Bernardinai.lt nuotrauka

Kadangi tai, ką papasakosiu, atpasakosiu ir kokiomis įžvalgomis pasidalinsiu tekste, atkeliauja iš visiškai asmeninės patirties, tekstą rašysiu pirmuoju asmeniu ir neabsoliutinsiu nė vieno teiginio: viskas, kas čia parašyta, galėjo nutikti tik man, nors ir labai tuo dvejočiau. 

Dar prieš gerus keletą metų apie Metų knygos rinkimus nežinojau nieko, nors visada skaičiau daug, kai X > 30 knygų per metus, nors nebuvau nei rašytoja, nei tos kategorijos žmogus, kuris identifikuoja save kaip turintį laiko skaityti. Neįspūdingas skaičius, bet, aišku, žiūrint, su kuo lygini. Norėčiau galvoti, kad apie šiuos rinkimus nežinojau nieko dėl to, kad man niekada nerūpėjo knygų reitingavimas – visada skaičiau tai, kas man atrodė įdomu, o ir problemų išsirinkti niekada nebūdavo.

Vis dėlto per metus Lietuvoje išleidžiama tiek, kad net ir didis išrankuolis nelabai kaip pasiskųs: naujausiais mano girdėtais duomenimis, per pastaruosius metus buvo išleista per tris tūkstančius naujų knygų. Dar skaitau angliškai, prieš keletą metų niekas nekalbėjo apie tai, kad iš kur nors gautas pdf failas nėra labai didelė dorybė. Žodžiu, jokių bėdų su skaitymu. Prieš metus, kai mano knygos rankraštis jau buvo pasklidęs po leidyklų elektroninių paštų dėžutes, mano susidomėjimas tuo, kas vyksta leidybos ir leidinių realizavimo rinkoje, gerokai padidėjo.

O šiais metais nelaukti Metų knygos rinkimų jau nebebuvo kaip, nes ant rinkimų komisijos stalo atgulė ir mano kūrinys. Nepateko mano knyga į penketukus, bet šitas tekstas ne apie tai. Daug knygų nepateko, o mano tik viena iš jų. Taigi grįžtu prie Metų knygos rinkimų.

Kiekvieną pirmadienį susitinku su norinčiais rašyti žmonėmis (dėl įdomumo ir smalsumo pasakysiu, kad vidutinis tų žmonių amžius – apie kokius 38 metus, nuo 19-os iki gerokai daugiau), o pirmadienį po paskelbtų penketukų atėjau gerokai anksčiau, su tokiu dideliu polėkiu pasikalbėti ir aptarti, kaip ten kam tie penketukai.

– Na, – sakau jiems, – ir kaip jums penketukai?

Į mane suklapsėjo dešimt porų akių.

– Tikrai? Negi nieko nežinote? – dar būna nustebina dalykai, bet galvojau, gal šiaip šiandien publika nenusiteikusi kalbėti.

– Em... nauja kategorija dokumentikos paskelbta, kažkas buvo nominuotas dvejus metus iš eilės, kažkuri knyga išleista po rugsėjo.

Tai buvo viskas, ką rašantys žmonės žinojo. Turiu čia pasakyti, kad nė vienas iš šių žmonių nevadina savęs profesionaliu rašytoju, nors du iš jų yra išleidę savo knygas, apie kurias, taip pat kaip ir apie mane, jūs greičiausiai nieko nežinote. Priežastys įvairios, bet čia jau visai kita tema, nors tekstas apie tai, kaip labai neapsimoka būti rašytoju, vis tiek kada nors subręs.

Dar kalbant apie rašančiuosius ir norinčiuosius rašyti, rašau tokį mažą pusketvirto tūkstančių sekėjų tinklaraštį apie rašymą, kurio čia nereklamuosiu, bet norėdami tikrai lengvai susirasite. Tinklaraščio bendruomenė vidutinio aktyvumo, apie įrašą „Metų knygos rinkimų“ nominančių tema ką nors pasakyti turėjo vos keli žmonės. Įrašas pasiekė per du tūkstančius žmonių. Nedidelis įrodymas, kad šitie rinkimai yra visiškai nišinis renginys, apie kurį net ir daug skaitantys žmonės nieko nežino, bet vis šioks toks.

Dar viena kategorija, kuri arba nieko nežino apie Metų knygos rinkimus, arba tai yra per menkas dalykas, kad apie tai būtų patinklaraštinta, yra knygų tinklaraštininkai. Aha, būtent. Tie, kurie skaito daug, visiems parodo, ką skaito ir ką geria skaitydami. Nesityčioju – man kartais tikrai pritrūksta idėjų, ką gerti ir valgyti skaitant.

Įvairiuose šaltiniuose seku knygų tinklaraštininkus: nuo vos kelis šimtus sekėjų teturinčius iki tūkstantinių bendruomenių. Metų knygos rinkimų nominančių paskelbimo dieną socialiniai tinklai turėjo lūžti nuo tiklaraštininkų pastebėjimų ir nuomonių penketukų klausimais. Mačiau tik vieno tinklaraščio pasidalinimą penketukais su retoriniu klausimu: „Ką manote?“, kuris, nežinau, ar ir turėjo būti retorinis, bet toks liko, nes niekas nieko apie tai nemanė.

Dar truputį apie tai, kaip nelabai kas turi nuomonę viešojoje erdvėje šita tema. Metų knygos rinkimai taip pat turi savo socialinę paskyrą feisbuke, drįstu teigti, kad nėra ji labai populiari, paprasta tokia, niekas irgi neturėjo ką pasakyti apie paskelbtus penketukus. Jokių diskusijų, jokių „kodėl?“

Ir dar vieną, dar vieną! Šitas apie knygų paaugliams kategoriją, kurioje šiemet iš viso vos trys knygos. Jau kas kas, bet tų knygų autoriai, kurie liko už brūkšnio, tikrai turėtų turėti ką pasakyti šiuo klausimu. Kodėl? Nes kai yra galimybė nominuoti penkias knygas, o nominuojamos trys, nori nenori į galvą įlenda įvairių minčių, ir iš patirties galiu pasakyti, kad tos mintys tikrai labai negeros. O žinote, kas šioje kategorijoje liko ketvirti, penkti, šešti ir toliau? Literatūros premijų laureatai, ne kartą jau apdovanoti, mano knyga irgi liko. Nė vienas iš mūsų taip pat nieko nepasakė apie šituos rinkimus, nors priežastys nekalbėti greičiausiai visų vienodos: o kam, kas iš to, tingiu, nu tai kas.

Betgi labai įdomus dalykas. Penketukų paskelbimo dieną teko dalyvauti LRT radijo laidoje „Radijo popietė“, kurioje rašytojas, Metų knygos rinkimų suaugusiųjų ir poezijos knygų ekspertų komisijos narys Andrius Jakučiūnas, paklaustas apie tai, kaip žmogui iš tų trijų tūkstančių išleidžiamų knygų per metus pasirinkti, ką skaityti, iš karto atkreipė dėmesį į Metų knygos rinkimus kaip solidų įvertinimą, kaip parodymą, kad štai šios knygos yra vertos dėmesio. Laida nebuvo apie Metų knygos rinkimus.

Lietuvoje per metus išleidžiama per tris tūkstančius naujų knygų, Metų knygos rinkimuose nominuojama iki dvidešimties. Tai tikrai nereiškia, kad likusios knygos nevertos dėmesio. Dalis jų verstinės, dalis lietuviškos, dalis geresnės nei nominantės, dalis galbūt ne. Nėra objektyvaus būdo, kaip pasirinkti, ką skaityti, o nominantės yra penkių asmenų komisijos nuomonės išraiška. Tų žmonių, kuriems Metų knygos rinkimai yra įdomūs, kurie apie jį žino.

Nominančių paskelbimo dieną socialiniai tinklai ir spauda vis dėlto mirgėjo penketukais ir trejetuku, kad jau žinote dabar apie jį. Nominančių autoriai džiaugėsi ir plojo rankomis, džiaugėsi jų draugai ir sekėjai. Literatūriniai puslapiai taip pat dalinosi informacija apie paskelbimą, bibliotekos raginamos teikti paraiškas nominantėms įsigyti, televizija paminėjo, naujienų portalai paminėjo, tuoj ir pakalbins visus. Pavydoka, bet niekas viešai nepavydi, visi džiaugiasi, ploja rankomis kartu, laikina.

Metų knygos rinkimų nominančių paskelbimo ketvirtadienis turėjo užkulisius, tebeturi vis dar. Retoriniai klausimai virto šauktukais, nesibaigiančiomis diskusijomis, pykčiu, liūdesiu ir asmeniniais įsižeidimais privačiuose susirašinėjimų ir skambučių kanaluose. Netilo telefonas visą dieną, kitą dieną dar irgi zvimbsėjo.

O čia dabar įdomu, nauja ir taip pat netikėta kaip skaitančių žmonių abejingumas Metų knygos rinkimams. Daugiausia komentarų, turėjimo ką pasakyti ir pasipiktinimo išraiškų sulaukiau iš labai netikėtos auditorijos. Žmonių, kuriems labiausiai turėtų nerūpėti šitas nišinis renginys, nes jei iš tiesų rūpėtų taip, kaip jie kalba, ir šie rinkimai nebūtų tokie jau nišiniai, klausimai nebūtų tokie retoriniai, nuomonės būtų viešos, o ne jorkšyro pavidalais viauksinčios kažkur pažemiui.

Metų knygos rinkimai yra nišinis įvykis / renginys / konkursas, kuris įdomus tik tiems, kurie domisi lietuvių leidyba, tiems, kurie save priskiria literatūros inteligentijai, tiems, kurių knygos patenka į penketukus, arba net ir tiems, kurie norėtų parašyti ką nors, kas juose atsidurtų. Tai yra labai nedaug žmonių. Keli tūkstančiai.

Lietuvoje per metus išleidžiama per tris tūkstančius naujų knygų, Metų knygos rinkimuose nominuojama iki dvidešimties. Tai tikrai nereiškia, kad likusios knygos nevertos dėmesio. Dalis jų verstinės, dalis lietuviškos, dalis geresnės nei nominantės, dalis galbūt ne. Nėra objektyvaus būdo, kaip pasirinkti, ką skaityti, o nominantės yra penkių asmenų komisijos nuomonės išraiška. Tų žmonių, kuriems Metų knygos rinkimai yra įdomūs, kurie apie jį žino.

Dabar per metus perskaitau apie keturiasdešimt–penkiasdešimt knygų, daug kas perskaito tiek, tarp mano perskaitytų knygų bus ir nominuotų Metų knygos rinkimuose, bet daugiau bus ne. Nominacija dar nereiškia, kad visi skaitys tas knygas, atsiradimas už brūkšnio nereiškia, kad apie tas nenominuotas knygas niekas nieko nesužinos, tai taip pat šiukštu nereiškia, kad reikia nerašyti knygų, nes, jeigu jos nėra panašios į precedentines nominantes, Lietuva jų nesupras. Nominacija yra niša, o tai, ką skaito ir kuo domisi Lietuva, tikrai yra už nišos ribų.