Vydūnas savo namuose, ~1928 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Dr. Vacio Bagdonavičiaus pranešimo, skaityto LR Seime 2018 10 12 įvykusioje konferencijoje „Mūsų mokytojai – Daukantas, Vydūnas“, santrauka.

Artėja prie pabaigos ypatingų sukakčių kupini 2018-ieji metai. Tarp tų sukakčių – Vydūno gimimo 150-metis. Metai baigsis, pritils šventiniai pagerbimo akordai, ir kas toliau? Ar jų skambesiui nutilus savo sielose tebejausime ne sykį girdėtą Vydūno išminties balsą, ar būsime įsiklausę į jo įspėjimus, ar susimąstysime, kokia buvo ne kartą per minėjimus ir kitus renginius priminta jo pasirinktoji gyvenimo misija, ar verta ją tęsti mums, ar svarbios jo įžvalgos šiandienai?

Atsakant į šiuos klausimus norisi sugrįžti prie mąstytojo 1918 m. išreikšto tikėjimo Lietuvos ateitimi ir to tikėjimo pagrindu išsakyto palinkėjimo ką tik nepriklausomybę paskelbusiai mūsų valstybei. Tų metų balandžio 19 d. laiške Lietuvos Tarybai Vydūnas rašė: „O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui.manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.“

Praėjo jau šimtas metų nuo tų tvirtą tikėjimą Lietuvos ateitimi išreiškiančių žodžių pasakymo – pakankamai daug laiko, per kurį tos viltys galėjo išsipildyti. Tad ar išsipildė? Manau, kad pesimistas iš karto atsakytų: „Nė iš tolo neišsipildė.“ Optimistas pataisytų: „Kad ir ne visai, bet iš esmės išsipildė.“ Jei būsime įgiję bent šiokį tokį atsparumą agresyviai plintančiam nihilizmo virusui, turbūt labiau palaikysime optimistą, bet neužsimerkdami prieš realybę ryškiau turėsime pabrėžti tą ne visai, nes jo, deja, tenka matyti pernelyg daug. Tas pernelyg daug verčia vydūniškosios šviesos prisodrintą žvilgsnį nukreipti į dabartį ir po ją pasidairius paklausti: ko pas mus dabar padaugėjo – mąstytojo lauktojo žmoniškumo ar įveikti siūlyto pažmoniškumo?

Ar laisve besidžiaugiančios mūsų valstybės politika yra taip orientuota, kad jos dėka tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurioje „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas“, „į kurią norėtų linkti kitos tautos“? Ar nėra šios politikos kaltės dėl to, kad valstybėje susidaro palankios sąlygos siautėti pažmoniškumo siautėjimui, silpnesnio žmogaus žmoniškumo prado nykimui? Ar pakankamai rūpinamasi to žmoniškumo žadinimu ir žmogaus saviugda? Ar daug valstybės ir visų mūsų elgsenoje „teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningumo bei patvaros“, t. y. tų savybių, kurias Vydūnas laikė pamatinėmis valstybei augti ir stiprėti, šalia kurių visi „valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumą“?

Šiais Vydūno žodžiais trumpai, bet aiškiai ir įsakmiai nusakyti prioritetai, kurių reikėtų laikytis ir mums, bet apie kuriuos nelabai tenorime kalbėti. Deja, ne tik po prieš metus kitus sukrėtusių tragiškų atsitikimų, tokių kaip mažylių smurtinės mirtys, bet ir dėl to, kas dėjosi ir dedasi mūsų politiniame gyvenime jau nebederėtų neprabilti. Tie neseni tragiški rezonansiniai įvykiai bei pilietinį karą primenančios dabartinės politikų grumtynės ar viešumon iškelti ir tebekeliami korupcijos gijomis susaistyti dalies verslo ir kai kurių įtakingų valdžios atstovų santykiai liudija ne ką kita, kaip ryškius moralės įtrūkius ar netgi žmoniškumo katastrofos apraiškas mūsų gyvenime. Tie įtrūkiai ir tos apraiškos yra aiškūs dorovinės ir dvasinės krizės požymiai. Moralė politikoje jau nieko nebereiškia. Tą akivaizdžiai rodo dabartinė valdžios viršūnių elgsena. Panašią krizę Vydūnas buvo įžvelgęs ir pirmosios nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Dabar galime pasakyti, kad tos krizės mastai buvo daug mažesni negu dabartinės. Skaudu mąstytojui buvo tą savo įžvalgą konstatuoti, nes jąja teko pripažinti ir tai, kad nelabai tesipildo jo lūkestis Lietuvą regėti kaip besistengiančią „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Jautėsi taip, tarsi vėjai būtų nupūtę jo didžiules pastangas pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“.

