jw.org nuotrauka

Jehovos liudytojų bendruomenės ir bendrijos veikia beveik visose pasaulio valstybėse, išskyrus kai kurias islamiškas šalis, tačiau tikinčiųjų padėtis kiekvienoje valstybėje itin skirtinga. Nuo santykinai laisvo gyvavimo demokratinėse šalyse iki uždraudimo Rusijoje 2017 m. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų demokratinių valstybių – tai teisėtai įregistruota ir veikianti religinė bendrija. Šiemet Jehovos liudytojai siekia valstybės pripažinimo statuso.

Pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, netradicinės religinės bendrijos (tokie yra ir Jehovos liudytojai) gali būti „valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimas reiškia, kad valstybė palaiko religinių bendrijų dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą“. Šis įstatymas vertinamas nevienareikšmiškai. Tačiau pabandykime pasvarstyti kas būtų, jeigu būtų. Kas pasikeistų, jeigu valstybė palaikytų jehovininkų istorinį, dvasinį ir socialinį palikimą? Pasvarstykime plačiai žinomus pačių Jehovos liudytojų argumentus.

Kas būtų, jeigu būtų?

Tyrinėjant Jehovos liudytojų istoriją ir dabartį, galima pastebėti, kad jiems būdingi pasaulį atmetančios (pagal Roy Wallis tipologiją) religinės bendrijos bruožai. Šie bruožai verčia kalbėti apie religinės organizacijos santykį su aplinka, o konkrečiau – valstybe. Jehovos liudytojai laikosi pozicijos, kad reikia atsisakyti privalomosios karo tarnybos, taip pat jehovininkai yra apolitiški. Jie sąmoningai nebalsuoja rinkimuose, nesiekia jokių politinių pareigų. Abi pozicijos motyvuojamos Jėzaus mokymu. Pacifistinė laikysena grindžiama Jėzaus žodžiais apie kalavijo naudojimą ir mirtį nuo jo (Mt 26, 52). Apolitiškumas argumentuojamas tuo, jog Jėzus atsisakė prisiimti politinį statusą. Nors ir patys pasirinkę komplikuotą santykį su valstybe, tikintieji prašo valstybės pripažinimo.

Kas būtų, jei Jehovos liudytojai gautų valstybės pripažinimą? Pirmiausia tai būtų precedento neturintis atvejis. Jehovininkai taptų pirmąja ne krikščioniška, o krikščioniškos kilmės valstybės pripažinta religine bendrija. Valstybė pirmą kartą pripažintų religinę bendriją, kuri neturi jokio ekumeninio dialogo su krikščioniškomis bendruomenėmis ir yra atmetusi Švč. Trejybės dogmą. Anot oficialios Jehovos liudytojų pozicijos: „Garbinti Dievą kartu su kitų religijų žmonėmis yra tas pat, kas įsikinkyti į nelygų jungą.“ Iki šiol valstybė yra pripažinusi keturias netradicines religines bendrijas: baptistus, adventistus, sekmininkus ir Naująją apaštalų bažnyčią.

Taip pat tai būtų atvejis, kai valstybė pripažintų bendruomenę, kuri vargiai gali tikėtis visuomenės palaikymo (kaip to reikalauja įstatymas pripažinimo siekiančiai religinei bendrijai). Taip pat šiuo atveju kiltų klausimas, kodėl valstybės pripažinimo nesulaukė krikščioniška ekumeninio dialogo dalyvė Lietuvos jungtinė metodistų bažnyčia. Ji įsikūrė Šančiuose 1900-aisiais ir veikia iki šių dienų. Nors 2001 m. Teisingumo ministerija parengė valstybės pripažinimą metodistams palaikančią išvadą, jie nėra pripažinti valstybės iki šiol.   

jw.org nuotrauka

Jehovos liudytojų argumentai

Jehovos liudytojai mini tris argumentus, kodėl valstybei reikėtų palaikyti religinę bendriją. Pirmasis – Jehovos liudytojai Lietuvoje egzistuoja daugiau kaip šimtą metų (teigiama, kad nuo 1912-ųjų). Antrasis – Lietuvoje Jehovos liudytojų yra daugiau negu kai kurių tradicinių religijų išpažinėjų. Trečiasis – valstybės pripažinimas prisidėtų prie Jehovos liudytojų diskriminacijos mažinimo. Šiuo metu tai pagrindiniai argumentai, kuriuos žino plačioji visuomenė.

Pirmasis – istorinių ištakų argumentas. Jehovos liudytojų atvejis nėra pirmas, kai bendrijos istorinės ištakos tampa kebliu klausimu valstybės pripažinimo kontekste. Prieštaringų vertinimų sukelia ir senovės baltų religinė bendrija „Romuva“. Istorinių ištakų nuo 1912 m. argumentas yra sudėtingas, nes nurodo į laiką prieš organizacijoje įvykusią krizę. Pagrindinė pranašauta pasaulio pabaiga neįvyko 1914 m., ši data žymi dideles turbulencijas valdžios sluoksniuose, religinės organizacijos prezidentų pasikeitimus. Apie Jehovos liudytojus iki 1934-ųjų (kai jie buvo oficialiai įregistruoti kaip Tarptautinė Biblijos tyrinėtojų sąjunga) sudėtinga argumentuotai kalbėti. Istorinių šaltinių veikiau randame apie aktyvią Jungtinėse Amerikos Valstijose veikusią lietuvių jehovininkų bendruomenę.

Po neišsipildžiusių eschatologinius įvykius skelbusių pranašysčių (1914 m. ir 1915 m.) bendruomenėje įvyko skilimas. Skilimo metu atsiskyrė Jozefo Ruterfordo šalininkai. J. Ruterfordas daugiausia laikėsi visai kitos linijos nei jo pirmtakas Čarlzas Teizas Raselas, nors ir neatsisakė nuspėti Armagedono datos. Tikintieji, kuriuos šiandien vadiname Jehovos liudytojais, yra atskilusi religinė kryptis, suformuota J. Ruterfordo. Jo pirmtako Č. T Raselo pasekėjų yra iki šiol, tačiau jie nesivadina Jehovos liudytojais bei yra beveik nežinomi plačiajai visuomenei. Jehovininkų santykis su Ruterfordo pirmtaku Raselu yra nevienareikšmis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir visą trečiąjį dešimtmetį Jehovos liudytojų pavadinimą vargiai ar kas nors žinojo. Tikintieji Jehovos liudytojais save ėmė įvardinti tik ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Iki tol randame, kad tikintieji buvo pavadinami biblistais. 1934-aisiais Jehovos liudytojai Lietuvoje buvo užsiregistruoti kaip Tarptautinė Biblijos tyrinėtojų sąjunga. Nors jų istorija Lietuvoje fragmentiška, tačiau tikrai įrodoma, kad jie veikė ir buvo atpažįstami kaip Jehovos liudytojai sovietmečiu (vadinti jehovistais kaip antitarybinė sekta). Stalino valdymo metais (1951-aisiais) jie buvo tremiami į Irkutsko ir Tomsko sritis. Nors Jehovos liudytojų egzistavimas Lietuvos istorijoje neįrodo, kad jehovininkai sudaro istorinio, dvasino, socialinio palikimo dalį valstybėje – neabejotina, kad šis faktas sukuria rimtą pagrindą analizuoti esantį ar nesantį bendrijos palikimą.

Antrasis – tikinčiųjų gausos argumentas. Išties atsivertę 2001 m. ir 2011-ųjų Lietuvoje vykusių gyventojų surašymų duomenis įsitikiname, kad Jehovos liudytojai yra viena gausiausių tradicinėmis nelaikomų religijų Lietuvoje (2001 m. – 3512, 2011 m. – 2927). Pagal 2011-ųjų surašymą, tai gausesnė konfesija už kiekvieną iš valstybės pripažintų netradicinių religinių bendrijų bei gausesnė už tris iš devynių tradicinių religijų. Valstybės pripažinimo siekį Jehovos liudytojai argumentuoja teiginiu, jog yra gausi ir gerai matoma Lietuvos visuomenės dalis.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad, jeigu Naujasis religinis judėjimas yra santykinai gausus ir matomas, turi būti ir visuomenės palaikomas. Visgi jehovininkai yra vienas iš neigiamiausių įvaizdžių turintis naujasis religinis judėjimas, o santykinai didelis tikinčiųjų skaičius sietinas su itin aktyviu misionieriavimu, kurį Jehovos liudytojų kritikai įvardintų kaip prozelitizmą. Net Teisingumo ministerijos išvadoje dėl Naujosios apaštalų bažnyčios galime perskaityti palyginimą, kuriame Jehovos liudytojai tampa neigiamu religinės bendruomenės pavyzdžiu. Vadinamasis nuo durų iki durų misionieriavimas ar tikinčiųjų stovėjimas su tikėjimą pristatančiais stendais viešose vietose jau tapo šiuolaikinio miesto kraštovaizdžio dalimi. Todėl vieši Jehovos liudytojų išsakyti matomumo ir gausumo argumentai išties nuosekliai išplaukia iš organizacijos prioritetų. Trumpai tariant – „Sargybos bokštas“ tikslingai siekia būti pastebimas ir didinti savo bendruomenės narių skaičių. Visgi įsiskaitydami į įstatymą pastebime, kad esminiai kriterijai valstybės pripažinimui nėra nei religijos gausumas, nei tikinčiųjų matomumas.

Trečiuoju argumentu Jehovos liudytojai teigia, kad pripažinimas gerintų situaciją mokykloje, kurioje tikintieji susiduria su diskriminacija. Kitoniškų tikinčiųjų pravardžiavimas sektantais ar kitokios formos diskriminacija yra spręstina problema. Deja, bet jehovininkai išties yra socialiai pažeidžiama grupė, kuri susiduria su visuomenės ksenofobiškumu. Tačiau nėra aišku, kuo teisinis statusas pagelbėtų išspręsti šią problemą. Religinių bendruomenių ir bendrijų tripakopė teisinė sistema menkai pažįstama plačiajai Lietuvos visuomenei. Todėl tikėtina, kad ir diskriminacija dėl tikėjimo mokykloje (ar kitur) egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar tikintysis pagal įstatymo raidę priklauso tradicinei ar netradicinei religijai. Nepriklausomai nuo to, ar religinė bendrija, kuriai priklauso vaikas, yra palaikoma valstybės, ar ne. Juk sekuliarioje, pokrikčioniškoje visuomenėje kiekvienas religingas žmogus (veikiausiai dėl kitoniškumo) gali patirti diskriminaciją. Nors valstybės pripažinimas suteikia teisę mokykloje dėstyti savo konfesijos tikybą, tačiau, kaip pažymėjo Teisingumo ministerijos vyriausiasis specialistas Donatas Glodenis, šiuo metu nė viena valstybės pripažinta netradicinė religija savo tikybos mokyklose nedėsto.

Kol laukiame Teisingumo ministerijos išvadų, kurias svarstys Seimas, naudinga permąstyti Jehovos liudytojų argumentus dėl siekiamo valstybės pripažinimo. Jie kalba ne tik apie savo tikslus, bet netiesiogiai aktualizuoja ir platesnį religijos bei valstybės santykių kontekstą. Ar valstybės pripažinimas netradicinėms religinėms bendrijoms turi tik simbolinę prasmę, ar ir realią naudą?