Popiežius Pranciškus ir Jonas Davalga. Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Vatikane vykstant Vyskupų sinodui „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ kviečiame įsiklausyti į jaunimo liudijimus, skambėjusius popiežiaus vizito Lietuvoje savaitgalį. 

Jono Davalgos liudijimas, skambėjęs Katedros aikštėje popiežiaus susitikimo su jaunimu metu rugsėjo 22-ąją. 

Garbė Jėzui Kristui!

Aš esu Jonas. Gimiau ir gyvenu Vilniuje. Esu labai laimingai vedęs vyras.

Kai prieš 11 metų stovėjau priešais altorių ir būsimą žmoną, jaudinausi neapsakomai. Tiksliai taip, kaip dabar. Tačiau savo apsisprendimu vesti ir šiandien liudyti – niekada neabejojau.

Būsiu atviras, bažnytinė santuoka tuomet buvo labiau iš tradicijos nei gilaus tikėjimo. Tikėjimas, koks jis yra šiandien, gimė šeimoje maždaug šeštaisiais santuokos metais. Per tiek laiko mudu jau buvome patyrę labai daug džiaugsmo, bet ir nemažai išbandymų.

Man, iki tol visai sveikam vyrui, netikėtai buvo diagnozuota autoimuninė liga. Liga, priimanti mano kūno ląsteles kaip priešą ir priverčianti kūną naikinti patį save… Kodėl man? Kas kaltas? Kaip su tuo gyventi? Tuomet turėjau daug progų suvokti santuokos ceremonijos metu pasakytų žodžių svarbą ir reikšmę – įsipareigojimą lydėti artimą per jo kelionę, per negandas, ligas ir vargus. Ir kaip svarbu būti pačiam lydimam.

Palaipsniui Dievo mūsų namuose daugėjo.

Bet tikėjimas man – ir neregimi Dievo valios ženklai. Man asmeniškai vertingiausias pasitikėjimas Dievu ir jo veikimu mažiausiuose mūsų kasdienybės dalykuose. Žinojimas, kad viskas nutinka ne be Dievo valios, tik reikia bandyti atpažinti tuos Dievo pasireiškimus.

Dabar gyvenu aiškiai apibrėžtu režimu – trys dializės per savaitę po tris valandas. Visą savo veiklą – darbus ir poilsį – turiu derinti prie jų. Ir gyvenu viltimi, laukiu donoro arba pasveikimo. Tačiau labai drąsiai galiu pasakyti, kad dabar gyvenu geriausiai nei bet kada anksčiau. Tai nereiškia, kad man ar mums nebūna sunku, kad kartais nenusvyra rankos ir nepasidaro savęs gaila. Bet pasitikiu Dievu ir Jo numatytu planu man. Tikiuosi geriausio, bet priimu bet kokį man numatytą scenarijų. Dievas ir šeima yra mano uola, ramstis ir viltis. Tikiuosi, kad taip yra ir jūsų šeimoje.

Ir kai lydi laimė, ir sunkumai suima, Dievas veikia per mažus kasdieninius stebuklus, per kiekvieną sėkmingai pergyventą dieną. Veikia ne visada pastebimai, ne visada jį atpažįstam, bet juk palaimintas tas, kuris tiki nematęs.

Aš tikiu ir pasitikiu.

Laimos Penek nuotrauka

Taip pat labai svarbu tarti keletą žodžiu donorystės Lietuvoje tema. Neseniai pasirodė straipsnis, kuriame buvo rašoma apie stipriai prastėjančią donorystės ir transplantacijos padėtį Lietuvoje.

Pritardamas tam, kas parašyta straipsnyje, jau kitą dieną susitikau su organizacijos „Gyvastis“ vadove Aušra Degutyte ir jos kolegėmis. Mūsų ilgą ir prasmingą pokalbį būtų galima apibūdinti 5 punktais apibrėžiančiais, kur dabar reikia, siekiant iš esmės gerinti donorystės padėtį Lietuvoje:
 
1. Visuomenės švietimas ir informavimas. Vis dar yra labai daug mitų ir klaidinančios informacijos, kuri skaldo ir klaidiną visuomenę. Žmonės nesutinka padovanoti mirusio artimo organų net jeigu jis pats buvo išreiškęs tokią valią. Lietuvos visuomenę turi aiškiai pasiekti konkreti informacija, kuri suprantamai paaiškina, kodėl donorystė yra gerai ir kaip jie gali prisidėti prie kito žmogaus gyvybės išgelbėjimo. 
2. Artimųjų psichologinė pagalba. Labai svarbu, kad pačiu sunkiausiu momentu, kai su artimaisiais kalbama apie donorystę mirties dieną, pokalbyje dalyvautu psichologas arba specialiai tam tikslui apmokytas specialistas. Žmonėms tuo metu būna labai sunku, ir puikiai suprantu, kad priimti bet kokį sprendimą yra labai nelengva. Todėl turi būti iš karto pasirūpinta profesionalia pagalba.
3. Pagalba daktarams. Ligoninėse turėtų būti profesionalūs donorystės specialistai. Deja, tokių nėra. Donorus ligoninėse ruošia reanimatologai. Jiems tai yra papildoma ir neatlygintina funkcija prie pagrindinio darbo. Ir nėra jokios papildomos motyvacinės sistemos, kuri reanimatologus motyvuotų identifikuoti ir paruošti donorus. Labai svarbu kad donorystės specialistai dalyvaujantys transplantacijos procese turėtu ir tam reikiamas sąlygas ir motyvaciją. 
4. Anot A. Degutytės, Lietuvoje dializės procedūros atliekamos 1350 pacientų, tačiau šiuo metu operacijų laukia apie 160 žmonių transplantacijų sąraše. Tai yra vos 12 proc. visų dializuojamųjų, kai pasaulinė praktika rodo, kad apie 30 proc. dializuojamų gali būti transplantuojami. Transplantacija ne tik žmogaus gyvenimo kokybei yra nepalyginamai geriau, bet ir valstybei ženklai pigiau už dializės procedūras.
5. Sėkminga kitų šalių patirtis. Mums nebūtina išradinėti naujų sprendimo būdų. Ispanijoje ir Kroatijoje donorystės pažanga yra neabejotinai didelė, nes buvo padarytas labai didelis proveržis tiek visuomenės švietime, tiek ir įstatiminėje bazėje, kai artimieji turi atlikti ne sutikimo o atsisakymo veiksmą. Lietuvoje, manau, tiktų netgi ir kompromisinis variantas, kai žmogaus atsiklausia jo valios, kai keičiamas jo pasas. 

Apibendrinus galime konstatuoti kad pakeisti donorystės padėti Lietuvoje į gerąją pusę tikrai įmanoma. Aš pradedu nuo savęs ir klausiu savęs: o ką aš galiu padaryti kad būtų geriau? Ir jau žinau, kad esu toks ne vienas … 

Skaitykite ir anksčiau publikuotus Monikos, Pauliaus bei Tekučių šeimos liudijimus:

„Dėkoju Dievui, kad Jis ištraukė mane iš tamsybių valdžios“

„Dievas suteikia jėgų pakilti nuo žemės“

„Laukiame dar vieno vaikelio ir toliau mokomės pasitikėti Dievu“