Kęstutis K. Girnius

Evgenios Levin nuotrauka

Vyriausybės sprendimai dėl Registrų centro duomenų prieinamumo žurnalistams ir valdančiųjų iniciatyva keisti LRT valdysenos modelį viešojoje erdvėje sukėlė daug diskusijų apie spaudos laisvę. Ar bandoma ją riboti? Kokia apskritai žiniasklaidos situacija Lietuvoje, ir ar žurnalistai patys supranta savo svarbą demokratijos plėtrai? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, filosofas KĘSTUTIS GIRNIUS.

Dažnai sakoma, kad moderni valstybė negali būti demokratiška, jeigu joje nėra spaudos laisvės. Kodėl?

Manau, kad tame teiginyje yra tiesos. Demokratijoje žmonės daro sprendimus, balsuoja, patys nutaria, kaip tvarkytis, o jei neturi informacijos, nežino, kas vyksta, negali priimti racionalių sprendimų. Svarbu ne tik apie politiką sužinoti, bet ir apie ūkį, visuomenę. Svarbu ne tik pranešti apie įvykius, reikia juos ir interpretuoti. Tai geriausiai daro žiniasklaida.

Panašiai ir su užsienio politika. Valdžia visada kels „savo uodegą“, spaudos tarnyba visada sakys, kad premjeras puikiai dirba, prezidentė puikiai dirba, ir iš jų pusės nebus kritikos. Ir privačios bendrovės sakys, kad jų produktas geriausias, Ūkio ministerija – kad jie viską tvarkingai daro. Tad turi būti kas nors, kas atstovautų ne valdininkų, o paprastų žmonių interesams. Niekas kitas to negali atlikti – tik spauda. Jei spauda yra nelaisva ir skleidžia valdžios arba savo savininkų propagandą, ji nesuteikia informacijos, kuri yra reikalinga, kad demokratija galėtų veikti taip, kaip ji turėtų veikti.

Antra vertus, net jei yra suteikiama laisvė spaudai, dar nereiškia, kad demokratija veiks nepriekaištingai. Spauda gali paskelbti tiesą, ir žmonės gali jos nepaisyti arba nuvertinti dėl įvairiausių priežasčių.

Anksčiau pagrindinė žiniasklaidos priemonė buvo laikraščiai, vėliau – radijas ir televizija, dabar jų vietą užima internetas ir socialiniai tinklai. Kaip žiniasklaidos ir politikos santykius veikia technologijų kaita?

Aš esu truputį skeptiškai nusiteikęs interneto ir socialinių medijų atžvilgiu. Taip, yra vienas teigiamas dalykas – praeityje maža žmonių grupė nustatydavo, kas taps naujiena. Laikraščių redaktoriai ir televizijos laidų vedėjai spręsdavo, kas taps „žinia“. Televizijos žinių laidos trukdavo tik pusvalandį, laikraščiai turėdavo ribotą puslapių skaičių, tad redaktoriai spręsdavo, kas yra pakankamai reikšminga, kad pakliūtų į žinių laidą. Dabar visi per savo tinklaraščius ar socialinius tinklus gali kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, gali pritraukti pasekėjų ir rūpimus klausimus padaryti reikšmingus.

Yra neigiamų aspektų – pavyzdžiui, tai, kas vyko Amerikoje, kai Donaldas Trumpas kandidatavo į prezidentus. Jis pradėjo kalbėti akivaizdžias nesąmones, kurių reikėjo nepaisyti. Tačiau jos pateko į socialinius tinklus, todėl žmonės apie tai kalbėjo ir rašė, žiniasklaidai neišvengiamai teko apie tai pranešinėti. Staiga visi Trumpo pasisakymai, kurie ankščiau būtų ignoruojami, tapo svarbiausiomis žiniomis. Tapęs prezidentu, Trumpas ir toliau, sakyčiau, kalba nesąmones. Yra dalis žiniasklaidos, kuri jį palaiko, yra dalis žiniasklaidos, kuri jį visais atžvilgiais kritikuoja. FoxNews, pavyzdžiui, jį palaiko, o CNN dabar nebėra žinių agentūra, o diskusijų klubas, atvirai nukreiptas prieš Trumpą.

