Straipsnis publikuotas 2018 m. nr. 8 (rugpjūčio-rugsėjo) mėnraščio „Metai“ numeryje.

Kartu su manimi karščiausiai melskite Dievą, kad per jo begalinę malonę pagaliau kada nors ir mūsų, lietuvių, gimtąja kalba būtų skaitomas Senojo ir Naujojo Testamento Šventasis Raštas ir iš ten savo pačių protu bei pagal kurio nors komentatoriaus aiškinimus būtų semiamasi Šventosios Dvasios išminties ir atitinkamo nusiteikimo. Danielius Kleinas

Lietuviams, kaip ir daugeliui Europos tautų, Reformacija padovanojo ir gimtąjį, ir Šventąjį Raštą. Mūsų protėviai skaityti ir rašyti gimtąja kalba mokėsi žiūrėdami į dešimt Dievo įsakymų. XVI amžiuje pirmaisiais lietuviškais žodžiais knygelės pačios prabilo lietuviams ir žemaičiams, dovanodamos Žodį dangaus karalystos. Iki Reformacijos Biblija išliko terra incognita, atrasta tik saujelės išrinktųjų, mokančių skaityti lotyniškai. O Reformacijos šaukliai patikėjo, kad ši Pažadėtoji žemė, plūstanti dangišku medumi ir pienu, priklauso ne jiems vieniems, ir siekė parūpinti priemonių, kad joje apsigyventų visi: bajoras ir valstietis, amatininkas ir pirklys, jų žmonos ir vaikai.

Biblijos vertimų į lietuvių kalbą istoriografija

Pirmąją lietuviškos Biblijos istoriją 1625 metais parašė Karaliaučiaus universiteto profesorius Jonas Bėmas. Ji buvo išspausdinta Jono Bretkūno versto psalmyno „Psalteras Dowido“, kurį redagavo Karaliaučiaus lietuvių parapijos klebonas Jonas Rėza, pratarmėje. Pirmosios lietuvių kalba išleistos Biblijos rengėjas Johanas Jakobas Kvantas į pratarmę taip pat įtraukė lakonišką lietuviško Šventraščio istorijos apžvalgą (1735). Tekstas pakartotas ir antrajame šios Biblijos leidime (1755), kurio poetiškoje pratarmėje, rašytoje Adomo Frydricho Šimelpfenigio, vieno iš pirmosios spausdintos lietuviškos Biblijos vertėjų bei jos antrojo leidimo redaktorių, vėl vardinami pirmųjų lietuviškų knygų rengėjai bei vertinami jų darbai.

Išsamiau apie pirmuosius Biblijos vertimus į lietuvių kalbą papasakojo trečiojo J. J. Kvanto Biblijos leidimo redaktorius Martynas Liudvikas Rėza istoriniame filologiniame veikale „Lietuviškos Biblijos istorija“ (1816). Vėliau panašų, jau XX a. siekiantį naratyvą „Senųjų lietuviškų knygų istorijoje“ mums perdavė Vaclovas Biržiška (1953). Nemažai istoriografinių duomenų apie ankstyvuosius biblinius tekstus lietuvių kalba suteikia baltistiniai Viktoro Falkenhahno ir Jocheno D. Range’s tyrimai. Šių dienų mokslininkai gilinasi į atskirus Šventojo Rašto ar jo ištraukų leidinius, pavyzdžiui, Jolanta Gelumbeckaitė – į „Wolfenbüttelio Postilę“, Gina Kavaliūnaitė – į Samuelio Boguslavo Chylinskio verstą Bibliją. Tačiau akademinių straipsnių, o juo labiau monografijų, skirtų lietuviškos Biblijos istorijai, kol kas nėra.

Šventraščiai lietuvių kalba XVI a.

Tikėtina, kad pirmasis Prūsijos kunigaikštis, Karaliaučiaus universiteto steigėjas Albrechtas Brandenburgietis (Albrecht von Brandenburg) ragino Stanislovą Rapolionį imtis Biblijos vertimo. Mat laiške, rašytame vos kelios dienos po S. Rapolionio mirties, jis mini, kad mirtis sutrukdė šiam išversti Šventąjį Raštą. Tiesa, neaišku, ar šis darbas buvo pradėtas ir ar versta į lietuvių, ar lenkų, ar į abi kalbas. Šiaip ar taip, Teologijos katedros, kuriai vadovavo S. Rapolionis, studentai toliau puoselėjo mintį išleisti Bibliją lietuvių kalba. Augustinas Jomantas buvo pradėjęs versti Naująjį Testamentą, taip pat psalmyną, kelios jo verstos psalmės buvo įtrauktos į Martyno Mažvydo giesmyną. Vis dėlto nei S. Rapolionio, nei A. Jomanto rankraščiai neišliko arba kol kas nėra surasti.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Iš išlikusių selektyvių biblinių tekstų, vadinamų perikopėmis, ir jais paremtų homilijų rinkinių, vadinamų postilėmis (pavadinimas kilęs iš lotyniškos frazės post illa verba textus, reiškiančios tekstas po šių žodžių), visų pirma reikia paminėti „Wolfenbüttelio Postilę“ (1573/74), taip vadinamą pagal paskutinę laikymo vietą ir išlikusią rankraštinės knygos pavidalu. Postilės antraštė nurodo, kad joje surinktos homilijos priklauso skirtingų autorių plunksnoms, kaip antai Martynui Liuteriui (Martin Luther), Pilypui Melanchtonui (Philipp Melanchthon) ir kitiems. Prūsijos lietuvių parapijų dvasininkai, rengdami pamokslų tekstus, išsiversdavo iškilių evangelikų teologų tekstus bei homilijas ir, atsižvelgdami į vietinį kontekstą, jas adaptuodavo. Juozo Karaciejaus nuomone, A. Jomantas galėjęs telkti ir skatinti pastorius kiekvieno atskirai parengtus pamokslus sudėti į vieną knygą – štai taip greičiausiai ir gimė „savitarpio pagalbos tekstas“ (taip „Wolfenbüttelio Postilę“ apibūdina Ingė Lukšaitė), „Wolfenbüttelio Postilė“. Vieningos nuomonės, kas sudarė, perrašė ir redagavo postilę, nėra. Svarstyta, kad nuorašo autoriumi galėjo būti A. Jomantas arba Mykolas Sapūnas, įrašęs savo asmenvardį antraštiniame lape, taip pat ar tik J. Bretkūnas nebus prisidėjęs prie rankraščio rengimo. J. Gelumbeckaitė postilės rankraščio sudarytoju-rengėju nedvejotinai laiko Joną Bylaukį. Pirmosios lietuviškos postilės rengėjo klausimu sutarimo tarp akademikų nėra, bet kitų dviejų XVI a. lietuviškų tekstų, sudarytų iš Biblijos ištraukų, autorystė nekelia dvejonių – tai Baltramiejus Vilentas ir po jo mirties ganytojišką katedrą Karaliaučiaus lietuvių parapijoje „paveldėjęs“ J. Bretkūnas. B. Vilento „Evangelijos bei Epistolos“ buvo išleistos Karaliaučiuje 1579-aisiais, o J. Bretkūno „Postilė“ – 1591 metais.

Vis dėlto paskiri Biblijos skaitiniai, naudoti pamaldų metu, kaip ir katekizmai bei giesmynai (kurių šiame straipsnyje neturime galimybės aparti), laikytini tik pirmaisiais žingsniais, paruošiamaisiais darbais, iki bus išverstas visas Šventojo Rašto kanonas. Šio milžiniško darbo ėmėsi „neturtingas našlaitis“ Johannessas Bretke – taip J. Bretkūnas apibūdinamas Karaliaučiaus universiteto matrikuluose. Visą Bibliją jis vertė su pertraukomis beveik vienuolika metų (nuo 1579 iki 1590 m.), rankraštį sudaro net aštuoni tomai. J. Bretkūno Biblija tyrinėtojų laikoma lietuvių kalbos rašto paminklu. Tik iki šiol lieka neatsakytas klausimas, kodėl toks reikšmingas tiek religine, tiek kultūrine prasme triūsas taip ir liko neišspausdintas. Vieni mano, kad kunigaikštis leidybai neskyrė lėšų, nes materialiais Prūsijos poreikiais rūpinosi labiau nei dvasiniais (taip teigė L. Rėza), kiti – kad trukdė politiniai motyvai, t. y. siekis germanizuoti lietuvius (V. Biržiška), taip pat daryta prielaida, kad J. Bretkūno amžininkai galėjo pavydėti jam „lietuviško Liuterio“ garbės (Jonas Palionis ir Julija Žukauskaitė), galiausiai svarstyta, ar nesutrukdė rankraštyje dažnai pasitaikantys neužbaigti vertėjo sprendimai, – sinonimai, alternatyvūs išsireiškimai bei taisymai, – kuriems reikėjo galutinės redakcijos (Ingė Lukšaitė).

Pastarasis požiūrio taškas yra itin įtikinamas, nes versdamas J. Bretkūnas surašydavo kone visus jam žinomus lietuviškus atitikmenis vienam originalo žodžiui ir vertimą koregavo iki mirties. 1602 m. gegužės 1 d. laiške Prūsijos kunigaikščiui jis rašo, kad savo darbą dar kartą peržiūrėjo ir pataisė. Konsistorijos nariai, kuriems buvo pavesta rūpintis J. Bretkūno vertimo įvertinimu, Naujojo Testamento išleidimui pritarė – tai pažymi J. Bretkūno laiško, gauto 1599 m. rugsėjo 19 d., kunigaikščio kanceliarijos prierašas. Tačiau nei į jų nuomonę, nei į paties J. Bretkūno prašymus (šiuo klausimu jis bent penkis kartus laiškais kreipėsi į kunigaikštį) taip ir nebuvo atsižvelgta. Mano manymu, aiškinantis, kodėl įstrigo J. Bretkūno vertimo leidyba, galima dar viena hipotezė. Formuojantis liuteroniškai ortodoksijai, M. Liuterio Biblijos vertimas buvo laikomas norminiu ir tapo kone neklystamu šventu tekstu, panašiai kaip Romos katalikams Vulgata, o J. Bretkūnas nuo jo per daug nutolo.

Reikšminga, kad Biblijos vertimo J. Bretkūnas ėmėsi ne politinės ar konfesinės valdžios raginimu, bet laisva valia. Laiškuose Prūsijos kunigaikščiui jis svarsto apie savo pašaukimą skelbti Dievo žodį lūpomis bei plunksna ir Biblijos vertimą suvokia kaip Dievo paskatą ir sykiu jo garbinimą, ugdantį krikščionis. Pro teologo žvilgsnį neprasprūs J. Bretkūno aliuzijos į Jėzaus palyginimą apie paslėptą talentą (Mt 25, 14–29) bei skatinimą imtis Kristaus jungo (Mt 11, 28–30). Lygiai kaip apaštalas Paulius bei kiti Naujojo Testamento autoriai, save J. Bretkūnas vadina Dievo žodžio ir Kristaus tarnu:

Maloningasis Kunigaikšti ir valdove, kadangi mūsų mielasis Dievas nori, kad kiekvienas žmogus pagal savo luomą ir pašaukimą užsidėtų naštą, kurią jis paskyrė jam, ir laikytų pareiga ją užsidėti visų pirma dieviškai garbei, o paskui artimo patarnavimui, tai ir aš supratau, jog esu įpareigotas, kiek man visą laiką buvo įmanoma padaryti, vykdyti šią Dievo valią. Dėl to, kad jo visagalybė pašaukė mane savo šventojo žodžio tarnu ir tose pareigose išlaikė mane trisdešimt šešerius metus, aš savo menkos talento naštelės, kurią jis man suteikė iš savo malonės, nenorėjau užkasti, o tik užsidėti ant pečių. Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių Bažnyčia, ypač šioje Prūsų kunigaikštystėje, iki šiol neturėjo savo kalba Biblijos, Dievas nukreipė mane savo garbei ir savo bažnyčios naudai ją išversti iš garsingo pono Liuterio vokiško vertimo į lietuvių kalbą ir su dieviška pagalba atvedė iki galo.

Jono Bretkūno pamokslų rinkinys Postilė. Iš J. Gumbio knygų kolekcijos. Fotografas A. Lukšėnas

J. Bretkūnas pagrįstai laikomas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėju, – Bibliją jis vertė ir „Postilę“ rašė neturėdamas nei lietuvių gramatikos, nei žodyno, – tačiau jo indėlio į lietuvių kultūrą nereikėtų vertinti vien filologiškai. J. Bretkūnas buvo pirmasis lietuviškai rašęs teologas. Jo tekstai patvirtina, kad autorius buvo ne tik geras lingvistas, bet ir išmanus egzegetas. Deja, teologiniu aspektu J. Bretkūno raštai mažai tyrinėti. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti filologų, lingvistų ir knygotyrininkų darbo, vis dėlto jų tyrimams labai stinga teologinio požiūrio taško. Teksto tyrinėjimas žodžių darybos, linksniavimo, asmenuotės bei sintaksės aspektais negali apčiuopti teologinės teksto potekstės. Pavyzdžiui, minėto laiško kunigaikščiui citata atskleidžia Biblijos vertimo priešistorę ir motyvus: pirma, Dievas pašaukė J. Bretkūną skelbti Šventąjį Raštą žodžiu, tada palaikė jį šioje nelengvoje tarnystėje, o galiausiai nukreipė išversti visą Bibliją į lietuvių kalbą. Nors laiškas nėra teologinis tekstas, tačiau būtent teologinė perspektyva padeda suprasti, iš kur J. Bretkūnas sėmėsi jėgų, kodėl niekieno neremiamas rūpestingai ėmėsi versti Dievo žodį. Mokslininkų, tyrinėjusių jo tekstus, darbuose ne tik pasigendu teologinio požiūrio, bet atrandu ir neleistinų klaidų. Kaip pavyzdį paminėsiu Albino Jovaišo monografiją „Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas“, kurios antrajame papildytame leidime po J. Bretkūno rankraščio fotografija teigiama, kad tai „šv. Petro pirmojo laiško romiečiams pradžia“. Laišką romiečiams parašė Paulius, o ne Petras, ir tik vieną.

Kadangi pirmieji Biblijos vertimai formavo Europos tautų kalbas ir plėtojo jų raštiją, Reformacija neretai vertinta kaip humanistinis švietėjiškas sąjūdis ekleziniame savo epochos kontekste. Tačiau pagrindinis motyvas, skatinęs reformatorius skleisti Evangeliją gimtąja kalba, buvo teologinis, o dar tiksliau – soteriologinis. Evangelija buvo skelbiama, idant patikėjusieji būtų išganyti ir, gilindamiesi į ją, pasiektų tiesos pažinimą. Gimtąją kalbą reformatoriai laikė esminiu kiekvienos tautos tapatumo dėmeniu ir sykiu soteriologiniu instrumentu. Anot M. Liuterio:

Kalbas galime palygint makščiai, į kurią kišamas Dvasios kalavijas, brangenybių dėžutei, saugančiai brangakmenius, statinei vyno, kamarėlei maisto ir, kaip pati Evangelija sako, kalbos yra tarsi pintinės su duona, žuvimi ir trupiniais.

Verčiant Biblijos tekstus į gimtąsias tautų kalbas, buvo viliamasi, kad tolimas Dievas ir svetimas žydų Mesijas taps artimu ir mylimu Išganytoju. Sielos išganymo motyvas nuolat atsikartoja Karaliaučiuje leistų Šventraščių ir giesmynų pratarmėse. Štai Frydrichas Šusteris Naujojo Testamento pratarmėje meldžiasi, „idant visas Šventas Raštas lietuviškai būtų išspaustas / ant praplatinimo švento žodžio / ir ant garbės Dievo / ant išganytingos naudos lietuvninkams / ir ant nemirštančios šlovės Maloningiausiam prūsų karaliui“. Danielius Kleinas savo parengto giesmyno pratarmėje skaitytojui teigia, kad šiuo leidiniu siekia to, „kas yra teisinga, pamokoma ir gali būti naudinga sielos išganymui“. Soteriologinį akcentą būtina pastebėti ir garsiojoje Mikalojaus Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“, kuria pradedama jo iš lenkų kalbos versta „Postilė“, išleista Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje 1599 metais:

Argi nematom, kad daugelis mūsų Didžiosios Kunigaikštystės kampų žūva dėl savo tikėjimo ir vėlės [t. y. sielos, – G. S.] išganymo dalykų nežinojimo? Kaipgi tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas, kuris turi mokyti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako šventas Povilas, jei neturi vertiko? Ką reikia daryti, jei nesupranta mokytojo? Pasigailėkim savo pačių kraujo, kuris žūva dėl tokio negirdėto išganymo dalykų nepažinimo. Pasigailėkim savo pačių sąnarių, nes mes esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje.

Bus daugiau