Vilniaus senamiestis. 1977. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“. Romualdo Požerskio nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš šeštojo žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ 2018 metų numerio.

Įsispitrinęs tyrinėju kompiuteryje aukciono siūlomą nuotrauką. Tai kadras iš Romualdo Požerskio Vilniaus senamiesčio vaizdų. Skrybėlėtas vyriškis, turbūt jau pagyvenęs, nugara į objektyvą žirglioja žemyn šaligatviu, pasiramsčiuodamas lazdele. Jis neišstatęs savęs pietinei saulei, mėgstantis šešėlį. Ir pats panašus į jį. Perspektyvoje, tiesiu taikymu – išstypusi Šv. Jono bažnyčios varpinė. Lyg švyturys. Ar koks biblinis Libano kedras. Vyriškio povyza, nunarinta galva, juodas kostiumas ir baltų marškinių juostelė ant sprando galėtų reikšti sek­madienio mišias. Bet juk ne, prie fotografijos nurodyti 1977-ieji; mišios ir visa kita dar tolokai.

Bažnytiniai dalykai šiuokart tik tarp kitko. Tyrinėju nuotraukoje gatvės grindinį, šaligatvio plyteles, liet­vamzdžius, ažūrines metalines langines, klasicistinį namo portalą, kurį tuoj pralenks skrybėlėtasis žmogus, perskilusią laiptų pakopą prie buvusio paradinio įėjimo. Gatve leidžiasi automobilis, jis vos kyštelėjęs savo nosį į kadrą, meta dar vieną šešėlį. Žmonių aplinkui nėra, tik tolumoje, virš dešiniojo vyriškio peties, ta pačia kryptimi – varpinės link – juda kelios figūros. Kai padidini atvaizdą, matosi vaikas, įsikibęs į moters  ranką.

Dabar turbūt reikia tikslesnių koordinačių. Esame ties paskutiniuoju Dominikonų gatvės namu. Na rogu, kaip sakytų prieškariniai miesto gyventojai. Tada, kai fotografuota, gat­vė vadinosi Juozo Garelio vardu. Niekada nesidomėjau, kas jis toks ir ką bendra turi su šiuo miestu. Greičiausiai nieko, kaip ir Gorkis ar keturi komunarai. Anksčiau, prie carų, išvarius dominikonus, gatvę buvo pakrikštiję Apreiškimo garbei – Blagovieščianskaja. Priderinta prie greta buvusios cerk­vės, perdirbtos iš katalikų bažnyčios, titu­lo. Čia susikerta dar trys gatvės – Universiteto, Šv. Jono ir Gaono. Vienas svarbiųjų Vilniaus maršrutų, senasis kelias į Trakus. Iš vienos pilies į kitą. Kitados gatve plaukdavo Dievo Kūno procesijos, žygiavo savos ir svetimos kariuomenės, žlegėjo tankai. Jau nuo kažin kadai šis Senamiesčio fragmentas traukė dailininkų ir fotografų žvilgsnius. Per Pirmąjį pasaulinį karą ant atvirukų su šios sankryžos vaizdu kaizerio kareivėliai cheminiais pieštukais rašė savo mylimosioms Vokietijoje, kad jie dar gyvi ir jas karštai tebemyli. Ko daugiau reikia iš karo. Vilnius jiems buvo geras miestas, ramus. Alučio ir smagių dainų pertraukėlė po Rytų fronto.

Jeigu aukcionas įpirštų tą nuotrauką ir gaučiau cheminį pieštuką, kam ir ką ant jos norėčiau brūkštelėti? Marcelijus Martinaitis per vieną Knygų mugę ilgiausiai porino, kad miestiečių karta, palyginus su tais, kurie nuo žag­rės, neturi nei tėviškės, nei šaknų, nei tapatybės. Buvo apmaudu, bet pratylėjau. „Turiu“, – praneščiau jam dabar trumpai. Štai čia, na rogu Dominikańskiej. Namas, pažymėtas penkioliktu numeriu. Butas irgi buvo toks pat. Garelio 15–15. Man skamba kaip eilėraščio eilutė. Ar koks burtažodis, atidarantis, jei nori, pačią Dievo karalystę. Esu ten taip, kad neišlupsi. Juo toliau, juo labiau. Baigta. Gal ne kaip Mergelės Marijos gimtinė Nazarete, kad būtų angelų lakdinama, bet vis tiek Garelio 15–15 juda man iš paskos, persikelia. Tėviškė, šaknys, tapatybė, pradžios mokyklos, likimo kontūrai – viskas iš ano namo ir suodino kiemo.

Tai niekis, kad ši tėviškė be Nemuno vingio, be gintarinių krantų ar mėlynos šilo juostos. Plynėje po langais, atsiradusioje išgriovus Senamiesčio kvartalą, formavosi skveras, dabartinis „prancūzparkis“. Baisiai gaila dingusių pastatų, ten stovėjo ir Stuokos-Gucevičiaus būstas, įgytas per vyskupo Masalskio malonę, ir mūsiškio namo apvalaus bokštelio dvynys. Bet jeigu ne ta sovietinė properša, nebūtų vaikystėje už lango visu savo gražumu švytėjęs Šv. Jono bokštas. Susimylėjome, susigiminiavome per daug metų.

Vilnius. 1977. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“. Romualdo Požerskio nuotrauka

Dar rašyčiau dabar meilius linkėjimus tiems, kurie buvo kartu Garelio gatvėje. Ankštoje, tamsioje laiptinėje aukštyn žemyn mediniais laiptais bildėdavo ir tarškėdavo dvi pametinukės seserys, Zoska ir Tereska, mūsų kaimynės. Buvo ir vyresnioji sesuo, rimtesnė. Apie brolį kieme plito gandai, kad neišeinąs iš kalėjimo. Vien nuo jo vardo – Jurka – vaikams buvo baugu. Nors kai sykį susidūrėme koridoriuje, jis neatrodė koks galvažudys. Kresnas, santūrus blondinas. Šeima kalbėjo lenkiškai. Tyli, nuolatos nusikamavusi motina. Tėvas smarkiai raišavo. Dar buvo senelė ir paralyžiaus susuktas dėdė Janas. Jie niekada nesikviesdavo nieko į svečius. Turbūt pagerdavo. Ar meldėsi, vaikščiojo į bažnyčią, nežinau, nebuvo įdomu. Su Zoska ir Tereska kontaktas nesimezgė. Buvo paišinos, apskurusios, amžinai alkanos. Bet vis tiek jos pralėkdavo laiptais pilnos kažkokio nebylaus kitoniškumo, net grožio.

Kitos dvi, paprastesnės, mano amžiaus seserys iš lenkiškos šeimos gyveno kiemo gale. Liuska ir Aldonka. Su ta šeima antrąkart tapome kaimynais Šeškinėje, kai reikėjo kraustytis iš Garelio gatvės dėl kapitalinio remonto. Liuska, šviesiaplaukė gražuolė, suaugusi prašapo su vyru kažin kur Rusijoje, palikusi seneliams savo dukterį. Netyčia tapau jos krikšto tėvu. Mokėsi kartu su mano dukterėčia. Aldonka tragiškai žuvo, iškrito pro daugiaaukščio langą.

Totorius berniukas Tachiras, kurį prisimenu iš pirmojo aukšto, buvo meniškas sutvėrimas ir vengė kiemo padaužų. Visai nesupratau jo kalbos. Pagrieždavo kaimynams smuiku. Paskui į jų butą atkėlė kirgizų šeimą, du vyresnius bernus, kurie vaidino frajerius ir mėgo vaikščioti į šokius Jaunimo sodo „sarajuje“ ar čia pat ryšininkų klube. Turėjome šauktis jų tėvo pagalbos, kai reikėjo nugalabyti triušių porelę, gerą pusmetį augintą sandėliuke, saviškę. Artėjo žiema, šalčiai, ko nepadarysi. Niekada nemėgau triušienos.

Virš mūsų, trečiajame aukšte, gyveno inteligentiška žydų šeima, taip pat vėliau atsidūrusi Šeškinėje. Augino mergaitę ir berniuką, kurie atrodė kiaurai paskendę moksluose. Tėvas dirbo filharmonijoje ir kasdien tempdavo laiptais milžinišką violončelę. Dar buvo jo senutė motina, ir jis vis paaimanuodavo kaimynams, jog nežinosiąs, kaip gyventi, kai ji numirs. Jų šeimos laukė dideli išbandymai. Antra žydų šeima buvo įsikūrusi priešais. Jų mažas įkyrus šunėkas stovėdavo ant palangės ir be paliovos skalydavo. Nekenčiau to padaro ir linkėjau jam nulėkti stačia galva iš trečiojo aukšto. Vieną dieną vargšas šuo tik­rai dėjosi ant asfalto, bet per stebuk­lą liko gyvas ir netrukus vėl užstaugė pro langą.

Skrybėlėtasis vyras iš anos nuotraukos ką tik praėjo duris, už kurių su šeima gyveno Kazikas, lenkiukas, vienas iš kiemo draugų. Esu apie jį rašęs. Stovi akyse su išaugtu palaikiu palteliu, nekalto avinėlio veidu. Traukia už liežuvio vėl prisiminti, kaip pirmąkart pasigėrėme dabartiniame prezidentūros sode, švęsdami Tarptautinę moters dieną. Bet tiek to, gal vėlesniems laikams. Visas kiemas tąkart aidėjo nuo Kaziko motinos riksmo, kai jos apsilpusį sūnų ir mane ant rogučių parvilko namo mūsų pokylio vadovas Laimis.

Jis buvo didžiausias, svarbiausias kiemo draugas, nors vyresnis šešeriais metais. Su mama, senele, broliu ir patėviu, vadintu dėde, jis gyveno kiemo gilumoje, tamsiame, drėgname bute su antruoju įėjimu iš Gaono gatvės pusės. Prieš karą, matyt, ten būta kokios krautuvėlės ar dirbtuvės. Tiesiai iš kambario patekdavai į rūsį. Ten smagiai tūnodavome keturiese ar penkiese. Kažkas paima gitarą, ir visi suklūsta, surimtėja:

O kiek daug neaiškių ir keistų paslapčių

Šiam pasauly – kaipgi jas suvokt?

Juk mažam žmogui nieks neuždraus

Klausinėt, svajoti ir pačiam galvot.

 

Pasakyk man, mamyt, o kodėl, o kodėl

Į mokyklą aš alkanas einu?

Pasakyk man, tėvel, o kodėl, o kodėl

Mūs mansardoje kasdien šalu?

Mažas esi ir suprasti nieko negali,

Mažas esi ir pakeisti nieko negali.

 

O kodėl, o kodėl reikia mirt,

Nors neteko dar beveik gyvent?

Klausia žvilgsnis sūnaus nebylus,

O tėvai tegalėjo tiek ir teištart:

 

Mažas esi ir suprasti nieko negali,

Mažas esi ir pakeisti nieko negali.

Vilnius. 1981. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“. Romualdo Požerskio nuotrauka

Nežinau, kodėl ištisai prisimenu tą dainelę, turbūt populiarią anuo metu. Girdėjau tik kartą ar du. Laimio mama viena išlaikė šeimą, patėvis sirgo džiova. Ji sunkiai dirbo gamykloje ir skųsdavosi uždirbanti tik „nulaižytą kapeikėlę“. Turėjo giminių Dusetose, gal jie kiek padėdavo. Laimis su broliu anksti pradėjo patys uždarbiauti, nešiojo paštą. Vieną naktį, išvežiojant telegramas, kažkur Žirmūnuose įvyko avarija. Laimis atsidūrė ligoninėje, o brolis žuvo. Nesulaukęs nė dvidešimties.

Laimis labai mėgo knygas, rinko pašto ženklus, senovines monetas. Vesdavosi mane į „prancūzparkį“, prie senojo pašto griuvėsių, ir garsiai skaitydavo Petro Tarasenkos padavimus apie paslėptus lobius. Svajojome, kad kartu atrasime Vilniuje Napoleono auksą ir gyvensime kaip ponai. Pirmosios pamokos apie vadinamus „tuos dalykus“ irgi atėjo iš jo tamsiame kiemo kampe. Paskui keliai išsiskyrė. Jis tarnavo kariuomenėje, vedė, augino du sūnus. Po keliolikos metų susitikdavome Šeškinės laiptinėje. Įjunko į alkoholį, vis girdėjosi jo duslus kosulys iš gretimo balkono. Buvau dar klierikas, kai lydėjau jį į Žvėryno kapines, greta Valduko, ano per avariją žuvusio brolio. Gerai žinau tą vietą Geležinio vilko gatvėje, kur išgirdau, kad Laimis mirė.

Socializacija, kaip ir tautų draugystė, Garelio gatvės kieme buvo neišvengiamybė. Visi apie visus viską žinojo. Informacijos biurui vadovavo pani Olia, kiemsargė profesionalė nuo lenkmečio laikų. Jos butas buvo strategiškai patogioje vietoje, tuoj pat už tarpuvartės. Pani Olia kiauras dienas praleisdavo parimusi prie lango. Mokėjo pastebėti mažiausias smulkmenas. Jei gauni siuntinį iš Amerikos, nuo jos nenuslėpsi net naktį, kažin kokiu būdu ji susekdavo ir viešai paskelbdavo: „Pazcka przesz Czerwony krzyż“. Atpažindavo civiliškai apsirengusius saugumiečius, atvykusius daryti kratos, ir rodydavo kaimynams keturis sukryžiuotus pirštus, atseit – kalėjimo grotas, linksėdama galva į mūsų butą antrame aukšte. Auksinis žmogus bet kokiai žvalgybai.

