Povilo Zaleskio nuotrauka

Šv. Marijai Margaritai Alakok (Alacoque) (1647–1690), kukliai vizitiečių vienuolei iš Paray le Monial buvo skirta ypatinga misija – Kristus jai atskleidė savo Širdies troškimus ir patikėjo atnaujinti šį pamaldumą XVII amžiaus Prancūzijoje. Tuo metu žmonių tikėjimas buvo pakirstas, prieš Bažnyčią buvo maištaujama, nepaisoma jos mokymo. Šimtmečius kurtą Bažnyčios struktūrą ardė stiprėjantis protestantizmas, jansenizmo erezijos, racionalizmas.

Nėra jokių duomenų, rodančių, kad ši vienuolė būtų ką nors žinojusi apie šį pamaldumą iki apreiškimo ar kad būtų atkreipusį į jį dėmesį. Apreiškimų būta daug ir jie buvo ypatingi: pirmas apreiškimas, įvykęs per šv. Jono šventę, kai Jėzus leido Marijai Margaritai, kaip kažkada šv. Gertrūdai, priglausti galvą prie Jo Širdies ir atskleidė jai savo meilės stebuklus, sakydamas, kaip Jis trokšta, kad visa žmonija apie tai sužinotų, kad Jo gerumo lobiai pasklistų, ir šiam darbui Jis išsirinko ją (gruodžio 27 d., turbūt 1673 m.); antras apreiškimas, kuriame Jis paprašė, kad būtų pagerbtas per Jo Širdį; apreiškimo metu Jis pasirodė švytintis meile ir paprašė pamaldumo atpirkimo meilei dažnai priimant Komuniją [tais laikais Komuniją priimdavo tik kartą per metus], taip pat priimant Komuniją kiekvieną mėnesio pirmąjį penktadienį ir laikytis Šventosios valandos (turbūt 1674 m. birželį ar liepą); trečiasis apreiškimas vadinamas „didžiuoju,“ įvykęs per Kristaus Kūno oktavą 1675 m., turbūt birželio 16 d., kai Jis pasakė: „Štai Širdis, kuri taip mylėjo žmones … vietoj padėkos iš didesnės (žmonijos) dalies susilaukiu tik nedėkingumo…”, ir paprašė Marijos Margaritos atsilyginimo šventės penktadienį po Kristaus Kūno oktavos, liepdamas jai pasitarti su tėvu Klodu de la Kolombjeru, kuris tuo metu buvo nedidelių jėzuitų namų Paray miestelyje vyresniuoju; pagaliau apreiškimai, per kuriuos Marija Margarita buvo paprašyta, kad Švč. Širdį iškilmingai pagerbtų ir Prancūzijos karalius, o naujojo pamaldumo skleidimas buvo patikėtas vizitietėms bei Jėzaus draugijos kunigams.

Praėjus kelioms dienoms po „didžiojo apreiškimo“ 1675 m. birželį, Marija Margarita visa papasakojo tėvui de la Kolombjerui, kuris, atpažinęs Dievo Dvasios veikimą, pasišventė Švenčiausiajai Širdžiai. Jis paliepė šventajai aprašyti apreiškimą ir išsiuntinėjo jos pasakojimą po visą Prancūziją ir Angliją. Jam mirus 1682 m. vasario 15 d., dvasiniame dienoraštyje buvo rasta paties kunigo ranka perrašyta Marijos Margaritos pasakojimo kopija ir jo mintys apie pamaldumo naudą. Dienoraštis kartu su pasakojimu ir išsamiu pamaldumo paaiškinimu buvo išleistas Lione 1684 m. Nedidelė knygelė buvo labai populiari, taip pat ir Paray vienuolyne – didžiuliam Marijos Margaritos sumišimui. Nepaisydama to, šventoji pasiryžo tai išnaudoti ir knygelės padedama skleidė jos širdžiai brangų pamaldumą. Prie jos prisijungė ir vienuolyno seserys, iš pradžių buvusios nusiteikę priešiškai.

Per apreiškimą 1674 m. Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda. Širdį juosė erškėčių vainikas, simbolizavęs žmonių nuodėmių sukeltas kančias. O ant Širdies uždėtas kryžius, kuris reiškė, jog nuo pat pirmosios Įsikūnijimo akimirkos, nuo tos akimirkos, kai susiformavo Švč. Širdis, ant jos buvo uždėtas Kryžius. Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą, kurį Bažnyčia garbina ir šiandien – liepsną, erškėčių vainiką ir Kryžių.