Paulius.

Evgenios Levin nuotrauka

Vatikane vykstant Vyskupų sinodui „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ kviečiame įsiklausyti į jaunimo liudijimus, skambėjusius popiežiaus vizito Lietuvoje savaitgalį.Čia galite perskaityti anksčiau publikuotą Monikos Midverytės OFS liudijimą.

25-erių Paulius užaugo be tėčio, kentė depresiją. Studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje susipažino su vienuoliu, kuris jį pakvietė į Alfa kursą.

Mano vardas Paulius, užaugau skilusioje šeimoje. Kiek save pamenu, visada jaučiau gėdą, norą slėptis ir bėgti. Nuolatinė baimė buvo sukausčiusi mano mažą pasaulį. Mano tėtis turėjo stiprią priklausomybę alkoholiui, ne kartą tekdavo bėgti iš namų kartu su mama, nes ne visada buvo saugu juose likti nakčiai. Žinoma, tėvai išsiskyrė, po to sekė dar keletas patėvių, jie gėrė ir smurtavo. Augau apsuptas patyčių ir psichologinio smurto. Aš nekenčiau savęs, savo balso, kūno, visko, kas buvo manyje. Dėl visko kaltinau save. Tada prasidėjo mintys apie savižudybę. Tačiau pavyko užaugti... Susiradau darbą, įstojau į Dailės akademiją, įsimylėjau merginą. Puikiai išmokau slėpti savo skausmą, tačiau atsigulus vakarais į lovą jausdavausi tarsi prasiveria žemė ir aš grimztu vis gilyn į tamsą, kiekvieną kartą vis giliau, baimė paralyžiuodavo visą kūną.

Vieną rudens vakarą, užsibuvau akademijoje. Čia priėjusi bendrakursė mane pakvietė į vakarinį piešimą. Prisipažinsiu, sutikau ateiti vien dėl ten buvusios arbatos ir užkandžių. Ten manęs laukė didžiulis siurprizas – vienuolis! Pirmą kartą savo gyvenime sutikau vienuolį. Turiu paminėti, jog mano šeimoje Dievas buvo minimas tik per laidotuves ir kartais per Kalėdas, taigi, sutiktas dvasininkas turėjo kelti daugybę klausimų. Tačiau dar didesnei mano nuostabai, po viso to vakaro, kai aš priėjau arčiau, jo akys buvo sklidinos meilės ir tai įsiminė, įsirašė į mano širdį.

Pirmą kartą gyvenime tai patyriau ir gerai žinojau, kad savo gyvenime noriu jį dar kartą sutikti. Taigi aš atėjau į tą vienuolyną, pradėjau lankyti Alfą kursą (supažindinantį su pagrindinėmis krikščionybės tiesomis), buvau nusiteikęs labai skeptiškai, tačiau kaskart širdis kviesdavo grįžti ten. Įpusėjus tam kursui įvyko mano pirmasis gyvenime maldos vakaras. Gerai pamenu, kaip aš atsiklaupiau ant kelių, susikaupiau ir tariau: „Dieve ar tu esi?“ Visiška tyla, nieko neišgirdau... Užsidegiau pykčiu. Būtent tą akimirką dužo paskutinės susikurto Dievo projekcijos ir iliuzijos, nesitikėjau nieko ir nenorėjau nieko.

Paulius.

Evgenios Levin nuotrauka

Skendau savo liūdesyje, nepasitenkinime, tyloje. Ir būtent į tą tylą atėjo Jėzus Kristus. Jo meilė buvo plati tarsi vandenynas, o aš jaučiausi kaip dulkė. Iš mano akių pasipylė ašaros, verkiau kaip naujagimis, pirmąkart įkvėpęs oro. Maldoje prieš akis regėjau visą savo skausmą, gėdą, šlykštėjimąsi savimi ir visas savo kaltes. Ir visos jos tirpo kaip vaškas, nes toji meilė apglėbė mane. Tą vakarą bandžiau užmigti, bet man nepavyko. Pamenu, kaip trečią nakties skubėjau atgal į bažnyčią, klausiau savęs, kaip aš galiu miegot, kai žinau, jog Jis gyvas?

Buvau pripildytas tikėjimo, vilties ir meilės. Visas mano gyvenimas pasikeitė, sukūriau nuostabią šeimą, turiu mylimą darbą, bet svarbiausia – aš pamilau gyvenimą. Jėzus nepaėmė sunkumų ar baimės, jos kas kartą grįžta, užgula ir skatina bėgti, tačiau Dievas suteikia jėgų pakilti nuo žemės, apkabinti savąjį kryžių ir jį pabučiuoti.