Skulptorius Juozas Lebednykas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Skulptorius Juozas Lebednykas savo dirbtuvėje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tęsiame mini pokalbių ciklą su šių metų Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinių ženkliukų laureatais.

Rugsėjo 27 dieną Dailininkų sąjungos galerijoje vyko iškilminga Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Auksinių ženkliukų įteikimo šventė. Tai bene reikšmingiausias LDS renginys, kasmet rengiamas sąjungos įkūrimo proga. LDS pirmininkė Edita Utarienė skulptoriui JUOZUI LEBEDNYKUI įsegė ženkliuką Nr. 60, dėkodama už ištikimybę kūrybai ir savito braižo puoselėjimą.

Žvelgiant į Juozo Lebednyko (g. 1947) kūrybą, matyti, kad jam visada buvo aktualus formos klausimas. Pastarosios idėja ateina iš grynosios natūros, tačiau meninis mąstymas ją tarytum konvertuoja į abstrahuotą ir kartais kiek mistinę išraišką. Skulptorius stebi daugialypę gamtą, kuri susiformavo per milijonus metų ir prisitaikė egzistuoti, ir transformuoja ją į tam tinkamiausią medžiagą. Taip atsiranda su žemiškuoju pasauliu susijusios, bet jam nebepavaldžios skulptūros.

J. Lebednykas įdėjo nemažą indėlį į lietuviškos skulptūros panoramos formavimą. Jo monumentalieji kūriniai ženklina viešąsias erdves. Didžioji dalis jų sukurta dar ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, kai klestėjo valstybiniai ir privatūs užsakymai, tačiau net ir šiandien, einant gatve, galima atrasti naujų jo meninės išraiškos formų.

J. Lebednykas – nepaprastai produktyvus dailininkas, surengęs daugybę personalinių ir grupinių parodų. Jo įdirbį žymi ne vienas svarbus apdovanojimas. Autorius nemėgsta daug viešumo ir parodinio gyvenimo šurmulio – mažakalbis skulptorius visą savo energiją išlieja kurdamas: kaldamas, šlifuodamas, formuodamas aplink jį esančios gaivališkos gamtos kūrinius.

„Aš ne filosofas“, – sako jis, todėl ir kalbamės paprastai ir buitiškai: apie gyvenimą, kūrybą ir darbą. 

Skulptorius Juozas Lebednykas parodoje „Myliu Indiją“ (2015 m., Panevėžys). Asmeninio archyvo nuotrauka

Nusikelkime į vaikystę, galbūt į tą laikotarpį, kai teko rinktis, ką veiksite gyvenime. Kaip supratote, kad turite tapti skulptoriumi? Kokios aplinkybės paskatino tokį pasirinkimą?

Pas mus į Onuškį (Trakų r.) vasaromis iš Sankt Peterburgo atvažiuodavo tokia sena prancūzų kalbos profesorė. Ji nuomodavosi kambariuką, uogas rinkdavo, grybus. Visą vasarą pas mus prabūdavo. Ji buvo žydė, ištekėjusi už ukrainiečio, kuris caro laivyne tarnavo, gyveno pačiame Sankt Peterburgo centre, prie Ermitažo.

Aš nuo pat paauglystės visą laiką, per žiemos atostogas, kartais ir vasaros, traukiniu pas juos važiuodavau. Jie man sakydavo: „Eik, žiūrėk viską.“ Visus muziejus aplankiau, visą Peterburgą pažįstu, Peterhofą, viską išlandžiojęs. Tai tas galbūt jų paskatinimas vertė domėtis. Vilniuje kažkaip parodų nelankydavau, toks supratimas paauglio buvo... O jie tokie inteligentai, jie ir paskatino domėtis turbūt. Paskui ir rusiškai ten pramokau. Gerai šnekėdavau, tik rašyti sunkiai sekėsi. Atsimenu, mokykloje reikėjo parašyti rašinėlį „Кем хочешь быть?“ Tai parašiau „Художникам“. 2 gavau. (Juokiasi.) Na, bet ką čia. Tai ta šeima ir paskatino.

O paskui, po mokyklos, nieko ir nebegalvojau, stojau tiesiai į skulptūrą. Bet tada manęs nepriėmė. Ką aš ten, nei pieštuko nelaikęs rankoje, kaimo mokyklą baigęs. O ten ir žmogų, portretą piešti reikėjo. Aš nebuvau visai ruošęsis. Tada stojau į architektūrą Kaune. Bet nebūčiau aš architektas, ne pedantas aš, o ir matematika man nekaip sekėsi. Irgi neįstojau.

Kad nepaimtų į kariuomenę, kažkas pasiūlė į Žemės ūkio akademiją, ten be konkurso priiminėjo. Mane priėmė į hidromelioraciją. Visus metus prasikankinau, sesijos neišlaikiau. Tačiau lankiau vakarinius piešimo kursus, pramokau kažko. Taigi po metų, 1966-aisiais, įstojau į Dailės institutą, skulptūrą. Mūsų kurse buvo Stanislovas Kuzma, Saulė Bakanavičiūtė, Algirdas Bosas, Jonas Jogėla, Vaclovas Krutinis, aš ir Virūnas Lekas. Pirmais metais Bronius Vyšniauskas dėstė, paskui Gediminas Jokūbonis dvejus metus, galiausiai Konstantinas Bogdanas. Paskui keitėsi mūsų gretos, S. Kuzma dėl širdies problemų išėjo antrame kurse, V. Krutinį pašalino, nes šposų pridarėm, J. Jogėlą už politiką išmetė. Tiksliau, atostogų išleido. Paskui juos po metų vėl priimdavo, tik, kad visuomenę nuramintų, taip nušalindavo.

Skulptūros katedra maištingiausia buvo? Kaip jūsų nepašalino?

Daug mes ten šposindavom. Gal ir visus išmetę būtų. Mes ir vyno nusipirkdavom, bohemiškai taip. Atsimenu, niekas nemėgdavo į fizkultūrą eiti. O už penkias praleistas paskaitas įskaitos neduodavo. Labai griežtai. Tai kartą įsilinksminę pasiėmėm gesintuvus ir sporto salės sienas išpurškėm. Ir kitokių šposų būdavo. Kartais ir nakvodavom institute. Uždaro jį, o mes pro langą iš kitos pusės įlendam, pro plyšį kokį.

Paskui, kai Vincentas Gečas tapo prorektoriumi, grotas į langus įstatė. Na, skulptūros katedra tokia buvo, ir dainų kiek liaudies išmokom, užtraukdavom tenai. Kokios tekstilininkės ar tapytojai daug ramesni būdavo. Žinoma, pas mus daugiausia vyrai būdavo, viena kita tik moteris. Ir profesoriai tokie bohemiški buvo. Mano baigiamasis darbas buvo pas profesorių K. Bogdaną. Jis, pavyzdžiui, kartais per mėnesį tik kartą ateidavo. Gali dirbti, gali nedirbti, bet juk viskas dėl savęs, pats turi domėtis. Niekas per daug tenais mūsų nemokė, kaip dirbti – technologijų. Pats turėjai domėtis.

Savo kūrybinį kelią pradėjote nuo, kaip daugelis menotyrininkų pastebi, Lietuvos skulptūrai kiek neįprastos srities – kalstytų vario reljefų. Akivaizdu, kad juos kurti jums itin tiko – Antrojoje (1973 m.) ir Trečiojoje (1974 m.) respublikinėse jaunųjų dailininkų parodose už juos gavote I laipsnio diplomus. Kodėl pasirinkote būtent šią sritį? Kaip iš jos vėliau išsivystė apvalioji skulptūra jūsų kūryboje?

Išties nežinau. Kai mokiausi institute, jau pirmame kurse buvo praktika, tai profesorius Juozas Kėdainis, kuris taip pat kalinėjo varį, atnešdavo mums skardos, plaktukus, ir mes kalinėdavome kiemelyje prie Šv. Onos bažnyčios. Praktikos metu, žinoma, reikėjo kopijas daryti liaudies skulptūrų, medalio renesansinio kokio. Man kažkaip patiko ta praktika, nuo to ir prasidėjo.

