Unsplash.com nuotrauka

Iš pradžių nesupratau, kas mane suglumino tose ekvadoriečio sumušimu kaltinamų vaikinų nuotraukose, kuriose jie, nuleidę galvas, su tamsintais akiniais ir galvos apdangalais, laiko užrašus „Tiesa mūsų pusėje! Lietuva lietuviams. 14/88“. Tikrai ne 14/88, nes rasistinė užpuolimo potekstė buvo aiški nuo pat pradžių. Ir ne „Lietuva lietuviams“, nors šį užrašą laikantis slaviško vardo vaikinas nustebino. Turėtų arba ironizuoti (mažiau tikėtina), arba ne visai suprasti, ką šis užrašas reiškia konkrečiai jam (labiau tikėtina), arba tiesiog sąmoningai viltis mobilizuoti besipiktinančius tautininkus, pasąmoningai gąsdinti ne etninius lietuvius ir nesąmoningai teršti Lietuvos vardą. Balsuočiau už pastarąją trilypę intenciją, ypač turint omenyje, kad prieš porą metų tas pats vaikinas buvo pagautas išniekinęs Pilsudskio širdies ir jo motinos kapą užrašais apie Tomaševskį, bombą ir „Lenkai mirs!“ (lenkai!?!).

Prie viso šito, o varge, baigiu priprasti. Labiausiai mane nustebino „Tiesa mūsų pusėje!“ Kai du chuliganavoti vaikinai pradeda kalbėti apie tiesą, verta suklusti, nes jie mano, kad tiesa yra vertybė. Ir jei jiems tai svarbus žodis, tikėtina, tiesa yra vertybė jų aplinkoje. Tai geroji žinia. Blogoji žinia ta, kad jie sakosi, jog tiesa yra jų pusėje. Bent mane tokia formuluotė gąsdina dviem prasmėmis. Pirma, kai tiesa iškeliama kažkieno pusėje, ji praranda savarankiškumą. Suprask, tiesa yra teisinga ir siektina ne pati iš savęs, bet tada, kai pateisina konkrečius jau padarytus ar darysimus jų veiksmus. Kitais žodžiais tariant, ne „mes bandome savo gyvenimu pritapti prie tiesos“, bet veikiau „tiesa turi pritapti prie mūsų gyvenimo“. Ar, parafrazuojant fašistinio tautinio reliatyvizmo esmę, „mes ir esam tiesa“. Esą tik tada, kai „mes“ įrodo savo stiprumą, gausumą, akiplėšiškumą nesulaukdami jokio atpildo, triumfuoja tiesa. Štai jie trenkia per žandą niekuo dėtajam ir taip sukuria tiesą – nuogą, brutalią, fizinę tikrovę.  

Šį veiksmą galima pavadinti savotišku tiesos privatizavimu, pasavinimu, bet ji kartu ir kolektyvinama, priskiriant ją ne asmeniui, bet grupei. Savo pareiškimu šie vilniečiai deklaruoja, kad nebe asmeninis santykis su tiesa yra svarbiausias, bet kolektyvinis. Aš turiu ištirpti masėje, kad būčiau teisus, nes be masės aš niekas, tuščia vieta, kurią trypė kitos kolektyvinės tiesos. Skaitant to antrą kartą pagauto vaikino ankstesnius pasiguodimus, kad jo priešiškumas ne-lietuviams kyla iš to, jog jį patį už lietuviams palankias pažiūras mušdavo bendraklasiai lenkai, negali nekilti užuojauta. Jis vargšas, nes vienintelis būdas jam vėl tapti oriam – engti kitus. Ir tai jis gali padaryti tik turėdamas „tikrų lietuvių“ užnugarį. Bijau, kad tai padaryta tik todėl, jog šis pasirinkimas buvo lengviausias, jei ne vienintelis įsivaizduojamas jo asmeninėje patirtyje. Ir todėl tai tampa priekaištu ne tik jam, bet ir šeimai, mokyklai, bendruomenei, visuomenei, kurioje galioja principas: „jeigu tu jo nesutrypsi, jis sutryps tave“. Kad neprarytų tas-kitas-jis, štai-šitas-jis tampa „jais“. Ir per juos, per mus, tiesa atsistoja šito-jo pusėje.

Bet jei ironija visada turi dalį tiesos, tai tiesa ne tik apie poną Karbauskį, bet bendrai apie viešąją politinę erdvę yra tokia – tarp Kristaus ir Perkūno (kaip ir Dragūno) nėra jokio skirtumo.

Būtent taip jie paskatino mąstyti apie mūsų viešosios politinės kultūros būklę. Daugumą jų, politikų, verslininkų, žurnalistų, kitokio plauko įtakingųjų, nori tiesos. Bet kas yra tiesa? „Perkūnas“, – šypsosi ponas Karbauskis. Žinoma (ne, „viliuosi“), jis juokauja. Bet jei ironija visada turi dalį tiesos, tai tiesa ne tik apie poną Karbauskį, bet bendrai apie viešąją politinę erdvę yra tokia – tarp Kristaus ir Perkūno (kaip ir Dragūno) nėra jokio skirtumo. Tiesa neturi vardo. Ji tik reiškiasi per konkrečią įtaką ir galią, kurią, norint savintis tiesą, reikia turėti ir rodyti. Ypač jei esi daug kartų pralaimėjęs, išjuoktas, neišgirstas tų, kitų. Jie nori keršto ir kerštauja, suvokdami galimybę tai daryti turimos politinės galios priemonėmis kaip vienintelę tiesos apraišką. Tiesa jiems yra ne lėtas, pagarbus ir atsargus svarstymas, bet jų pačių troškimai ir aistra. Jiems sako: „Nekonstituciška.“ Jie pasako: „Paklauskim Konstitucinio Teismo.“ Šis jiems atsako „Nekonstituciška.“ Jie pasako: „Elitas, viršūnės, sąmokslas prieš paprastą žmogų, o tiesa – mūsų pusėje.“ Ir pakelia ranką už tiesą ir prieš Konstituciją. Nes juk visiems jiems žinoma, kad Konstituciją kūrė ne jie, ne paprasti žmonės, o tie, kiti. O čia balsuojama už savo būrio tikrąją tiesą. Ir tiesa atsiranda tik tada, kai už ją balsuojama.  

Tiesą sakant, aš tokių abejingų tiesai mačiau ir nieko jiems negalėjau pasakyti. Prie kai kurių tokių kūrybos net prisidėjau. Gal aš čia esu. Todėl nesunku įsivaizduoti tokį vidinį įsitiesinusio monologą: „Tiesa tai, kuo pats tikiu ir ką darau. Dėl to tiesa visada yra mano pusėje. Ir jei toje pusėje dar stovi žinomas politikas, skaitomas žiniasklaidos atstovas ir išmintingas viešųjų ryšių specialistas, diplomuotas teisininkas bei politologas, galiausiai visas partinis užnugaris, tiesa atsiranda mūsų pusėje. Ir jei mūsų pusėje kažkas nestovi, tai jie, neabejotina, yra melo gynėjai. Sakote, ir mes meluojame? Atleiskite, bet jūs – tai ne mes. Jūs iš tų, priešų ir klastūnų, tad greičiausiai tik provokuoja. Na gerai, gerai, žinoma, taip, pamelavo truputį. Vieną kartą. Per dieną. Ir aš nesutinku su dešimt iš šimto sprendimų, kuriuos priimame. Atvirai sakant, jie yra kraupūs. Bet tie devyniasdešimt yra gana neblogi. Ir apskritai, pripažinkite, jei su jais nebus manęs, ateis kitas daug blogesnis. Negi tikrai norite, kas pasitraukčiau aš ir būtent dabar? Tas, kieno pusėje yra tiesa, tas, kai tiesos valdžioje vis mažėja?“

Jie per daug nori būti judintojais, šaškių žaidėjais žaidime, kuriame pasisavinus visą tiesą yra tik baltieji (mes, tiesa) ir juodieji (ne-mes, ne-tiesa).

Raminu save, kad ir stalinizmas būtų buvęs aršesnis, jei ne tokio tipo sąžinės kankiniai. Gal ir nieko labai tokio būti jais, būti su jais, apdainuoti savo prisiminimuose. Nors man labiau patiktų rezistencinio tipo politikas ar tarnautojas, kuris sakytų: „Aš bandau būti tiesos pusėje.“ Nes jis tai ne „mes“ ir prisiima visą atsakomybę už savo nusižengimus. Nes jis tik bando suvokdamas, kad nėra tobulas nei pažinimu, nei dorove. Nes taip jis bando nusilenkti tiesai, savo turimam idealui, bet ne tiesą lenkti į save, tikėdamas, kad pats yra idealas. Ir tiesa jį išlaisvina. Bet ar jiems, tiesą sakant, laisvas žmogus reikalingas?

Bijau, kad ne. Jie per daug nori būti judintojais, šaškių žaidėjais žaidime, kuriame pasisavinus visą tiesą yra tik baltieji (mes, tiesa) ir juodieji (ne-mes, ne-tiesa). O persvarą turi tas, kuris nusibalina ir apjuodina. Jie žino, kad šiame žaidime svarbiausia yra užimti gerą poziciją. Todėl stumdo savuosius ten, kur galima pastumti, kad vėliau galėtų iš ten pulti. Jie suvokia, kad kiekvieną eilinį gali padaryti dama. O ši naudinga tik tada, kai žino, kada smogti ir kada atsitraukti, kad iš savo pozicijų galėtų vėl smūgiuoti. Svarbiausia kombinuoti, nuolat kombinuoti, ypač dabar, mitelšpilyje, kai dauguma jau surištų, ir jiems pajudinti tereikia mažojo pirštelio, kiekvienas ėjimas svarbus ir rizikingas, kiekviena auka turi būti apgalvota. Bet kam iš tiesų visa tai? Vardan ko? Pergalės? Turbūt pergalės, kai tiesa bus galutinai pastatyta į prideramą vietą jų pusėje.