Rudens vakaras Mardasavo kaime. Brolių Černiauskų nuotrauka (2010 m.).

Rugpjūčio 26-oji

Rugpjūčio pabaiga. Pagaliau sulaukėme lietaus. Prasideda antroji kai kurių medžių ir krūmų vegetacija. Net grikių laukuose subaltuoja antra žiedų banga.

Lietingą dieną šviesos nedaug, bet kai pažvelgi į aukštai kabančias gelsvai žalsvas apynių spurgas, atrodo tarsi kažkas būtent dabar jas taip ypatingai apšviečia ir labai išskiria iš viso žalio Krūčiaus augalijos pasaulio. Lietus gali ir išblukinti, ir paryškinti žolynų spalvas. Pelynai, dar vakar savo sidabrišku pilkumu aiškiai išsiskyrę iš visų pievos žolių, rūškaną dieną tokie pat neryškūs kaip kiečiai ar peletrūnai. Atrodo, kad ir stiprus pelynų kvapas prapuolęs, ne tiktai spalva.

Apynių spurgos, vijoklinių stiebų iškeltos į dešimties metrų aukštį, vasarai baigiantis atrodo šventiškai, bet tiktai drėgmė šitaip ir nuauksina tų žalsvų konkorėžiukų žvynus. Gražiausiai apyniai atrodo tada, kai sukasi ne apie kartis ir ne apie juodalksnius, o aplink aukštus piramidinius kadagius. Tarsi ir sunkiai suderinama – kadagys ir apynys.

Apyniui reikia daug drėgmės ir gero dirvožemio, o kadagius dažniausiai matome sausuose smėlio šlaituose. Vis dėlto šio aštriadyglio spygliuočio ekologinė niša yra labai plati: jis gali augti visai šalia šaltinio, ūksmėtame juodalksnyne ir net pelkėje. Kadagių figūros taip pat labai įvairios. Gražiausia, žinoma, koloninė forma, bet ji gana retai atsiranda. Toks koloninis kadagys auga prie mano įrankių namelio. Tačiau niekada negalvojau specialiai šalia jo pasodinti apynį, kad pamatyčiau gražią jų darną.

Rodos, šitokio derinio nepropaguoja dekoratyvinės sodininkystės knygos, bet prie Vaikšnoro Ravo šitaip jau yra: savaime ten atsiradęs vyniojasi aplink tamsiai žalią piramidinį kadagį auksaspalvis apynys, gražiausiomis spiralėmis įsisukęs jau net į aštuonių metrų aukštį – vėl galime įsitikinti, kad Gamta kuria be žmogaus... Netikėtas apynio spalvas ir atspalvius rudeniop reikia suspėti pamatyti, nes greitai tos gelsvai žalios spurgos ima rusvėti ir jų šviesa prapuola. Tada atsiranda stiprus iš visų kvapų išsiskiriantis apynių aromatas.

Pražydo viena kaštono šaka, per vasarą atrodžiusi lyg ir šiek tiek palaužta vėtros. Pražydo rugpjūčio pabaigoje. Žiūrim – septynios baltų žiedynų žvakės kyla aukštyn tarsi pavasarį. Skraido ir vabzdžiai aplink žiedus. Be to, ir žydinčių baltųjų garstyčių plotelyje bitės dūzgia nuo ryto iki vakaro.

Tačiau visos šios keistenybės pasidarė nebe tokios įdomios, kai vieną naktį mažutė pelėda, ne didesnė už lututę, nutūpė ant pirkios čiukuro ir pradėjo gražiai kvyksėti. Užrašiau tuos niekada dar negirdėtus garsus į diktofoną, tada pašviečiau į tą kvyksėtoją su prožektoriumi. Nebijo. Vis taip pat kvyksi: kvy kvy kvy... Kvy kvy... Kartais trys skiemenys, kartais du. Keisčiausia, kad kiemo sargas Gauronas, gulintis ant sausos žolės prie namo pamato, dėl to kvyksėjimo nė kiek nesijaudina, nepyksta.

Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2017 m.).

Rugpjūčio 27-oji

Naktinės viešnios kvyksėjimą, užrašytą diktofono juostoje, išklausė Mindaugas Lapelė, ir abu nutarėme, kad čia niekas kitas negalėjo būti, tiktai pelėdikė. Ne naminė, ne balinė, ne uralinė, ne žvirblinė pelėda, o pelėdikė. Toks kuklus jos vardas užrašytas ir mūsų mokslo knygose. Tiesa, lotyniškai jos vardas iškilmingesnis: Athene noctua. Tai Raudonosios knygos rūšis, labai reta, nepakankamai ištirta, matyt, todėl, kad pelėdikė yra tyki, negąsdina žmonių gūdžiais, iš toli girdimais ūbavimais, o tiktai kvyksi štai taip lyg ir atsitiktinai nutūpusi nakčia ant pirkios stogo. Šitokį viensėdį tarp miškų labai mėgsta ir šikšnosparniai, dabar migruojantys į Pietus.

Zigmo Kindario sodyboje. Subartonių kaimas. Brolių Černiauskų nuotrauka (2015 m.).

Rugsėjo 6-oji

Pušynėliuose dygsta kazlėkai. Aukštai danguje – skardūs migruojančių gervių balsai. Ruduo. Bet pražydo avietės! Yra ir gerai prinokusių, saldžių uogų, nes kai liepos pabaigoje truputį palijo, tai avietės irgi žydėjo, o dabar sunoko. Bet štai kiti aviečių krūmai po sausrų atsigavo tik dabar, todėl ir žydi. Aušrinės kaime, prie buvusio Aukštojo dvaro griuvėsių, avietynų džiunglėse nuo ryto iki vakaro gaudžia bitės. O nedidelę žaliuojančių ropių lysvę užpuolė žalsvi vikšrai.

Ropės jau užaugo, bet bus negerai, jeigu tos lervos, prisiėdusios ropių lapų, dar suspės susisukti į lėliukes ir peržiemoti. Todėl paimu vieną besirangantį kenkėją ir nešuosi namo, pirmiausia reikia jį tiksliai atpažinti, o tada jau nuspręsti, ką daryti. Atpažinimo ženklai gana aiškūs, net ir didinimo stiklo nereikia: keturiolika kojų, o per nugarą eina tiesi geltona linija, abipus linijos po dešimt juodų taškų, o papilvė gelsva, be rašto. Galva maža, ragiukų nėra. Žinoma, kad tai kopūstinio baltuko vikšras, matyt, vėlyva antroji generacija. Toks jis nupieštas ir Ričardo Kazlausko knygoje. Nuosprendis aiškus: visus vikšrus sunaikinti, sutraiškyti ropių lysvėje nedelsiant.

Neplanuotų darbų rudenį atsiranda daug. Šiemet didelis gudobelių derlius, reikia skinti tuos raudonus obuoliukus ir džiovinti. Ir putinų uogas jau metas skinti, ir svarainiai jau ryškiai pagelto. Darže reikėtų apkasti agurkų ir moliūgų virkščias, bulvienojus ir vienamečius lubinus, bet dirvožemis toks sausas, kad vėl teks laukti lietaus. O vakarai jau ilgi. Tad kai nuvargęs po dienos darbų atsisėdu prie stalo ir atsiverčiu Vladimiro Solouchino apysaką „Rasos lašas“, vis tiek dar, rodos, klajoju palei Krūčių. Prisimenu, ką per dieną ten mačiau ir girdėjau.

Ar gali būti, galvoju, kad senų beržų lajose, anoje upelio pusėje, per vieną dieną būtų atsiradusios tokios ryškios geltonų lapų sruogos? Juk vakar dar nebuvo to ryškaus geltonumo... O gal aš nepastebėjau? Kai tų rudeniškų darbų padaugėja, matyt, kad ir tas įprastas smalsus pastabumas, jeigu tik nuo žemės akis aukščiau pakeli, jau nebe toks kaip vasarą. O kaipgi būdavo prieš trisdešimt, prieš keturiasdešimt metų? Kiek daug suspėdavome nuveikti, kai tėviškėje per dvi dienas reikėdavo ir bulves nukasti, ir į rūsius supilti, o galop jau visai temstant dar baigti skinti obuolius, sunešti juos į šaltą priemenę ir sukrauti į dėžes...

Būdavo, jau vėlai vakare prie lauko virtuvės labai trumpam prisėda pavargusi mama ir lyg sau, lyg mums sako: „Kyk tat par dyna daug gal padirbti, vaje, vaje...“ Ir nesunkiai suprasdavome, kad tą stebėtiną mamos energijos ir jėgų pakilumą, tą trumpalaikį, bet tikrą pasidžiaugimą derliumi, visada būtent mes atvažiavę suaktyvindavome – aš arba brolis Aloyzas – jos vaikai talkininkai iš miesto. Tą rudenišką norą suspėti kuo daugiau padaryti galima būtų apibūdinti ir kaip savotiško godulio apraišką, kai norisi kuo greičiau viską susinešti į rūsį, į daržinę, į priemenę, kai čia pat jau pinasi dar ir tas rūpestį keliantis nerimas su mintimis apie malkas, apie mėšlo išmetimą iš tvarto, apie bulvienų aparimą.

Tiesą sakant, nebūdavo tai joks godumas, o tiktai senojo, natūrinio ūkio šeimininkiškas bruožas: artėjant šaltajam metų laikui, pasistenk visko sukaupti daug, netgi daugiau, nei tau vienam reikia. Niekas negalvoja apie pelną, niekas iš podėlio gėrybių nebus parduodama. Šiokių tokių pinigų sodiečiui pensininkui kiekvieną mėnesį atneša paštininkė, o tie pilni pusrūsiai ar sandėliukai vienkiemyje reikalingi tam, kad nesijaustum skurdžius ar varguolis. Ir jeigu dar gali tomis sukauptomis gėrybėmis su kitu pasidalinti – esi turtuolis...

Galvoju apie visa tai po daugelio metų, bet, matyt, tokia paprasta ir tebūdavo nesavanaudžių kaimo žmonių psichologija. Nebuvo minties apie pelną. O tik prasitark dabar kokiam nors latifundininkui, kad nereikia siekti per didelio pelno, ir jis tavęs nesupras. Pelnas reikalingas, kad galėtum plėstis. O plėstis privalėsi, kad sukauptum atsargų bankroto atvejui. Be to, vaikams būtina palikti daugiau, nei pats radai...

Vadinasi, saikas prarastas. Prarastas ir sugebėjimas pasidžiaugti pačiu darbu, nes džiaugiamasi tik pelnu. Ir niekas čia nekaltas. Tokia civilizacijos kryptis, tokie negailestingi prekinio ūkio dėsniai. Jau tarsi užmiršome, kad ir mažas šeimos ūkis gali būti prekinis. Juk suvokiame, kad net ir gamtinės daržininkystės entuziastai, pasitikintys tik maža, negremėzdiška technika, gali užsiauginti kur kas daugiau daržovių, negu patys suvalgo. Ir sodininkai gali. Tai kur čia šaknys, kodėl kažkuriuo metu nuėjome ne ten, kur sveikas protas galėjo ir turėjo nuvesti? Kažkoks neįsivaizduojamai suktas patarėjas įteigė valdžios vyrams, kad vien tiktai labai stambūs ūkiai turės ateitį, ir visi tuo įtikėjo. Ir atsirado įstatymai bei programos, pagreitintai nuvariusios savarankiškus žmones nuo jų asmeninių lysvių žemės.

Kelias iš Panaros į Liškiavą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2016 m.).

Rugsėjo 15-oji

Pelenais tręšiu vyšnaites, riešutmedžius, gudobeles ir net kai kurias obelis. Vakar gimnazistai iš Kaišiadorių padėjo man sudeginti daugybę prieš savaitę nemenkame plotelyje iškirstų atžalinių ameliankių, kurie dabar jau yra naikintinų rūšių sąraše, ir visokių kitokių su krūmapjove nupjaustytų nereikalingų atžalų. Kai visas šakas į laužą sunešiojome ir sudeginome, gerų pelenų liko daug. Neblogai dirbo talkininkai, bet viskas jiems buvo neįprasta ir keista.