Viltasi, kad žiniasklaida padės žmonėms siekti tam tikro bendrojo supratimo ir vertinimo, tačiau žiniasklaida, ypač internetinė, yra tokia susikaldžiusi, kad žmonės patenka į vieną ar kitą panašiai mąstančiųjų stovyklą, kuri nieko bendro neturi su kitaip manančia stovykla. Todėl dialogo, kuris yra svarbi demokratijos dalis, beveik nebėra.

Protestas „Tiesos neužtildysi“ prie Vyriausybės spalio 8 d. 

Nuotraukos autorius Gedmantas Kropis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kalbant apie pastarojo meto aktualijas, ar, jūsų nuomone, žurnalistų galimybė turėti priėjimą prie Registrų centro duomenų turėtų būti laikoma neatimama spaudos laisvės dalimi?

Aš manau, kad žurnalistams reikia turėti priėjimą prie Registrų centro ir kai kurių kitų organizacijų duomenų. Bet netvirtinčiau, kad čia būtų kokia kertinė spaudos laisvės dalis. Tuomet pasidarytų labai daug visokių kertinių spaudos laisvių, kertinių žmogaus teisių ir panašiai. Bet labai svarbu, kad žurnalistai turėtų teisę nemokamai prieiti prie Registrų centre esančios informacijos.

Reikia pabrėžti, kad Vyriausybė labai greitai pakeitė savo poziciją, priėmė nutarimą, greitai bus įstatymo pataisos, ir tas reikalas bus išaiškintas. Tai rodo, kad grėsmė spaudos laisvei nėra tokia didelė, nes, kai keliamas šioks toks skandalas, Vyriausybė yra linkusi trauktis atgal, ieškoti kompromisų, net ir nusileisti.

Ar manote, kad būtent žiniasklaidos spaudimas pastūmėjo Vyriausybę priimti tokį sprendimą?

Manyčiau, kad tai turėjo šiokį tokį vaidmenį. Galėjo būti ir Vyriausybės narių, kurie pasakė: „Na, vyrai, čia jau nelabai protingas sprendimas.“ Tačiau tai, kad žiniasklaida apie tai daug kalbėjo, ši tema yra reikšmingas dalykas, nes žiniasklaida gali mobilizuoti žmones, juolab kad čia yra vienijanti tema – nėra vienos ar kitos pusės, tik konservatorių ar tik „valstiečių“ šalininkų reikalas, bet bendras žurnalistų interesas. Jie jį iškėlė ir gana tvirtai „prastūmė“. Tai gerai.

Ar, jūsų nuomone, žiniasklaida supranta savo svarbą sėkmingai veikti demokratijai?

Aš manau, kad supranta. Žiniasklaida netgi save truputį sureikšmina, mano, jog viskas ant jų laikosi. Aš kartais pasigendu žiniasklaidos kritiško savęs vertinimo. Pavyzdžiui, pasipylė pareiškimų, kad spaudos laisvė yra pavojuje, o pavojus spaudos laisvei yra pavojus ir demokratijai. Kiek žurnalistų patys pagalvos, ar šie nuogąstavimai turi rimtą pagrindą? Pažiūri į Registrų centro atvejį – išspręstas per savaitę. Jei Rusijoje Putinas ko nors panašaus norėtų, per savaitę nebūtų taip išsprendžiama. Erdoganas Turkijoje „pervažiavo“ per spaudą ir tą darys, kiek norės. Gerai, kad žiniasklaida jaučia šiokias tokias grėsmes, žino savo svarbą, bet, man atrodo, svarbu paminėti ir didelę savikritiškumo stoką.

