Jėzui išvarius demoną, kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus su demonų valdovo Belzebulo pagalba“. Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus. 
    Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs gi sakote mane išvejant demonus su Belzebulo pagalba. Jeigu jau aš išvarau juos su Belzebulo pagalba, tai su kieno pagalba išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė. Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį. 
    Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto. 
    Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau'. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. 
    Ir paskui tam žmogui darosi blogiau, negu pirma“.

Gal 3, 7–14: Tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu

Ps 111, 1–2, 3–4. 5–6. P.: Savo sandorą Viešpats atmena amžiais.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Jėzui išvarius demoną, daugelis žmonių stebėjosi ir, o kai kurie susirūpino, kokiu būdu tai padaryta ir kokia galia, kaip viskas veikia. Nenorėdami pripažinti, kad tarp jų gyvena ir veikia Dievo žmogus, jie nesivargindami Jėzaus darbus priskyrė velnio galybei. Jėzus paprastai ir įtikinamai paaiškino, jog pavergėjas negali nešti išlaisvinimo, kad jo paties darbai tikrai iš Dievo galybės ir Dievo garbei, kad stebuklus daro ne vien dėl išvadavimo, bet dėl tikėjimo išlaisvinimo.

Apaštalas Paulius Laiške Galatijos bendruomenei įtikinėja, kad Dievo malonė ateina ne per Įstatymo darbus, o iš tikėjimo ir yra ne žmogaus užsitarnautas nuopelnas, o laisva Dievo dovana. Apaštalų laikais, kai krikščionybė dar nebuvo aiškiai atsiskyrusi nuo judaizmo kaip atskira religija, tai buvo ypač aktualu, nes judaizmas yra paremtas įstatymo darbų vykdymu. Krikščionybė gi kalba apie Dievo malonę, kuri per tikėjimą ateina kaip meilės dovana. Patikėk kad esi Dievo namiškis ir jo vaikas ir suvoksi, kad Dievo malonės turtai ir jo artumas yra tavo nuosavybė. Patikėk tais pačiais dalykais ir dar prisimink, kad Dievą myli, ir tau svarbu viskas, ko trokšta jis, tai iš meilės eisi ir darysi Dievo darbus, kurie yra ir Įstatymo darbai. Ir būsi nuteisintas, tačiau ne dėl to, jog atlikai konkrečius veiksmus, o todėl, kad iš meilės darbuojiesi Dievo garbei.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai