Jėzus kalbėjo mokiniams: 
    „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. 
    Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. 
    Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. 
    Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.

Gal 3, 1–5: Ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar paklusdami tikėjimo skelbimui?

Lk 1, 69–70. 71–72. 73–75. P.: Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Tikėjimas mums parodo Dievą, o religija – kaip užmegzti ir palaikyti ryšį su juo. Būdami krikščionys, tą ryšį palaikome per Jėzų Kristų, Dievo Sūnų. Religija turi savo esminę žinią ir tikslą, taip pat ir priemones tam tikslui pasiekti. Mūsų tikėjimo esmė ir tikslas yra vienybė su Dievu, kurią senovės žydų tradicija, Jėzus Kristus ir krikščioniška tradicija išreiškia kaip šeimyninį santykį, tėvo ir vaikų, brolių ir seserų meilę, sutuoktinių įsipareigojimus.

Religija, kaip priemonių pažinti Dievą ir su juo bendrauti visuma, kyla iš seniausios Išrinktosios tautos ir krikščionybės tradicijos. Toje tradicijoje maldos, pasninkai, sakramentai, adoracijos ir daugybė kitų gražių dalykų yra regimi ir suskaičiuojami, todėl kartais kyla pagunda savo tikėjimo pažangą įvertinti tų šventų „darbų“ skaičiumi ar kitokiais dydžiais. Už tai apaštalas Paulius ir bara Galatijos tikinčiuosius, susižavėjusius savo maldų bei kitų praktikų grožiu bei skaičiumi. Ne pačios maldos yra tikėjimo vertybė, o tai, kiek žmogus, joms padedant, supanašėja su savo Viešpačiu.

Dievas yra meilė, ir iš žmogaus laukia meilės santykio, todėl Jėzus moko, kad pritrūkus duonos ar kitų gyvenimo gėrybių į Dievą reikia kreiptis kaip į draugą, prašant malonės dovanos, o ne užsitarnauto dalyko, ir Dievas suteiks. Ir jeigu žmogus nesijaučia vertas malonės, prasikaltęs, vis tiek lai prašo – Dievas išklausys tarsi dėl įkyrumo, nes jis niekada nenustoja mylėjęs.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai