Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skaitytas LRT „Mažosios studijos“ eteryje

Mane baisiai sukrėtė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės, ir tas sukrėtimą reikia apmąstyti ir aprašyti. Kodėl aš, būdama daugiau ar mažiau sveiko proto ir pakankamai laiminga, negaliu nustoti virpėti ir ašaroti visą dieną, kai iškilmingai laidojamas seniai žuvęs asmeniškai nepažįstamas žmogus, ir net arkivyskupas per pamokslą sako, kad tai greičiau šventiška, pergalės ir teisingumo atstatymo diena?

Paprasčiausia pradėti nuo pabaigos. Ko reikėtų, kad konkrečiai Vanago ir apskritai partizanų atminimas man nebebūtų toks skausmingas, ir manau, ne tik man, ir ne tik asmeniškai, bet ir kultūriškai? Reikėtų, kad jis galutinai virstų mitu. Pasitelksiu vieną paralelę. Labai ilgą laiką senas, savotiškai gražus, užtikrintai katalikiškas paprotys gerbti šventųjų ir ypač kankinių relikvijas man atrodė svetimas, sunkiai suvokiamas ir net truputį barbariškas. Viskas apsivertė, kai Romoje aplankiau šv. Cecilijos kapą ir kelias katakombas. Tada radau to papročio šaknis. Pirmųjų krikščionių kankinius net ir po mirties dažnai būdavo draudžiama pagarbiai palaidoti. Jų palaikai būdavo išniekinami, kapai nežinomi ir net tyčia slepiami, ir relikvijos jų pačių bendruomenei – asmeniškai juos pažinojusiems ir mylėjusiems žmonėms – dėl to pasidarė ypatinga brangenybė, o žinomi ar kada nors atrasti kapai – piligrimystės vietos. Tuomet iškart pagalvojau apie visus tuos, kurie nukankinti ir išniekinti gulėjo Lietuvos miestelių aikštėse, ir apie savo močiutę, kuri didžiąją dalį gyvenimo negalėjo uždegti Vėlinių žvakutės ant brolio kapo.

Bet šitą paralelę galima pratęsti. Kaip paskui krikščionys – tie, kurie tik paveldėjo relikvijas ir jas lydinčias istorijas – pasakojo ir iš dalies dar ir dabar pasakoja apie kankinius? Turbūt iškalbingiausias pavyzdys – XIII a. Jokūbo Voraginiečio hagiografijos pavadinimu Legenda aurea, arba Aukso legenda, išleistos ir lietuviškai. Fantastiška knyga: jos šventieji turbūt visi iki vieno turi fantastinių savybių ir daro fantastiškus darbus, stebuklai trykšta į visas puses. Nieko panašaus į gyvus žmones, visi kvatojasi kankintojams į akis ir kalba vien skambiais šūkiais.

Jeigu pasakojimas apie partizanus virstų maždaug tokiu mitu, jis nebekeltų skausmo. Tokiame pasakojime mokytojai, studentai ir ūkininkai virstų vanagais, tigrais, aitvarais ir kitokiais toteminiais gyvūnais ir mitinėmis būtybėmis. Iš jų kaulų, kraujo ir žaizdų išaugtų tauta ir valstybė, kaip įvairiuose etniniuose pasaulio sukūrimo mituose. Svarbiausia, mes nebegalvotume apie juos kaip apie konkrečius žmones. Visko prasmė būtų vien simbolinė ir teigtų svarbias, pačias svarbiausias ir kitaip kaip tik alegorijomis ir simboliais neišsakomas tiesas apie mus ir pasaulį. Nes tikrai tiesa, kad nepaprastomis aplinkybėmis paprastas mokytojas virsta mitiniu paukščiu vanagu.

Jeigu partizanų mitas pergalingas, mes turime būti jų pergalė.

Bet net man pačiai tokia pastraipa skamba nejaukiai, lyg savo pačios parodija ir – neduokdie, to tikrai nesiekiu – įžeidimas partizanams. Tai ir paaiškina mano sukrėtimą. Mums partizanai tebėra konkretūs žmonės. Mes vis dar įsivaizduojame, koks jausmas suvalgyti termometrą ar kas atsitiko tomis paskutinėmis minutėmis, kai kulka sutrupino kairįjį Vanago žandikaulį, užuot švariai pataikiusi į smilkinį. Tigras, kurį rodo televizija, nėra toteminis gyvūnas. Su toteminiu gyvūnu negalima pasidaryti selfio. Po kryžiumi vidury laukų prie Raseinių palaidotas mano močiutės brolis Dominykas, o ne legendinis karžygys. O kartais žiūriu į savo mylimus vyrus ir su siaubu spėlioju, kurie iš jų nors ir rytoj išeitų į mišką.

Manau, kad prie mano gyvos galvos tas virsmas nuo konkrečių žmonių istorijos prie tikro mito nespės įvykti. Kai kurios Jokūbo Voraginiečio hagiografijos užrašymo laiku siekė beveik tūkstantį metų. Bet jei paralelė teisinga, tai reiškia nuostabų dalyką: mes vis dar gyvename mitiniais laikais. Tokia mintis leidžia apie save galvoti labai poetiškai, ir tai yra gryna, net vaikiška laimė. Mums šiomis dienomis vis trūksta polėkio apie save galvoti poetiškai.

Bet kartu tai reiškia, kad mitinis pasakojimas dar nebaigtas, ir mes turime jį užbaigti. Kad kada nors partizanų mitas būtų tiesos, galios ir tapatybės šaltinis, mes turime daryti konkrečius dalykus. Apginti žodžio laisvę ir išsaugoti Konstituciją. Įsisavinti demokratiją ir sukurti pilietinę visuomenę. Atsispirti melui ir šmeižtui ir patys spręsti, kas esame ir kas norime būti. Jeigu partizanų mitas pergalingas, mes turime būti jų pergalė. Bet net ir dabar, net ir draskomiems įnirtingų dviprasmiškų jausmų, miško broliai gali mums teikti mitinį įkvėpimą.