Konstantino Šatūno vitražas didžiajame baseine poilsio namuose „Baltija“ (dabar „Auska“) 1986–1988 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Vitražininkas Konstantinas Eugenijus Šatūnas. Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka

Pradedame mini pokalbių ciklą su šių metų Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinių ženkliukų laureatais.

Rugsėjo 27 dieną Dailininkų sąjungos galerijoje vyko iškilminga Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Auksinių ženkliukų įteikimo šventė. Tai bene reikšmingiausias LDS renginys, kasmet rengiamas sąjungos įkūrimo proga. LDS Auksinis ženkliukas Nr. 58 už didžiulį indėlį į Lietuvos vitražo modernėjimo istoriją ir unikalią šviesos filosofiją stikle įteiktas vitražininkui KONSTANTINUI ŠATŪNUI. Spalio 11-oji – paskutinė diena, kai dailininko vitražus galite pamatyti LDS būstinėje (Vokiečių g. 4, Vilnius).

Konstantinas Eugenijus Šatūnas – atstovas legendinės vitražininkų kartos, suformavusios modernaus lietuviškojo vitražo mokyklą. Tuo metu vitražas darniai įsijungė į modernistinę XX amžiaus antrosios pusės architektūrą, tapo neatsiejama pastato erdvės, jos visumos dalimi. Tačiau K. Šatūnas nepaisė to laikotarpio meno konvencijų, plėtė vitražo sampratos ribas, į kiekvieną darbą žvelgdamas lyg į tabula rasa.

Dauguma jo kūrinių yra novatoriški ir menine raiška, plastine kalba, ir technologiškai. Dailininkas dirbo itin produktyviai: sukūrė apie šimtą įvairios apimties vitražų architektūroje ir daug parodinių darbų, tačiau jo individualų stilių konkrečiai apibrėžti nelengva. Šiuo atveju K. Šatūno kūrinius greičiau atpažįsti iš ypatingo šatūniško požiūrio, unikalaus skambesio, o kiekvienas kūrinys tampa kompozicinės kalbos nauju žodžiu, skambiu akordu architektūros erdvėje, šviesos manifestacija.

Vitražininkas Konstantinas Eugenijus Šatūnas LDS Auksinių ženkliukų teikimo ceremonijoje. Evelinos Januškaitės-Krupavičės nuotrauka

Kokia jūsų vitražo samprata?

Man vitraže svarbiausia yra šviesa, sklindanti per stiklą – ir per spalvotą, ir per bespalvį. Ši medžiaga yra unikali, nes turi šitiek optinių savybių: stiklas pagauna šviesą, priima savyje, sustiprina, išskaido ir atiduoda žiūrovui. O dar kai prisideda spalva!

Susijungus stiklui ir šviesai gimsta nauji dalykai, kokie neįmanomi kitoje medžiagoje. Dailininkas, perpratęs šias stiklo ir šviesos sąveikos ypatybes, gali išreikšti save, savo mintis taip, kaip negalėtų kitomis priemonėmis. Stiklas yra stebuklas, su šviesa jis sukuria tiek burtų – jis užbūrė mane visam gyvenimui. Aš ten pamačiau tiek paslapčių! Net ir dabar vis dar galiu teigti, kad iki šiol atsakiau ne į visus klausimus, ne visas stiklo optines galimybes išnaudojau – turiu dar porą minčių sau pasislėpęs.

Vitražas – architektūros dailės rūšis. Kiek vitražo pobūdį, kompoziciją – ar jis turėtų būti abstraktus, ar figūrinis, sodrių spalvų ar lengvo kolorito – lemia architektūra?

Vitražui daug sąlygų diktuoja architektūra. Vitražas – architektūrinės visumos, statinio kompozicijos dalis, bet ne papuošimas. Idealu, jei architektas, projektuodamas pastatą, kviečiasi vitražo dailininką, jiems bendraujant vitražas organiškai įsilieja į architektūros visumą. Tačiau architektūra įstato vitražą į rėmus, tu turi su savo vizijomis ir svajonėmis prisitaikyti prie konkretaus pastato diktuojamų sąlygų: erdvės ypatumų, mastelio, apšviestumo, paskirties.

