Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Šį savaitgalį dėkojama už popiežiaus vizitą Lietuvoje, įvykusį prieš keturias savaites. Jo metu Šventasis Tėvas savo žodžiais ir veiksmais mums pasiuntė ne vieną žinią. Dalyvavę susitikimuose, sveikinę jį kelyje ar stebėję LRT transliacijas įsiminėme skirtingus to savaitgalio momentus, vis dar jais dalijamės.

Mano galva, vertingiausia popiežiaus dovana mums – bendrumo patirtis. Ir ne tik todėl, kad, kaip liudija vizito organizatoriai, šiam įvykiui išvien ruošėsi daugybė įvairių institucijų, organizacijų, bendruomenių, grupių. Pranciškus kalbėjo mums kaip tautai – ne kaip individų, atsitiktinai gyvenančių toje pačioje teritorijoje, sumai, o kaip bendro likimo kolektyvui. Šiais valstybės atkūrimo šimtmečio metais išgirdome ne vieną panašios intencijos kalbą, tačiau visos jos buvo kažkiek įprastos, nes iš tų pačių politikų, intelektualų, dvasininkų lūpų. O rugsėjo 22-23 dienomis į mus, Lietuvos tautą (kurią, žinoma, sudaro ne tik lietuvių tautybės asmenys – keista, kad turiu pridurti šią pastabą, bet tokie laikai) kreipėsi ypatingas svečias, į kurį dėl jo autoriteto ir garso pasaulyje įsiklausėme ir atsižvelgėme labiau. Todėl ir patirtis stipresnė.

EPA nuotrauka

Nuo pirmo viešo pasisakymo Daukanto aikštėje šeštadienį iki paskutinio prie Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus sekmadienį šv. Petro įpėdinis stiprino bendrą tapatybę, atkreipdamas dėmesį į mūsų istoriją, kultūrą, tikėjimą. Daugelis įsiminė krepšinio komandų paminėjimą susitikime su jaunimu, bet mane labiausiai pradžiuginio tai, kad popiežius dusyk užsiminė apie Lietuvos upes – ne tik gamtinio, bet ir kultūrinio kraštovaizdžio dalį. Maironiškai. Visgi daugiausiai jis kalbėjo apie tautos šaknis, tautos sūnus, tautos balsą, protėvius, kartas.

Kad ir kaip šią akimirką skirtųsi paskirų tautos narių įsitikinimai, juos vienija bendra praeitis. Dėl to bendram tapatumui gyvybiškai būtina atmintis. Popiežius ragino jaunimą „neužmirškie savo tautos šaknų“, ragino vienuolius „saugokite savo kankinių atminimą“.

Pranciškus dvi dienas kalbėjo apie per šimtmetį patirtas kančias, išbandymus, kalinimus, trėmimus, kankinystę, įskundimų ir išdavystės gėdą, Holokaustą. Tikriausiai ne vienas atsiduso, retoriškai paklausęs „kiek gi galima“. Tačiau kančias atsiminti svarbu ne tam, kad manytume esą pranašesni už kitų tautų atstovus (nors tokia pagunda gali kilti, kaip popiežius užsiminė Kaune po Mišių, per „Viešpaties Angelo“ maldą), juo labiau ne lietuviškojo mesianizmo plėtojimui. Tokiai užuomazgai tautos mentalitete pasireiškus jis siūlė tarnauti bejėgiams, pažeidžiamiems, atstumtiems.

Neturėti ryšio su protėvių iškentėta realybe, kaip Šventasis Tėvas sakė per Mišias Kaune – sterilus, tuščias požiūris. Tai nepagarba tiems, kurie iškovojo tėvynės laisvę, „nesileido įveikiami teroro ir nelaimių“.

EPA nuotrauka

Prie Okupacijų ir Laisvės kovų muziejaus Pranciškus meldėsi, kad Dievas „išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję“.

O kad nesustingtume nostalgijoje ar dejonėse atmintis turėtų būti veikli, kalbėjo popiežius. Tauta anuomet patyrusi neteisybę, bus atidi jai ir šiandien, drąsi su ja kovoti. Praeityje demonstruotas svetingumas ir pagarba įvairiausių tautybių ir religijų žmonėms reikalingi ir šiomis dienomis. Apskritai į ateitį jis ragino žvelgti „su viltimi“. Kad ir kaip šiurpu būtų dėl mažo gimstamumo, emigracijos, socialinės nelygybės, skyrybų ir abortų skaičiaus, smurto, alkoholizmo ir patyčių… Šiandien mūsuose pasitaikantis artėjimo link bedugnės vaizdinys, man regis, niekuo nepadeda, o tik kliudo. Popiežiaus priminimas apie viltį – labai reikalingas, tikras priešnuodis. 

Ši antgamtinė, dieviškąja vadinama dorybė tikriausiai ne kiekvienam suprantama, bet krikščionys puikiai žino, ką ji reiškia. Štai prieš dvi savaites deramai palaidotas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas prisiminimuose „Daugel krito sūnų“ rašė: „Mums kovojant pogrindyje, teko išgyventi daug sudėtingų ir pavojingų situacijų. Galiu nedvejodamas pasakyti, kad mane visą laiką lydėjo rūpestinga Aukščiausiojo globa ir laimė — štai jau aštuoneri metai net nesužeistas kovoju partizanų gretose, eidamas įvairias aukštesniųjų vadų pareigas.“ Kupinas vilties ir nepalaužiamo tikėjimo būsima laisve buvo ir palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Jei šiam kankiniui Rusijos lageryje ar kalėjime būtų atrodę, kad bedugnė čia pat?.. Taip žvelgti priežasčių jis turėjo kur kas daugiau nei mes šiais laikais. 

LR Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotrauka

Atvykęs popiežius mums priminė, kad ne tik su šeima ar draugais, bet ir dalyvaujant savo tautos kovose „gyvenimas yra gražus“. Jis prasmingas, teikiantis ramybę, saugumą – namus, kad ir laikinus. „Viešpats mus gelbsti leisdamas tapti tautos dalimi. […] Neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną“, – kalbėjo Šventasis Tėvas jaunimui. Jei reikia padrąsinimo, visiškai šalia trykšta atminties versmė – mūsų kankinių ir šventųjų pavyzdžiai.

Štai vakar socialiniame feisbuko tinkle vienas kunigas pajuokavo, kad iš tvartų kiaulės subėgo į knygynus. Iš kitų metų kalendorių į jį žvelgė kiaulių akys. Suprask, 2019-ieji pagal kinų kalendorių – kiaulės metai. Kunigas siūlo išleisti „Lietuvos kankinių ir didvyrių kalendorių“, kuriame kiekvieną mėnesį būtų prisimintas ir pagerbtas už Lietuvos laisvę kentėjęs ir žuvęs asmuo. Gera idėja ir paskatinimas nesigėdyti ašaromis ir krauju paženklintos istorijos. Kartais mes su ja apsiprantame. Kartais nuo jos darosi slogu. Natūralu. Bet vieną rugsėjo savaitgalį ypatingas svečias buvo jos sukrėstas ir pasiūlė tokį santykį su praeitimi, kuris teikia viltį, kreipia į ateitį. Tikra dovana šimtmečio proga. 

LRVK / Darius Janutis nuotrauka