Surinkta informacija kiemo moterys keisdavosi laukdamos šiukšlių mašinos. Dukart per dieną Garelio gatve leisdavosi dvokiantis sunkvežimis, sustodamas prie tarpuvarčių ir surinkdamas buitines ir komunalines atliekas. Sunkvežimio grafikas buvo žinomas, vairuotojas dar papypsėdavo kiekvienoje stotelėje, o pani Olia suspigdavo: „Musor! Musor!“ Bet vis tiek moteriškės su savo šiukšlių kibirais ateidavo anksčiau, kad aptartų kiemo naujienas ir pasidalintų naudingais patarimais.

Atstu nuo visų tų dalykų, socializacijos ir tautų draugystės, laikėsi tik Apolonija, akiniuota pirmojo aukšto viengungė. Vienintelis jos gyvenimo džiugesys ir paguoda buvo muzikos plokštelės. Turbūt prapirkdavo visą sekretorės atlyginimą. Kartais, atidariusi langą, užliedavo kiemą simfonijų garsais iš savo kolekcijos. Nekentė rusiškai kalbančių kaimynių, visas jas garsiai vadino „katiušomis“ ir sveikindavosi tik su lietuviais. Apolonijai nepasisekė – už sienos gyveno jauna moteris, mėgusi naktines linksmybes. Iš kitos pusės buvo kiemo išvietė su visa išlikusia prieškario įranga bei interjeru. Reikėjo uždaryti ir saugoti kaip istorinį paminklą, bet iš trisdešimties kiemo butų gal tik keli, labiau pasiturinčių šeimų, buvo įsirengę tualetus namie. Viešoji išvietė klaikiai dvokė, antikvariniai vamzdžiai kimšdavosi, žiemą ten pasidarydavo čiuožykla. Esu nekart drėbęsis patamsyje. Bet išmokau nesipiktinti viešaisiais tualetais, visi jie bet kokiu atveju bus geresni už tą, kuris teko vaikystėje.

Pirmasis pralieto kraujo paveikslas – irgi iš ten. Kiemo gale gyveno rusų šeima, turėjusi motociklą su lopšiu. Paprastai ten pūpsodavo apkūni šeimininko sutuoktinė, užsimaukšlinusi juokingą šalmą. O kartą lopšyje pamatėme surištą kiaulę. Ją skerdė ir svilino čia pat ant asfalto, pasikreikę šiaudų. Mama neišleido manęs iš namų. Kiaurai per metro storumo sienas ėjo baisus žviegimas. Kai po kurio laiko panašiai buvo atgabenta avelė, jos egzekucija praėjo tylomis. Tik mačiau paskui per asfaltą nusidriekusį juodą kraujo latakėlį.

Kai viskas tik būtuoju ir būtuoju laiku, pasidaro nuobodu, ar ne? Įtari vaikystės sentimentus, nostalgiją, nenorą ar nemokėjimą priimti to, kas čia ir dabar. Lyg iš ano (irgi tarybinio!) anekdoto: kurgi ryšys su dabartimi, kurgi ryšys su gamyba?

Ryšys su gamyba galėtų būti tas, kad senasis Garelio gatvės kiemas po kapitalinio remonto nugrimzdo nebūtin. Gyventojai pabiro: kas po kitus Vilniaus rajonus ar užsienį, kas po kapines. Apolonija neatlaikė kaimynų lėbavimo, viešojo tualeto smarvės ir savo likimo negandų. Girdėjau, kad pasidabinusi plisuotu sijonėliu ji atei­davo prie Lenino paminklo, pasitaisydavo garbanas, grakščiai nusilenkdavo ir už tris rublius siūlydavo praeiviams padainuoti. Žinoma, ją nedelsiant sučiupdavo ir veždavo, kur reikia. Pasimirė psichiatrijos ligoninėje ar pensionate. Visai netyčia po daugelio metų sutikau bend­rą pažįstamą ir išgirdau jos, pokario pamestinukės, gyvenimo istoriją. Jei kas išprotėja ir miršta dėl nelaimingos meilės, tai tik­rai Apolonija iš Garelio gatvės.

Įsibėgėjusi gamyba vietoj juodo asfalto išgrindė kiemą trinkelėmis, nugriovė kelias medines galerijas, sunaikino istorinį tualetą, bendrą vandenvietę. Neliko nė sandėliukų kiemo gale, kur laikydavome malkas ir anglis, vaikiškas rogutes, dviratį, šiaip visokį šlamštą. Aptemus protui, kartą esu ten kažką nelegalaus spausdinęs rašomąja mašinėle. Kad po penkių minučių neprisistatė vyrai iš KGB, yra stebuklas. Sandėliuke jie darbavosi vėliau, išlindo paišini kaip pek­los kamščiai, bet laimingi, nes po anglių krūva rado antitarybinės literatūros.­

Kada pakylu dabar visai kitais laiptais į senąjį butą, virtusį Tamošaičių galerija, turiu gerai pasukti galvą, kad atpažinčiau mūsų kambarius. Atstatyti užmūryti židiniai, atkurta amfiladinė kambarių sistema, atidengta sienų tapyba. Gal Tamošaičiai bus atradę mudviem su Laimiu pažadėtą Napoleono auksą? Vieną kartą, ką tik grįžus iš Sibiro, pasitaikė proga patekti į 15 butą dar prieš baigiantis kapitaliniam remontui. Jau nebuvo grindų, krosnių, dvivėrių prieškario laikų durų, žiojėjo langų kiaurymės. Bet susiradau savo vaikystės kampą, tamsiai raudoną sieną su bronziniais pamarginimais, o ant jos – savo ranka giliai įrėžtus pirmųjų įsimylėjimų liudijimus. Buvau kvailas, nežinojau, kad gadinu po tinku slypinčią polichromiją.

Pani Olios, buvusios concierge, buto į kairę nuo vartų apskritai nebeliko, kaip ir pačios kiemsargio profesijos. Pirmame aukšte atidengtos gotikinės ankstesnio pastato arkos. Dabar jos tapo erdvia pastoge šiukšlių konteineriams ar tuščiai tarai, mat Kaziko bute įsikūręs pretenzingas restoranas, laikantis save apylinkės pažiba. Vaikų vietą kieme užėmė automobiliai.

Dabartis tokia. Ačiū Dievui, kiemas dažniausiai neužrakintas, kai eini pro šalį, jis kvieste kviečia užsukti ir pamankštinti atmintį. Štai sutemus stoviniuoju ten po ką tik pasibaigusių pamaldų Gailestingumo šventovėje kitapus gatvės, pešu antrą cigaretę, svajoju. Pro vartus panašiu tikslu suguža šventovės chorelis su savo vadovu, garsiai aptarinėja pamaldas. „Kaip tau Sasnausko pamokslas?“ – žvaliai pučia dūmą jaunųjų choristų bosas. „Nieko nesupratau, ką jis ten kalbėjo“, – kikena vyrukas, pamaldžiu tonu traukęs per mišias psalmę. Merginos nuo komentarų susilaiko. Lendu gilyn į tamsą, po pani Olios arkada. Gerai, kad nepažino, būtų pasijutę nepatogiai, ėmę teisintis. Dar geriau, kad nieko nesuprato. Imtų ir kiltų mintis keisti savo repertuarą, pašlytų žvali nuotaika, užrūstintų šventovės rektorių.

Dauguma vaikų, kuriuos savaitgaliais krikštiju Bernardinų bažnyčioje, yra gimę šiame mieste. Nebūtinai tai reiškia karštus jausmus Vilniui nuo pat gimimo. Bet tėviškė yra tėviškė – ji turi galią nejučiomis įsiskverbti, užimti tavo širdies plotelį, skirtą kraštovaizdžiui ar geo­grafijai. Tai netgi ne patriotizmo atmaina, o kažin kas slaptingiau, intensyviau. Miesto tėviškėje tave iš visų pusių, iš viršaus ir apačios tirštai supa daugybės žmonių vardai ir istorijos, paveikslai, žodžiai, kvapai. Gali tai vadinti vaiduokliais, bet jie draugiški, svetingi, trokštą bend­rauti ir dalintis. Retkarčiais jie tau patiki kokią nors miesto paslaptį, užsako stebuklą, smarkiai prajuokina ar pravirkdo, kad užvaldytų galingas bendrumo jausmas, o užsikūrusi atmintis ir vaizduotė padarytų tave svetimų istorijų dalyviu, saugotoju, brangintoju. Miestas laikosi savo vaiduokliais, jie neišvaromi, neišnaikinami, nes be jų atsirastum dykumoje ar beviltiškoje naujų statybų aikštelėje, tikrai ne tėviškėje.

Vilnius – nedidelis miestas. Bet jam iš dangaus drėbtelta tiek, kad apsvaigsti ir niekaip nuo jo neišsiblaivai. Ne tik apie grožį ar istoriją kalba. Veikiau apie galią būti namais. Paklibinti šv. Pauliaus mintį, jog išliekančio miesto neturime.

Naujasis židinys