Galbūt tai, kad šis Registrų centro klausimas buvo išspręstas per savaitę, rodo, jog įsivaizdavimai apie kai kurių politikų autoritarines užmačias yra nepagrįsti? Juk jie, atrodo, linkę ieškoti kompromiso, kai jo reikia.

Manau, kad taip ir yra. Lietuvoje politikai, nors ir sukandę dantis, vis dėlto sieks kompromiso su žiniasklaida, nors dažnai ne su politiniais oponentais.

Kalbama, kad pasitarime Vyriausybėje Skvernelis ganėtinai piktai apie kai kuriuos žurnalistus pasisakė. Tai nenuostabu. Esu tikras, kad žurnalistai tarpusavy kalbėdami apie Skvernelį, Širinskienę, Karbauskį vartoja žodžius, kurių jų motinos nenorėtų išgirsti.  

Antra vertus, reikia kritiško žvilgsnio į žiniasklaidos darbą. Man susidarė vaizdas, kad daugelis žurnalistų buvo kritiškai nusiteikę LVŽS ir Karbauskio atžvilgiu, laikė juos populistais. Žiniasklaida buvo linkusi iškart pradėti juos kritikuoti, o ne palaukti, pamatyti, koks tikrasis „valstiečių“ veidas. Kai vyksta rinkimų kampanija, kiekviena partija prisistato kaip nepriekaištinga gražuolė su visokiais kilniais tikslais, o kai ateina laikas pažadus įgyvendinti, reikalai pasidaro sudėtingesni. Reikia laiko nustatyti, ar rinkimų programa buvo tik masalas rinkėjams pritraukti, ar stengiamasi juos įgyvendinti.

Protestas „Tiesos neužtildysi“ prie Vyriausybės spalio 8 d. 

Nuotraukos autorius Gedmantas Kropis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Demokratinė santvarka yra grindžiama tam tikru viešos politikos pažadu – seniau tautų likimus monarchai spręsdavo už uždarų durų, dabar juos pakeitė viešos diskusijos parlamente, be to, politikų veikla yra nuolat sekama laikraščių, televizijos, interneto portalų. Iš kitos pusės – daug politinių sprendimų, atrodo, priimami užkulisiuose, už uždarų durų, frakcijų pasitarimuose. Jei tuose susitikimuose dalyvauja verslininkai, apie kai kuriuos iš jų sužinome ir tuomet sakome, kad tai – skandalas. Ar, jūsų nuomone, įgyvendinamas šis demokratinės politikos viešumo pažadas?

Tai priklauso nuo vertinimo. Nori ar nenori, daug sprendimų yra priimami ne parlamente ir ne Vyriausybėje. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Tarptautinės organizacijos nulemia daug sprendimų, pavyzdžiui, priklausymas Pasaulio prekybos organizacijai neleidžia, kurių dalykų negali daryti. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, ji turi laikytis jos nutarimų ir normų.

Yra daug sudėtingų techninių klausimų apie bankų ar interneto reguliavimą, kurių eilinis žmogus nesupras, tad ir nesidomės. Dabartinėse Vakarų demokratijose valdžios agentūros priima šimtą kartų daugiau sprendimų, nei parlamentas paskelbia įstatymų. Tad yra platūs valdžios veikimo laukai, kurių patys žmonės negali tiesiogiai paveikti, net neatsiklausiama jų nuomonės.

Dabar, ypač Vakaruose, didėja teismų vaidmuo, jie nulemia vis daugiau. Pavyzdžiui, Lietuvos Konstitucinis Teismas, o ne Lietuvos žmonės nutarė savotiškai interpretuoti tą dvigubos pilietybės klausimą. Dėl specialių žinybų, tarptautinių organizacijų ir teismų veiklos, demokratijos yra mažiau.

Dėl verslo įtakos Lietuvoje – turbūt Lietuva yra labiau korumpuota, nei turėtų būti. Prie to prisideda tai, kad Lietuva nesugeba atsikratyti tarybinio mentaliteto, kaip ir sovietiniais laikais grupė draugų gerdami ar medžiodami sprendžia reikalus. Manau, kad šitie dalykai yra išlikę.

Antra vertus, nėra mėginimų rimtai ištirti padėtį. Seimo komisija tyrė „MG Baltic“ veiklą, plačiai komentavo spauda. Bet išvados manęs netenkino ir neįtikino, nes viskas liko labai teorinio lygmens, buvo daug „poezijos“, dėmesį pritraukiančių šmaikščių pokalbių ištraukų. „MG Baltic“ valdė LNK, Info televiziją ir, atrodo, kurį laiką Alfa portalą. Ar kas nors mėgino atlikti rimtą tyrimą, kuriame pasirinkę tam tikrą laikotarpį žiūrėtų kaip, pavyzdžiui, tuose portaluose ir kanaluose, palyginus su TV3 ar su LRT, buvo pristatomi liberalai? Ar liberalams buvo skiriama daugiau gražių žodžių, daugiau dėmesio? Tuomet būtų galima konkrečiai pamatyti, kokį konkretų poveikį turėjo „MG Baltic“. Nuolat kartojama, kad tai sukto ir korumpuoto verslo pavyzdys, bet mes juk dar taip nedaug nežinome! Toks tyrimas nebūtų lengvas, bet labai svarbus. Lietuvoje tenkinamasi plačiais apibendrinimais, bet dažniausiai neatliekamas juodas darbas, kuris galėtų suteikti tvirtesnį pagrindą vienokiems ar kitokiems tvirtinimams.

Ar tai, kad nepadarome to juodo darbo, nėra mūsų kaip mažos valstybės problema? Gal trūksta profesionalų, kurie tuo užsiimtų?

Čia gali būti tiesos. Manau, kad tik LRT yra pakankamai turtinga, kad galėtų tokius tyrimus daryti – jie juk turi 40 milijonų eurų biudžetą. Bet LRT patys savęs netirs. Dažnai kalbame apie spaudos skaidrumą – manau, kad LRT buvo mažiausiai skaidri būtent per pastaruosius 10 metų. LRT taryba nusišalino, leido administracijai daryti, ką norėjo. Šiuo atveju LRT vadovavę žmonės yra atsakingi už neskaidrius ir, ko gero, teisiškai abejotinus veiksmus, pavyzdžiui, viešuosiuose pirkimuose. Neįsivaizduoju, kad LRT pati ištirtų tą savo darbą.

Prieš skubant daryti išvadą, kad Lietuva nepakankamai turtinga, reiktų palyginti Lietuvos žiniasklaidos veikimą su Estija, kuri yra dar mažesnė, kurioje dar mažiau žmonių. Lietuva yra užsisklendusi – save izoliuoja. Mes menkai žinome, kas vyksta Latvijoje ar Estijoje, ir mums nelabai rūpi. Dėl to gėda ir gaila.

Su panašiomis problemomis susiduria ir Vakarų žiniasklaida, bet ji dažnai turi ombudsmeną, kuris įvertina žurnalistų ir redaktorių darbą, pasako, kad „suklydom, šitas straipsnis neturėjo būti spausdinimas, jis šališkas“ ir panašiai. Netgi būna ir didelio masto pripažinimų, pavyzdžiui, NewYork Times, kuris buvo laikomas geriausiu laikraščiu, išspausdino iš Pentagono peršamų šaltinių, kad Irakas turi masinio naikinimo ginklų. NewYork Times tikinimas, kad tie ginklai egzistuoja, turėjo poveikį sprendimui užpulti Iraką be tvirto pagrindo. Suklumpa ir galingų bei turtingų valstybių žiniasklaida. Mes ne vieni.