurti“, – sako A. Jevsejevas.

Anot jo, tai spektaklis apie vienatvę, kitoniškumą ir atvirumą jam, apie žmogaus dvilypumą, jauno žmogaus kovą ne tik su vidiniais savo demonais, bet ir su jo negalinčia suprasti tėvų karta, mokykla, tradicijomis: „Tai spektaklis apie šiuolaikinio herojizmo paieškas, kuriose nuaidi ir Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“, Sofoklio „Oidipo karaliaus“ bei Williamo Shakespeare'o „Hamleto“ atgarsiai.“

Meno vadovas patikina, kad A. Gornatkevičiaus spektaklyje nagrinėjamos ir Panevėžio miestui aktualios temos, artimai susijusios su istoriškai susiklosčiusiu įvairialypiu miesto socialiniu bei kultūriniu identitetu, svyruojančiu nuo aukštosios teatrinės kultūros iki per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį miestą, regis, amžiams paženklinusios emocinės ir fizinės prievartos kultūros.

„Su teatro vadovu Leonu Blėdžiu kartais net leidžiame sau pajuokauti, kad Panevėžys visai neseniai turėjo savą Roberto Zucco prototipą – dabar Rusijoje kalintį Romą Zamolskį. Įdomu tai, kad sutampa ne tik jų vardų inicialai, bet ir tam tikros gyvenimo bei įvykdytų nusikaltimų detalės“, – šypteli.

Spektaklyje nuskambančią frazę, kad visi herojai yra nusikaltėliai, A. Jevsejevas sako esančia raktine. Pasak jo, kartais visuomenei sunku suvokti, kiek daug skausmo, kraujo ir gyvybių kainuoja herojiški aktai, kurie vėliau yra šlovinami ir kurių autoriams dabar, Lietuvai tebešvenčiant nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, vienas po kito statomi memorialai.

„Spektaklio plakatą, kuriame pavaizduotas Panevėžio įkūrėjas, didysis kunigaikštis Aleksandras, kūrėme galvodami būtent apie tai. Tai nėra teiginys. Tai – kvietimas diskusijai“, – tvirtina meno vadovas.

Jo įsitikinimu, spektaklis „Roberto Zucco“ savo forma ir plėtojamomis temomis turėtų būti itin artimas jauniems žmonėms, vadinamajai Y kartai: paskutinių klasių moksleiviams, studentams. Vis dėlto praleisti pro akis šio pastatymo, kaip patikina pašnekovas, nedėrėtų ir tiems, kuriems atrodo svarbu ir prasminga pažinti jauno, pasimetusio žmogaus pasaulį ir amžinąją trintį tarp tėvų ir vaikų, mokinių bei mokytojų.

Spektaklį „Roberto Zucco“ galite pamatyti Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre spalio 12, 13 d. 18 val., lapkričio 14 d. 18 val., Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, lapkričio 16 d. 19 val.