Pirmiausia sąlygas diktuoja pastato orientacija: iš kur sklinda šviesa – iš pietų pusės ar šiaurės, koks šviesos intensyvumas. Svarbi ir pastato paskirtis, kokios jo funkcijos: ar tai santuokų rūmai, ar muzikos mokykla, ar kavinė. Taip pat – kokia interjero erdvė ir jos paskirtis: ar tai pereinama erdvė – laiptinė ar holas – ar tai iškilmių salė, ar kavinės interjeras.

Svarbu suvokti, ar žmogus tą erdvę tik prabėga, ar ilgiau užsibūna ir turi laiko įdėmiau apžiūrėti vitražą. Tai apibrėžia vitražo pobūdį: koloritą, kompoziciją, turinį – ar ten turėtų būti kažkoks siužetas, ar reikia groti tik spalvomis ir linijomis. Vitražas turi draugauti su architektūra. Vitražas – labai atsakingas menas, tai monumentalios architektūrinės dailės atmaina, vitražas pastate bus tol, kol šis stovės. Čia negali suklysti. Kiekviena nauja architektūrinė situacija man sukelia tiek nerimo... O dar toks mano kapriziukas – kas kartą surasti kokį nors naują meninį ar technologinį sprendimą ir sugroti žiūrovo emocijomis. 

Įprasta vitražus matyti reprezentacinėse erdvėse. Tačiau jūs vitražus kūrėte įvairiose patalpose: ir oficialiose salėse, ir holuose ar laiptinėse. Kiekvienas šių darbų pasižymi savitu kompoziciniu sprendimu. Taigi konkreti erdvė su savo architektūros charakteristikomis ir paskirtimi padiktuoja pirminį vitražo sumanymą?

Būtent. Pavyzdžiui, Palangos muzikos mokyklos laiptinėje – fojė. Ji yra pereinama iš abiejų pusių, ten vyksta nuolatinis judėjimas, tačiau tuo pat metu tai yra ir koncertų, minėjimų, iškilmių erdvė. Taip gimė ažūriškos, pavasariškų tonų kompozicijos sprendimas. Kiek kitokia situacija buvo Alytaus sporto rūmų fojė, ten panaudojau sodrių spalvinių tonų tūrines piramides kompozicijoje. Tačiau visas fokusas tas, kad abiem atvejais vitražai, einant iš vienos pusės, atrodo vienos spalvinės gamos, o einant iš kitos pusės – kitokios.

Dar kitokia situacija buvo Palangos „Auskos“ poilsio namų saunoje: ten reikėjo nuo išorės uždengti privačią saunos erdvę, kartu praleidžiant vidun kuo daugiau šviesos. Taigi sukomponavau bespalvio luitinio stiklo sieną, o už jos pastačiau ryškiaspalvį plono stiklo vitražą, o tada visą darbą atliko pats stiklas ir jo optinės savybės: saunoje esantis žmogus stiklo luituose mato akvareliškai persiliejančias spalvas, kurios juda, raibuliuoja žmogui judant. 

Taip, tai nepaprastas sprendimas: vitražo plokštumą paversti tūrine, reljefiška konstrukcija, ir staiga vitražas – monumentalus meno kūrinys – netikėtai įgauna savotiškų kinetinių savybių! Šie jūsų vitražai atsiskleidžia ne tik žiūrint į juos frontaliai, bet ir iš šonų, jų koloritas mainosi judant pro juos.

Tačiau holas administraciniame pastate – jau kitoks, kitokios dvasios. Pavyzdžiui, „Dailės“ kombinato, taip pat Druskininkų muzikos mokyklos laiptinės vitražuose akcentavau kilimą aukštyn. O jeigu tai pasilinksminimo vieta: restoranas ar kavinė, pavyzdžiui, Vilniuje, Sveikatos apsaugos ministerijos poliklinikos kavinaitėje – ten nedideli langeliai, žmonės ateina trumpam kavos išgerti, tai tik pavirpinau spalvelėmis...

Arba „Auskos“ baseine buvo tokia situacija: vienas langas didelėje patalpoje, baseine vanduo raibuliuoja. Tad sukomponavau spalviškai ir grafiškai labai aktyvų vitražą – kad tik jis atsilaikytų tokioje didelėje erdvėje. Jame srūva, teka vandens motyvai, jie atsispindi ir pasidaugina baseino raibuliuose. O Juknaičiuose – ten vėl kitokie reikalavimai, padiktavę kompozicinius sprendimus.

Gavęs užsakymą sukurti vitražus Juknaičių kultūros namuose galvojau: juk ten jaunimas rinksis šokti, dainuoti, tai kokio galo ten dar figūras paišyti! Nebus kada jaunimui vitražus nagrinėti, čia tereikia spalvinio linijinio akompanimento, lengvumo ir šviesos. Tai ir sukomponavau abstrakčią kompoziciją, tokį džiazą sugrajinau spalvotais ritmais. Nuėjau pas tuometį kolūkio vadovą Zigmą Dokšą, o jam viskas pasirodė gerai!

Konstantino Šatūno erdvinis vitražas Vilniaus santuokų rūmuose (1974 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka
Konstantino Šatūno vitražai Juknaičių gyvenvietės (Šilutės r.) kultūros namų salės fojė (1972 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka

Juknaičių kultūros namų salės vitražus sukūriau taip: nuvažiavau motociklu prie Žaliųjų ežerų, nuplaukiau valtimi į ežero vidurį pasiėmęs nedidelio formato popieriaus lapą, akvarelę. Pradėjau dėlioti raudonas, violetines dėmes. Paskui grįžęs į dirbtuves ant šių spalvų padariau grafinį piešinį. Va taip, vienu ypu, ir gimė pirmas abstraktus vitražas Lietuvoje!

Iš tiesų jūsų vitražai tiesiog skamba muzikos garsais. Palangos muzikos mokyklos vitražų ažūruose vidine klausa galima išgirsti Antonio Vivaldi „Pavasario“ treles, o Juknaičių ar Utenos kultūros rūmų vitražai džiazuoja sinkopių ritmu.

Man muzika yra aukščiausias, tikrasis menas! Ji sužadina jausmus, jai nereikia jokio aiškinamojo rašto. Muzika mane sujaudina, pasiekia sielą, nuneša tolyn. Ji yra abstrakti, groja grynai emocijomis, ji tau ne primeta siužetus, o palieka laisvę išgyventi ją labai asmeniškai. Galbūt todėl ir mano dauguma vitražų yra abstraktūs.

Juk tik ankstyvuosiuose jūsų vitražuose yra figūros?

Figūras komponavau Žemėtvarkos projektavimo instituto salėje. Tai buvo 1968 metais, neseniai baigus Dailės institutą. Tuo metu visuomeniniame pastate buvo būtinas siužetas, aukštinantis darbo liaudį. Tačiau pati architektūra man padiktavo kitokį sprendimą: sąmoningai atsisakęs spalvų ir siužeto sukūriau neįkyrų virpančios šviesos įspūdį. O ir figūras ten iš pirmo žvilgsnio nelabai teįmatysi – viršų ima ritmiška žaižaruojančio stiklo ir grafiškų siūlių muzika, o kam reikia – tas ir darbininko figūrą ten atras. Salės erdvės ir langų charakteris nulėmė skaidrią, bespalvę vitražo kompoziciją be konkretaus siužeto.

Žinoma, būdavo reikalaujama siužeto ar figūrų. Pavyzdžiui, gavau užsakymą vitražams tuometinės Vidaus reikalų ministerijos laiptinėje. Centre ten ant postamento stovėjo Felikso Dzeržinskio biustas. Valdžia man ir sako: „Gal galėtum kokių figūrų su šautuvais ir šunimis...“ O aš jiems: „O kam čia tą vargšą Dzeržinskį dabar gąsdinti, kuo jis prasikaltęs, kad aplink jį milicininkai su šunimis lakstytų?“ Tai ir padariau abstrakčią kompoziciją – neva vėliavėlės plazdena.

O kaip gimsta kompoziciniai sumanymai: ar iš karto išgirstate, ką jums diktuoja architektūros situacija, ar idėją vitražui brandinate ilgiau?

Idėją brandinu, nepuolu paišyti eskizų. Tiesą sakant, niekada jų daug nedarau, dažnu atveju mintyse subrandintą idėją vienu ypu nupaišau. Gavęs naują užduotį, nė linijos negaliu nubrėžti, kol ilgainiui kažkur giliai, pasąmonėje neatsiranda vaizdas.

Pavyzdžiui, Juknaičių kultūros namų salės vitražus sukūriau taip: nuvažiavau motociklu prie Žaliųjų ežerų, nuplaukiau valtimi į ežero vidurį pasiėmęs nedidelio formato popieriaus lapą, akvarelę. Pradėjau dėlioti raudonas, violetines dėmes. Paskui grįžęs į dirbtuves ant šių spalvų padariau grafinį piešinį. Va taip, vienu ypu, ir gimė pirmas abstraktus vitražas Lietuvoje!

O tų pačių kultūros namų kavinės vitražus sukomponavau tiesiai ant natūralaus dydžio kartonų – be jokio pirminio eskizo. Pamenu, reikėjo daryti „Auskos“ vitražus, kombinato direktorius jau nekantrauja: „Kostai, terminai dega!“ O man tai niekas nedega. Kol nepasivaidena tas tikrasis vaizdas... O kai jis jau subręsta galvoje, tada jau kimbame į darbą dienomis ir naktimis – ir visi užsakymai visada buvo atlikti laiku.

Ačiū Dievui, pataikydavau. Dar dabar mėgstu peržvelgti savo projektus ir paieškoti, prie ko čia prisikabinus. Kai kuriais darbais esu ligi šiol visiškai patenkintas ir užtikrintas – tais pačiais Juknaičiais, Utenos kultūros rūmų kavinės vitražais, dar keliais. Tačiau kai kuriuose vitražuose vieną kitą mazgą šiandien jau kitaip būčiau sprendęs. 

Jūsų vitražų kompozicijos pasižymi skaidrumu, lengvumu ir dar viena ypatybe, kuri buvo revoliucinga tarp kitų vitražininkų: jūs derinote vitraže spalvotus stiklus su skaidriais, taip atverdamas išorės vaizdą, kuris tampa savotiška nuolat kintančia kompozicijos dalimi. Tą efektą panaudojote Santuokų rūmų Vardynų salės vitražuose.

Taip, tačiau tai padiktavo patalpos paskirtis. Kam ten siužetas berūpės – kūdikiui kad tik graži spalvota šviesa, tėveliams taip pat ne iki siužeto nagrinėjimo. Tai padariau spalvinių dėmių kompoziciją, o jos šonuose – skaidrūs stiklai tam, kad šviesos patektų į vidų. O ir parkas gražus už lango; tas ryšys su išore yra svarbus.

Na, kad ir tuose pat rūmuose pagrindinėje iškilmių salėje esantis krištolinis sietynas, o už jo – parką atveriantis didelis langas. Kiekvienu metų laiku vis kitoks sietyno santykis su peizažu: žiemą – sniego baltumas ir oro skaidrumas susisieja su krištolo skaidrumu, o visa tai simbolizuoja tyrumą, santuokos šventumą. Krištolo sietynas tampa nuotakos nuometu.

O kiek šiuo atveju jums lėmė architekto Gedimino Baravyko nuomonė, pageidavimai?

Mes su architektu bendravome dar vykstant statybos darbams. Jis gana abstrakčiai išreiškė savo pageidavimą, kad pagrindinėje salėje būtų koks nors erdvinis akcentas, siejantis grindis su lubomis, metaforiškai kalbant – dangų su žeme, suvirpinti erdvę, bet kartu suteikti salei solidumo. Nepiešiau jokių eskizų, iš karto ėmiausi daryti maketą iš mažų stikliukų.

Įsivaizdavau besituokiančią porą, nuotaką su balta suknele ir nuometu. Atsisakiau spalvos, siekiau skaidrumo, o tam tikslui labiausiai tiko krištolinis stiklas. Čia man labai padėjo stiklo technologijas puikiai išmanęs technikos mokslų kandidatas Saulius Žukauskas, tuo metu dirbęs Chemijos institute. Jis paruošė stiklo technologiją Vilniaus „Raudonosios aušros“ fabrike, o stiklo pūsti atvyko pūtikų iš Baltarusijos „Neman“ stiklo fabriko.

Vitražas yra labai technologiška dailės rūšis, vitražams kurti reikalinga rimta įranga: krosnys, valcai švinui, glazūrų gamyba su visomis cheminėmis formulėmis, galų gale – spalvotas stiklas, kuris jūsų iniciatyva imtas gaminti Vilniaus „Raudonosios aušros“ stiklo fabrike. Juk buvote prie vitražo gamybos bazės sukūrimo ištakų?

Kalbant apie „Raudonosios aušros“ stiklo fabriką, tai jame iš pradžių buvo gaminama stiklo tara. Vitražininkas Algimantas Stoškus su S. Žukausko pagalba pradėjo ten lieti storus spalvoto stiklo luitus savo kūriniams. Tuo metu spalvotų vitražinių stiklų mes atsigabendavome iš Rygos ir Briansko. Tada ir kilo mintis gaminti ploną vitražinį stiklą Vilniuje. Vėl daug konsultavomės su S. Žukausku, sukonstravome visą reikalingą įrangą: krosnis, hidraulinius valcus, atkaitinimo lerą.

O kokią plačią stiklo spalvų gamą galėjome išgauti! Dar iki šiol naudoju šio stiklo likučius savo vitražams. O viskas prasidėjo tada, kai 1966 metais gavau paskyrimą į „Dailės“ kombinato vitražo cechą. Tada jame nieko nebuvo! Stovėjo tik didelės metalui skirtos krosnys. Viską reikėjo kurti nuo nulio: suradome krosneles stiklui, viską, ko reikia švinui lieti, pagal mano brėžinius švino valcavimo įrenginį sukonstravo Chemijos instituto mechaninių dirbtuvių meistrai.

Pavyzdžiui – iš kur gavome mufelines krosneles? Ogi šalia „Dailės“ kombinato buvo „Mokyklos vaizdinių prekių“ parduotuvė, kurioje pamačiau mufelinę krosnelę. Tačiau tais laikais viskas buvo tik pagal paskyrimą. Bet įdėjau sandėlininkui į delną 30 rublių ir nešuosi krosnelę į kombinatą. Paskui dar dvi parnešiau. O švino pamačiau „Spaudos tiekimo“ bazėje, Panerių gatvėje. Tuo metu dirbau dailininku „Vilniaus“ kino teatre, paišydavau afišas. Į tą bazę eidavau priemonių išsirašyti. Žiūriu – darbininkai krauna švino gabalus į sunkvežimį. Juk tuo metu spaudoje naudojo švinines klišes rinkdami tekstą. Aš – pas sandėlininkę, sulygome 25 rublius jai į kišenę, susikroviau šviną ant motociklo ir važiuoju laimingas į kombinatą. Tokie laikai buvo...

Konstantino Šatūno erdvinis ažūrinis vitražas „Muzika“ Palangos St. Vainiūno meno mokyklos laiptinės fojė (1986 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka
Konstantino Šatūno vitražas saunos baseine poilsio namuose „Baltija“ (dabar „Auska“) 1979 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Konstantino Šatūno vitražas Utenos kultūros namų kavinėje (1989 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka

Svarbiausia man yra vitražo vienovė su architektūrine erdve, vitražo kuriama emocija interjere, šviesos galimybių stikle atskleidimas. Ir dar – mėgautis medžiaga, žaisti su stiklu. Aš pats vis dar žaidžiu.

Daugumą savo vitražų pats įgyvendinote atlikdamas darbus, kuriuos paprastai nudirba meistrai.

Taip, kone visus savo vitražus pagaminau pats, tik didesnius darant prisidėdavo meistrai. O kaipgi kitaip? Juk negali komponuoti vitražų vien popieriuje, nepažindamas stiklo savybių, neieškodamas naujų jo panaudojimo galimybių. Tiesa, jau vaikystėje mėgau meistrauti, konstruoti. Kokių žaislų tada sau pasidirbindavau! Tas meistravimo pomėgis man daug kur gelbėjo. Net ir vitražą prisijaukinau per medžiagos pajautimą, suvokimą, ką galima su stiklu daryti.

Juk stodamas į Dailės institutą pasirinkau tapybos studijas, o mane paskyrė į vitražo specialybę. Pamenu, einu liūdnas, kone verkdamas Vilnelės pakrante – kas tas vitražas, ką aš su juo darysiu? Na, bet A. Stoškus ėmė aiškinti, su kuo tas vitražas valgomas, ėmiau stiklą čiupinėti ir taip nejučia susižavėjau šia medžiaga. Jau pirmuosius kursinius vitražo darbus Dailės institute atlikau pats, tarp jų ir pirmą didesnės apimties kūrinį „Rytą“ dariau pats nuo A iki Z.

Tuo metu Lietuvoje spalvoto stiklo luitų dar niekas neliejo, nors storo stiklo vitražai jau buvo daromi A. Stoškaus, Antano Garbausko, Kazio Morkūno. Tačiau tuo atveju buvo sulydomas sumuštinis iš daugybės sluoksnių langinio stiklo, o apatinis sluoksnis būdavo spalvoto plono stiklo. Šie stiklai būdavo apskaldomi, eksponuojami plokštuma. O aš paėmęs tokį stiklą paverčiau jį šonu, kur matomos langinių stiklų briaunos – jos nelygios, banguotos, jos šitaip pagauna, laužia šviesą, ji tiesiog žaižaruoja briaunose! O koks stiklo vaiskumas!

Tad man ir kilo mintis sukurti vitražą iš briaunomis eksponuotų stiklo detalių. Šiuo atveju kiekvienai detalei reikėjo pagaminti atskirą kaolino formą, pripjauti į ją stiklų, išdegti ir sumontuoti į bendrą kompoziciją. Panašia technologija padariau ir Žemėtvarkos projektavimo instituto vitražus, visus stiklus išdegiau mažose mufelinėse krosnelėse. O šviną liejau Dailės instituto vidiniame kieme ant laužo! O dabar šiame kieme vyksta iškilmingi Dailės akademijos renginiai. Tik paskutiniame šio darbo etape montuoti vitražinius segmentus man padėti atvažiavo brolis Henrikas, jis ir liko su manimi dirbti daugelį metų. Pats dariau ir Alytaus sporto rūmų piramides, Palangos muzikos mokyklos ažūrus, kabinau Santuokų rūmų sietyno krištolinius stiklus.

Šalia valdžios užsakytų ir aprobuotų užsakymų, viešosiose erdvėse darėte vitražus bažnyčioms: bene dešimtmetį truko Rokiškio bažnyčios vitražo restauravimo darbai, sukūrėte vitražus Adutiškio, Kelmės bažnyčiose. Kokiu būdu buvo galima juos įgyvendinti „Dailės“ kombinate?

Oficialiai kombinate nebuvo galima atlikti darbų bažnyčioms. Dirbdavome naktimis, po darbų. Tiesa, Rokiškio vitražų restauravimo darbams Kultūros ministerijoje buvo duotas leidimas, tuo pasirūpino Jonas Glemža, tačiau finansavimo nebuvo skirta. Ligi šiol saugau dokumentą, kuriame leidžiama atlikti šį užsakymą ūkio būdu, t. y. finansavimu turėjo pasirūpinti klebonas. Rokiškyje tuo metu tarnavo klebonas Taločka – puikus žmogus! Na o visi kiti bažnytiniai vitražai buvo atliekami nelegaliai.

Dar vienas svarbus jūsų gyvenimo faktas – darbas su studentais Dailės institute. Dirbote šalia prof. A. Stoškaus, kurio autoritetas vitražo srityje buvo neginčijamas. Ką siekėte įdiegti vitražo studentams?

Institute dirbau ne tiek ir daug metų (1986–1994 m.), tačiau stengiausi studentams atskleisti vitražo prigimtį ir jo vaidmenį architektūroje. A. Stoškus mokė dirbti su figūra, siužetu, o man šie dalykai atrodė antraeiliai.

Kaip jau sakiau, svarbiausia man yra vitražo vienovė su architektūrine erdve, vitražo kuriama emocija interjere, šviesos galimybių stikle atskleidimas. Ir dar – mėgautis medžiaga, žaisti su stiklu. Aš pats vis dar žaidžiu.