Labiausiai nustebo, kad jau pageltę Rojaus obuoliukai vis dar tokie mažyčiai. Niekada jie nebūna didesni, bet šiemet daug skanesni, netgi saldūs, – aiškinau talkininkams. Bet kai pamatė, kokius mažus obuolėlius lyg žirnius sunokino uoginė obelis, negalėjo patikėti, kad šitas medis tikrai yra obelis... Keisti buvo tie rudeniški atradimai miestiečiams gimnazistams. Gal ir ne visiems buvo įdomūs mano komentarai.

Kai pavasarį sužydi slyvos, vyšnios, obelys, o paskui gudobelės ir šeivamedžiai, tai galima net ir iš tolo tik pasižvalgyti į aplinkui baltuojančius žiedus, ir užtenka tos estetikos, tačiau rudenį viskas kitaip. Ypač tokiame laukiniame Sode, kur auga ne vien alyvinės ir antaninės obelys. Kalbėdamas apie rudens teikiamas gėrybes, turėjau priminti moksleiviams, kad tuos gražiai geltonuojančius Rojaus obuoliukus anksčiau kaimo šeimininkės virdavo kartu su šermukšniais, kad uoginę obelį labai mėgsta strazdai, o Ziboldo obels sėklas gliaudo sniegenos ir net aristokratiškieji svilikai.

Ir tik pažiūrėkit, kaip greitai rudenį galima išsiaiškinti, kuris šeivamedis yra juoduogis, o kuris raudonuogis! Pavasarį abi šios rūšys žydi baltai, o dabar krūmai ryškiai skiriasi. Tikrąją miškinę obelį dabar irgi lengva atskirti nuo sulaukėjusios naminės obels... Šiek tiek geresniame velėniniame dirvožemyje visos obelys uždera be ypatingos globos, bet kaulavaisinius medžius ir krūmus reikia kalkinti. Todėl rudenį būtina stropiai sudeginti visas susikaupusias šakų krūvas – gamtiniame sode pelenai yra geriausia trąša.

Taigi tenka dabar tų gerų pelenų ir liepaitei, kurią sodinau pavasarį. Štai apsivijo apie ją kažkoks išnašus vijoklis ir net viršūnę nulenkė. Atrodo, kad tas vijoklis yra ne iš rūgčių, o iš pelėvirkščių genties – arba vijoklinis, arba pakrūminis pelėvirkštis. Sukasi lianos principu ir jau pasiekė pačią viršūnę. Atrodo lyg spiralinė girlianda. Bet liauna ir silpna liepaitės viršūnė jau tikriausiai nebeatsities, o šlapias lapkričio sniegas ją dar labiau nusvarins žemyn. Pavasarį iš miegančio pumpuro iššoks nauja viršūnė, o toji nulinkusioji liks kaip gerokai atsikišusi šaka. Taip augantis medelis praranda sau būdingą figūrą.

Išeitis, žinoma, yra: tereikia įkalti lazdyno kuolą, pririšti prie jo ištiesintą liepaitės viršūnę su apsivijusiu pelėvirkščiu, ir bus tvarka. Baltos pelėvirkščio sėklų burės bus matomos iš toli. Vis dėlto gerai, kad augalų sistematikos žinovai dvi pelėvirkščių rūšis atskyrė nuo rūgčių genties, kurioje yra net 22 rūšys. Ir kokie skirtingi augalai toje gentyje! Tai ir Sachalininė rūgtis, per vasarą iškylanti į keturių metrų aukštį, ir visai maža kiemo takažolė, kasdien mindžiojama, o puikiai gyvuojanti ir pražystanti bespalviais žiedeliais. Takažolė yra vaistas nuo daugelio ligų, bet žolininkai dar paaiškina, kad geriausiai padeda tik savame kieme auganti, nes ji tave atsimena.

Skamba truputį mistiškai, bet šiandienis biologijos ir biomedicinos mokslas nebe taip griežtai skiria, kas yra laboratoriškai įrodoma, o kas egzistuoja kaip ilgametė liaudies medicinos patirtis. Zoologai, pavyzdžiui, tiesiai sako, kad nebežino, kur yra riba tarp mąstymo ir reflekso. Ilgai gyvenantis taurus sparnuotis nuolat mokosi, ir jo refleksai gali keistis, nes ir gyvenimo sąlygos kinta. O žvėrių takų raizgalynė miškuose ir pelkėse tokia paini atrodo tiktai žmonėms, nes kanopiniai ir letenuoti miško gyventojai tuos savo takus tiesiog atsimena ir, ramiai keliaudami ar nuo priešo bėgdami, iš keleto galimų variantų pasirenka optimalų taką.

Kaip žinoma, tiriant kambarinių gėlių atmintį, irgi sukurta įdomių hipotezių.... Todėl vis dėlto įdomu, ar šis pakrūminis pelėvirkštis atsimins ir perpras mano gerus ketinimus. Juk liepaitės viršūnę aš galėčiau išgelbėti daug paprasčiau, tereikėtų brūkštelėti peiliu pelėvirkščio stiebą, vijoklinė jo viršūnė sudžiūtų, taptų lengva, ir liepaitė pati atsitiestų. Vis dėlto įkalu kuolą, kaip buvau numatęs, ir kuo tiesiau pririšu prie jo liepaitės viršūnę su apsivijusiu pelėvirkščiu, tesižino dviese. Pelėvirkštis, tiesa, yra vienametis, bet tai turbūt ne kliūtis – atmintis perduodama per genus, o tie genai juk sėkloje. Sunokusios sėklos išbyrės čia pat, prie liepaitės šaknų. Kitais metais čia vėl augs pelėvirkščiai, tuo abejoti nereikia.

Grįžtu į Aušrinę, sustoju prie bitininko Juozo facelijų laukelio. Medingosios kaliforninės facelijos jau peržydėjo, bet kažkas dar baltuoja žalsvai pilkame lauke. Einu arčiau, lenkiuosi prie mažų baltais žiedeliais pražydusių augalėlių: taigi čia pavasariniai kežiai... Va, siūlinių lapelių kuokštai menturiuose ir balti žiedukai ant ilgų žiedkočių... Ir kiek čia jų daug, ir žydi tartum pavasarį!.. Kai kas per radiją vis tvirtina, kad tuoj tuoj sulauksime bobų vasaros, o kiti tikina, kad bobų vasaros saulė šviečia jau dabar. Neaišku, kaip yra iš tikrųjų, bet pavasariniai kežiai sužydėjo tik dabar – nei pavasarį, nei vasarą šiame lauke jų nebuvo.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vlado Braziūno knygos „Stalo kalnas / Stół góra oltarna“ sutiktuvės „Šalcinio“ svetainėje. Vladas Braziūnas ir knygos vertėja Agnieszka Rembiałkowska (iš Varšuvos) skaito pakaitomis poeto eiles lietuvių ir lenkų kalbomis. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.).

Rugsėjo 21-oji

Dar kartą įsitikinome, kad Dainavos sostinė yra Merkinė. Būtent čia rugsėjo 16 dieną merkiniškiai patys pirmieji galėjo išgirsti, kaip poeto Vlado Braziūno eilės skamba ir lietuviškai, ir lenkiškai. Leidykla „Pogranicze“ Seinuose išleido mūsiškio Nacionalinės premijos laureato dvikalbę knygą „Stalo kalnas. Stół góra ołtarna“. Knygos leidimą rėmė Lietuvos kultūros institutas. Į svečius atvyko vertėja Agnieszka Rembiałkowska. Knygos sutiktuvėse dalyvavo leidyklos atstovė Agata Szkopińska. Svetingai dainavo Merkinės „Kukumbalio“ jaunimas.

Skaitė „Stalo kalno“ eilėraščius pats autorius, perteikė juos lenkų kalba ir pati vertėja. Buvo prisimintos ir anksčiau Vlado Braziūno parašytos skambios eilės apie Mardasavo kaimo dainininką Petrą Zalanską, apie jo kieme augusį putinėlį, apie Malvinos Česnulevičienės pirkioje, Mančiagirės kaime, švytėjusias Kalėdų žvaigždes ir dzūkiškas laives. Rodos, tai nelabai senos dzūkų šilų istorijos, bet, kai prie jų prisiliečia poetas, suskamba kaip daina, kaip mitas. Baltoji, mėlynoji, dūminė... Tai vis Vlado Braziūno atrastos kregždės, jų nėra ornitologijos knygose, bet jos labai tikros poezijos eilutėse. Ir laikui bėgant darosi vis tikresnės.