Vydūnas savo namuose, ~1930 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Apie būtinybę siekti esmingosios laisvės

Tokioms pastangoms Vydūnas žadino mūsų tėvų ir senelių Lietuvą. Mūsų pačių prikeltajai jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvuojančiai Lietuvai tokio žadinimo dar labiau reikia. Apie tą reikalingumą buvo prabilta žengiant pirmuosius atgautos nepriklausomybės žingsnius. Prie naujai pilamo Vydūno kapo Bitėnuose 1991 m. spalį kalbėta: „Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti savo keliu, eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar esame tikrai žiną, kur būtent reikia eiti ir koks svarbiausias to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, galgi net svarbiausio? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties kupinų filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose? Ar nereikia pabandyti pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti kuo tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti? Lietuvai, įgijusiai pirmąją nepriklausomybę, Vydūnas padovanojo dvi įstabias knygas – „Mūsų uždavinį“ ir „Tautos gyvatą“. Jos abi tais laikais buvo geriausias kompasas savo kelio ieškančiai Lietuvai.“

Deja, į tą dovanotąjį kompasą tada pažiūrėta atsainokai, taip pat atsainokai jį stumtelėjome ir mes. Mūsų valstybėje vykstantys procesai nuo pat pradžių patys prikišimai rodė ir teberodo, jog visi Vydūno aiškinimai, skirti anuometinei Lietuvai, yra kaip pirštu į dangų pataikę ir į svarbiausias ir labiausiai dėmesį atkreiptinas ne tik mūsų tautos, bet ir visos žmonijos dabarties gyvenimo aktualijas.

Suėjus pirmosios Nepriklausomybės penkmečiui, Vydūnas paskelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė“. Jame rašė: „skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus.“.

Nežinia, ar pats Vydūnas tuos savo rašytus žodžius prisiminė po septyniolikos metų, 1940-aisiais, kai jo pranašautoji pavojaus grėsmė išsipildė, kai buvo iš tikrųjų netekta nepriklausomybės – „gyvenimo paviršiaus laisvės“. Metams praėjus nuo šio nerimu pažymėto raginimo 1924 m. mąstytojas paskelbė jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“. Jame aiškinama, jog visos negerovės kylančias dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan.

Būtent toksai laisvės supratimas ir vedąs tautą į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t. y. politinės, laisvės netekimas. Tenlink, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas ar netgi niekinantis požiūris etninės kultūros atžvilgiu, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą ir pan. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodė, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti kad ir svarbi, bet vienapusiška, nes jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška.

Ar ne beveik lygiai taip tenka kalbėti mums apie savo šiandieną? Ar ne apie tai ne kartą svarbiuose valstybei renginiuose yra priminę ir mūsų bažnyčios hierarchai, kultūros veikėjai, o ypač įsakmiai savais žodžiais vizito Lietuvoje metu pabrėžęs popiežius Pranciškus? Argi šviesesni tautos protai, lyg prisimindami anuometinius Vydūno perspėjimus, nuolatos ne aliarmuoja dėl to, kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika, kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą.

Retas ne taip jau blogai gyvenantis ir netgi aktyviai visuomenėje ir politikoje besireiškiantis tautietis savo gyvenimo ir darbų prasmę susipras susieti su Dievu ir kelią į Jį matyti kaip tokį tikslą už kurį gyvenime nėra svarbesnio. O juk tokį kelią prieš akis kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais. Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kas po tuos laukus darbuojasi dorai, o kas juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantys savo veiksmus būtų suderinę su tuo kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis žmonių moralėje įsitvirtinęs teisingumas. Vydūno aiškinimuose to susiderinimo svarba ypač pabrėžiama.

Viduryje - Vydūnas, dešinėje - M. Romeris. XX a. 4 deš. Rokiškio krašto muziejaus nuotrauka

Apie tautą, tikėjimų sugyvenimą, civilizacijos ir dvasinės kultūros dermę

Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Vydūnas Lietuvą ir lietuvių tautą regėjo ne tik kaip fenomeną patį savyje, ne izoliuotą nuo globalaus pasaulio ir jame vykstančių pokyčių. Tas regėjimas aktualiai įsipina į šiuolaikinį globalizacijos vyksmo apmąstymų kontekstą ir mums yra ypač svarbus, nes vis garsiau aidi tautiškumą niekinantys, tautinį orumą žeminantys mūsų pačių valstybės piliečių, dažnai gana įtakingų, balsai.

Mąstytojas apie globalizaciją, nevartodamas šio termino, o ją vadindamas „žmonijos vienijimusi“, „žmonijos vienybe“, kaip apie aktualų dalyką kalbėjo nemažai. Jo vizijose regėjosi tokia globalizacija, kuri žmoniją vienys dvasiniu pagrindu ir kuri ne gniuždys atskirų tautų teisės į laisvą būtį, bet sudarys palankesnes sąlygas jų kūrybos galių sklaidai. Jis tikėjo, kad pasaulis vis labiau žmoniškės, o laisvos tautos, tarp jų ir lietuvių tauta, įneš savo indėlį į tą žmoniškėjimą.

Lyg būtų dabarčiai skirti yra Vydūno aiškinimai apie religijų sugyvenimo, tarpreliginių konfliktų išvengimo svarbą. Anot mąstytojo, įvairios religijos tarpusavyje besiskirdamos savo brandumu, teologijomis, panteonais, ritualais, apeigomis, pačia savo esme siekia to paties – padėti žmogui „atsiverti pačiai būties paslapčiai“, t. y. suartėti su Dievu.

Religinio išpažinimo bei jo pasirinkimo laisvė buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti tolerancijos principą, propaguoti ekumenizmą, kuris pas mus ypatingo aktualumo įgauna šiandien, ką tik atšventus Reformacijos 500 metų sukaktį ir jos šviesoje išryškėjus gražiai besivystantį dialogą tarp evangelikų ir katalikų, aktyviai reiškiantis senąjį baltų tikėjimą kaip etnoso ištakų pagrindinį šaltinį primenančiam ramuviečių judėjimui, plečiantis pažinčiai su įvairiomis pasaulio religijomis. Įsiklausant į šiandienos religinių pasaulio lyderių katalikų popiežiaus Pranciškaus ir budisto Dalai Lamos pasisakymus religijų sugyvenimo klausimu, kartais ima atrodyti tarsi jie kartotų jau prieš šimtą metų skelbtas Vydūno mintis.

Vydūnas savo gyventame laike matė didžiulius žmonijos pasiektus mokslo ir technikos laimėjimus ir matė, kad tokio masto laimėjimų, deja, nėra žmonijos dvasinės pažangos kelyje. Mąstytojas konstatavo, jog labiau matoma žmonijos dvasinė atžangą, o ne pažanga, kuriai ji yra Kūrėjo pašaukta. Pripažino jis ir tai, kad esama pastangų ir dvasiniam gyvėjimui, kad pati žmonijos vienijimosi tendencija iš esmės randasi iš tų pastangų, tik jos, deja, esančios nelabai aiškiai išreikštos ir užgožiamos orientacijų į vartotojišką rojų.

Praėjus septyniems dešimtmečiams nuo to laiko, kai Vydūnas, būdamas savo gyvenimo saulėlydyje, skelbė šias aktualumo nepraradusias, o veikiau dar labiau suaktualėjusias mintis, galima konstatuoti ne kažin kiek tepasikeitusią žmonijos pažangos situaciją, bemaž tas pačias materialinės ir dvasinės pažangos santykio proporcijas joje. Kaip ir Vydūnui, taip ir mums (mums tik labiau) yra matomi didžiuliai akyse vykstantys šuoliai technikoje, technologijose, informatikoje, įvairių mokslo šakų atradimuose, jų pritaikyme. Nuo Vydūno laikų čia nušuoliavome labai toli, kaip ir nuo jo jaunų dienų iki brandaus amžiaus irgi buvo gana toli nušuoliuota. Tačiau ar tokio masto šuolių esama dvasinėje žmonijos pažangoje, ar ryžtingai einama žmoniškumo kultūros link?

Jeigu turėtume bent šiek tiek noro ir kantrybės tiesiogiai susipažinti su mąstytojo ir kūrėjo idėjiniu palikimu, pajaustume, kad jame akumuliuota išmintis yra nukreipta tiesiog į mūsų laiką ir mūsų, šiandienos žmonių, sąmonę. Beje, toji išmintis akumuliuota ne tik Vydūno skelbtose idėjose, bet gali suskambėti ir šiandienos dieviškosios šviesos nešėjų lūpose. Jos labai svarbius momentus beveik ką tik turėjome progos išgirsti ir iš popiežiaus Pranciškaus lūpų.