Bernardinai.lt nuotrauka

MO muziejaus atidarymo spalio 18-ąją proga paskaitą apie savo projektus, kultūrą, miestus, žmones, jų subūrimą kultūrinėje aplinkoje skaitė MO suprojektavęs pasaulinio garso architektas Danielis Libeskindas. Tarp žymiausių jo darbų – Felixo Nussbaumo muziejus Osnabriuke (1998 m.), Žydų muziejus Berlyne (1999 m.), Imperijos karo muziejus Mančesteryje (2001 m.), Žydų muziejus Kopenhagoje (2003 m.), Denverio muziejaus plėtra (2006 m.), Ontarijo Karališkojo muziejaus plėtra Toronte (2007 m.), Žydų muziejus San Fransiske (2008 m.), Karo istorijos muziejus Drezdene.

Šiuo metu D. Libeskindas, be architekto veiklos, dėsto ir skaito paskaitas daugelyje pasaulio universitetų: Toronto, Jeilio, Pensilvanijos, Dizaino universitete Karlsrue (Vokietija). Taip pat yra laimėjęs konkursą buvusio Niujorko Pasaulinio prekybos centro teritorijos pertvarkos generaliniam planui parengti. 

D. Libeskindo kūryba neapsiriboja vien architektūra – čia vietos randa ir muzika, ir rašymas, ir filosofija. Muzika, geometrija, žodis – esminiai D. Libeskindo architektūrinių inspiracijų šaltiniai. 

Architektas Danielis Libeskindas. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka
Danielio Libeskindo paskaita. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

„Vilniaus muziejus yra tarp mėgstamiausių mano projektų. Pirmiausia už tai esu dėkingas Danguolei ir Viktorui Butkams – už jų viziją padovanoti Vilniui muziejų. Ir už glaudų bendradarbiavimą su profesionaliais vietos architektais“, – paskaitos įžangoje padėkos žodžius tarė MO muziejaus architektas. 

Kalbėdamas apie architektūros discipliną ir filosofiją, D. Libeskindas teigė, kad pasaulis nuolat veikiamas dviejų grėsmių – tvarkos ir netvarkos, ir architektūra įsiterpia tarp jųdviejų. 

Pristatydamas MO muziejaus projektą, architektas prisipažino, kad tai mažiausias jo suprojektuotas muziejus tarp daugybės kitų. „Ir jis man išties mielas, nes man mielas šis miestas – Vilnius ir Vilniaus žmonės. Nors Lietuva maža šalis, ji ypatinga, – kalbėjo D. Libeskindas. – Butkų šeimos idėja įkurti tokį muziejų byloja apie Lietuvos meno galią. Tai neįtikima, ir tai išties mane įkvepia.“ 

Jau pirmuosiuose savo MO muziejaus brėžiniuose architektas stengėsi atrasti pastato harmoningą ryšį su Vilniaus tradicijomis, su klasikine architektūra. Pasak jo, jam svarbiausia buvo sukurti harmoningą meno tąsą, paskatinti megztis miesto ir meno dialogą. 

„Šis muziejus neįprastas. Tai nėra tiesiog balta dėžė – į ją skverbiasi šviesa, erdvę skrodžia miesto ir žmonių vaizdai. Man svarbus visas tas lauko teatras – gatvių ir pastatų, nes tai meno inspiracija“, – svarstė D. Libeskindas. 

MO muziejus, kaip teigė jis – trijų dimensijų: „Jis kompaktiškas, veiksmingas ir sukurtas visuomenei, jos patirčiai. Tai dialogas tarp to, kas paprasta, ir to – kas komplikuota, tarp simetrijos ir asimetrijos, tarp abstrakcijos ir gamtos, tarp Vilniaus ir meno.“ 

Darydamas brėžinius architektas prisiminė svarstęs, kaip muziejus galėtų įsikomponuoti sovietmečiu statyto kino teatro aplinkoje, jam buvę svarbu sukurti objektą, kuris nebūtų tiesiog muziejaus durys, D. Libeskindo siekis buvo miestą, jo aplinką paversti muziejaus durimis. 

Menui visiems miestiečiams pakviesti galima atrasti daug kūrybingų kelių, pasitelkus muziką, performansą, sakė architektas. Jis teigė paėmęs paprastą kubą ir jį atvėręs žmonėms įvairiais pjūviais, perspektyvomis, šviesos rakursais. 

D. Libeskindas pateikė muziejaus ankstyvuosius modelius, rodančius pastato pralaidumą, kaip visa tuo remdamasis jis organizavo muziejaus funkcijas, parodas, kaip kūrė muziejaus, skulptūrų sodelio, visos aplinkos planą. „Yra daugybė būdų sukurti aplinką ne tik objektams, bet ir žmonėms, – tvirtino jis. – Tai subtili aplinka, kuri ragina žavėtis visais Vilniaus vartais, grąžinant į kaimynystę tradicijas ir grožintis įspūdingu XVIII amžiaus pastatu kitapus gatvės.“ 

Architektas D. Libeskindas prisipažino pirmą kartą panaudojęs apskritimo formą architektūroje (sraigtinius laiptus). „Niekada to nesu daręs – esu kūręs tik linkius, kreives, vengdavau apskritimų, nes man tai atrodė klišė. Visi gali sukurti apskritimus“, – tikino architektas. 

Anot jo, šie sraigtiniai laiptai – MO muziejaus centras, būtent nuo jų pradėta statyti objektą: „Spiralė – visos pastato struktūros epicentras. Neįprasta tai, kad spiralė nėra tikslus apskritimas, ji išlankstyta keliais lygiais ir ją veikia tai, kas vyksta aplinkui. Man buvo labai svarbu, kad vertųsi vaizdų rakursai.“ 

Tai lygiai taip pat įdomu, kaip stebėti žmones, žvelgiančius į meno kūrinį, nes žmonės, žvelgiantys į meną, yra galutiniai meno patyrėjai, sakė D. Libeskindas. Jo manymu, muziejaus pagrindinė žinia – kalbėti apie patį miestą. Ir eiliniai pastatai, žmonės, gyvenantys aplinkui, gali kurti Vilniaus, kaip epicentro, jausmą. 

„Daugumos gražių miestų istorija yra skaudi, ir man tai pažįstama, bet jie juda į priekį. Dar reikia daugelį dalykų atrasti iš naujo. Reikia tikėti, kad ateityje jie ateis ne iš JAV, Kinijos ar Anglijos – jie ateis iš čia, Lietuvos“, – įsitikinęs MO architektas.

Bernardinai.lt nuotrauka
Bernardinai.lt nuotrauka
Bernardinai.lt nuotrauka
Norberto Tukaj nuotrauka
Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka
Bernardinai.lt nuotrauka
Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka