Monika ir Justas Tekučiai

Evgenios Levin nuotrauka

Vatikane vykstant Vyskupų sinodui „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ kviečiame įsiklausyti į jaunimo liudijimus, skambėjusius popiežiaus vizito Lietuvoje savaitgalį. Monika ir Justas Tekučiai augina dukrelę ir laukiasi dar vieno kūdikio. Pora dalinasi mintimis apie gyvenimą šeimoje ir sunkumus, kuriuos teko įveikti, vienas jų – kūdikio netektis. 

Justas: Sveiki. Mano vardas Justas. Čia mano žmona Monika. Mes esame šeima.

Monika: Sveiki. Visų pirma norime pasakyti, kad mes tikrai nežinome, kas yra teisinga, mes neturime atsakymų į daug mums kylančių klausimų. Šiandien norime tik pasidalinti tuo, kaip gyvename mes.

Justas: Su Monika susitikome prieš septynerius metus. Pirmiausia pamačiau jos akis, kurios buvo tyros ir atrodė, kad permato mane kiaurai. Tuomet supratau, kad, jei noriu būt kartu su ja, turiu keist savo gyvenimą. Jei iki susitikimo dar abejojau, tai po susitikimo galutinai apsisprendžiau, kad savanoriausiu pas neįgaliuosius, ten, kur jau darbavosi ir ji. Laikui bėgant vystėsi mūsų santykiai, augo bei transformavosi ir mano tikėjimas. Galiausiai po vienų Mišių nuėjome pas kunigą, kad už mus pasimelstų. Tuomet pajutau, kad praradau ryšį su Dievu, mano tikėjimas buvo formalus, šaltas, kai Monika tuo metu gyvai tikėjo Dievu. Kitą dieną atlikau išpažintį ir pajutau norą eiti į Dievo Gailestingumo šventovę. Ten žiauriai ilgai verkiau, galiausiai pajutau palengvėjimą, supratau, kad Dievas man atleido ir galiu eiti toliau.

Monika: Pirmi draugystės metai buvo tiesiog tobuli. Jei bent kelias dienas nesimatydavome, labai pasiilgdavome, atrodė, kad vienintelė mūsų laimės sąlyga yra tiesiog būti kartu. Jausdami didelę fizinę trauką, abu nusprendėme, kad mums yra svarbus skaistumas. Laikui bėgant ėmėme suprasti, kad jau išsidraugavome ir metas tuoktis.

Justas: Mūsų draugai taip pat kūrė šeimas, pradėjo lauktis vaikų. Aš niekaip negalėjau rasti norimo darbo ir taip išlaikyti šeimos. Buvo sunkus metas. Net pradėjau abejoti, ar esu teisingam kely, ar aš išvis sutvertas santuokai. Norėjau gauti kokį nors aiškų ženklą iš Dievo. Tai galėjo būti ir ranka debesyse, kuria Dievas laimintų ir sakytų, kad esu geram kely. Aišku, rankos nepamačiau, nepastebėjau ir kitokių ženklų. Nurimau tik po išpažinties, kada kunigas priminė, kad mes esame laisvi, nėra teisingų ar neteisingų kelių, Dievas laimina ir yra kartu bet kokiame mūsų apsisprendime.

Monika: Netrukus viskas išsisprendė, nes Justas rado norimą darbą, mes susituokėm ir buvome labai laimingi: daug keliavom, šokom tango, aktyviai leidome savo laisvalaikį, dirbome puikius darbus. Po kurio laiko pajautėme, kad esam pilni meilės ir pasiruošėme vaikeliui. Netrukus pradėjau lauktis. Bet antrą Kalėdų dieną, sužinojome, kad mūsų vaikelio širdelė sustojusi, jis mirė. Tai buvo mano tikėjimo išbandymas. Visų pirma, niekaip nesupratau, kodėl Dievas taip su manim pasielgė. Išgyvenau beprasmybės jausmą, pyktį, didžiulį skausmą. Visgi apsisprendžiau apie tai kalbėti su aplinkiniais. Mūsų aplinkoje buvo nemažai šeimų, praradusių savo vaikus, jos drąsiai dalinosi savo istorijom. Tai teikė vilties, nes dabar šios šeimos augina ne po vieną vaiką. Galiausiai pati galėjau padėti kitoms vaiko netektį patyrusioms moterims. Kita vertus, niekada anksčiau neišgyvenau tokios vienybės su Justu. Niekada anksčiau nesijautėme tokie artimi ir tokie mylintys vienas kitą. Tas skausmas mus sujungė.

Justas: Supratau, kad šioje situacijoje negalima visko palikti taip, kaip yra, kad turime keisti šią situaciją. Nusprendėme iškeliauti į Kiniją. Būnant ten neįmanoma galvoti apie praeities skaudulius. Nori nenori turi būti čia ir dabar. Galiausiai, būdami Kinijoje, supratome, kad esame nebe vieni.

Monika ir Justas Tekučiai

Evgenios Levin nuotrauka

Monika: Taigi, aš vėl laukiausi ir iš tikrųjų mokiausi besąlygiškai pasitikėti Dievu. Visą nėštumo laikotarpį dažnai apimdavo nerimas ir baimė, kad neatsitiktų taip pat, kaip ir laukiantis pirmąkart. Tačiau, vos tik tai pajusdavau, darydavau taip, kaip mane išmokė mano nuostabios draugės protestantės. Aš turėjau keletą Biblijos eilučių, kurios tuo metu mane įkvėpė, palaikė ir jas kartodavau tol, kol mintys dingdavo. Tos eilutės buvo labai paprastos, pavyzdžiui: „Nebijok, tik tikėk“ ir „Džiaukis iš širdies Viešpačiu, ir Jis suteiks ko trokšta tavo širdis“.

Ir Jis davė. Dabar auginame metų ir 9 mėnesių amžiaus dukrą Sofiją.

Justas: Šiandien mūsų gyvenimas yra toks, kaip sako mūsų draugė sesė Viktorija: „Dievas vaikšto tarp puodų.“ Mūsų maldos trumpos, savais žodžiais laiminam maistą, chaotiškai dalyvaujam sekmadienio Mišiose.

Monika: Visa tai atrodo labai paprasta, bet mums – labai brangu. Dabar mes laukiame dar vieno vaikelio ir toliau mokomės pasitikėti Dievu.

Skaitykite ir anksčiau publikuotus Monikos bei Pauliaus liudijimus:

„Dėkoju Dievui, kad Jis ištraukė mane iš tamsybių valdžios“

„Dievas suteikia jėgų pakilti nuo žemės“