Po instituto, 1972-aisiais, gavęs paskyrimą, šiek tiek Dailės muziejaus restauracinėse dirbtuvėse dirbau. Paskui metus tarnavau armijoje Charkove, Ukrainoje. Tenai man skulptoriaus B. Vyšniausko sūnus atsiuntė metalo, tai ir kalinėjau vasarą miške ant kelmo pasidėjęs. Ten nuobodu, ką veiksi, o sąlygos tik tai leido. Paskui, tik grįžęs po kariuomenės, nuo 1974 metų, atvažiavau į Panevėžį, čia trylika metų dirbau vaikų dailės mokykloje. Gyvenau bute. Tai rūsyje tik galėjau ką nors daryti, o ką ten padarysi, kai kopūstai stovi. Dar dailės mokyklos direktorius leido šeštadieniais ir sekmadieniais ten dirbti, vis kiek daugiau vietos.

Tai su tuo variu taip ir išėjo. Stengiausi, kad piešinys būtų, jie siužetiški tokie. Paskui ir užsakymą kokį gaudavau, veždavau į kombinatą meno tarybai. Kol neturėjau dirbtuvės, tiesiog sąlygos nieko kito ir neleido kurti. O kai 1981-aisiais pasistačiau studiją kartu su namais, tai po truputį ir kita medžiaga atsirado – akmuo, bronza. Bet iš tikro akmenį kalti irgi nepatogu, kai mieste gyveni.

Dulkės, nepabarbensi daug, triukšmas – kaimynai išprotės. Kaime kokiame patogiau, kažkur toliau... Vėliau, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, atsirado vėl nauja medžiaga – akmens masė. Stiklo fabrike gera bazė buvo. Juk institute irgi lipdydavau. Tik čia kita procedūra. Ir vėl patirties naujos pasisemi. Juk čia simpoziumuose ir užsieniečiai lankėsi, jie didesnius darbus kurdavo, o čia tokių didelių niekas nedarė, vazonai visokie tik... Taip ir įvairėjo. Buvo bazė, medžiaga prieinama, patogi, nusiperki molio, atveži, išdegti. Patogu.

Juozas Lebednykas „Bitė“ (2017 m, akmuo, bronza, 58 x 41 x 34 cm). Evaldo Ivanausko nuotrauka
Juozas Lebednykas „Baltoji bitė“ (2007 m., marmuras, bronza, juodasis ąžuolas, 31 x 82 x 19 cm). Sauliaus Saladūno nuotrauka
Juozas Lebednykas „Paukščiai I, II“ (2011 m., akmens masė, oksidai, 42 x 80 x 32, 50 x 82 x 35 cm). Sauliaus Saladūno nuotrauka

Reikia dirbti. Norint sukurti skulptūrą, vien didelio noro nepakanka. Reikia užsispyrimo, truputį piktumo, kad galėtum medžiagą įveikti ir laisvai su ja šnekėtis, bereikalingų judesių nedaryti reikia, o tai tik su laiku ir patirtimi ateina.

Kaip atsiranda kūrinio vaizdinys? Pirmiausia daug galvojate ar iškart imatės darbo? Vis dėlto esate itin produktyvus dailininkas, surengęs 27 personalines parodas, sukūręs darbus ir viešosioms, ir privačioms erdvėms. Iš kur tiek energijos?

Eskizus iškart darau. Jei ilgai tos mūzos lauksi, ji gali ir neateiti, geriau iškart pradėti dirbti. Žinoma, galvoji, ir vakare galvoji apie darbą, ir prieš miegą. Ne apie paneles galvoji, bet apie darbą. O ką veikti? Kad nieko daugiau nebelieka, dirbi ir viskas, o kai dirbi, tai ir visokių idėjų atsiranda. Tik tos idėjos į finansus remiasi...

Dabar randu patvory kokį akmenuką ir darau. Kokią medžiagą turi, iš to ir darai. Kai būnu gamtoje, žvejoju, pamatau ką nors ir norisi parodyti atitinkamoje medžiagoje. Štai vabzdžiui tinka bronza. Iš akmens tokio jo nepadarysi. Pagal formas renkiesi medžiagą. Monumentalesniems tinka šamotas, akmuo. Gamtoje jau yra sukurta viskas, kas yra gražiausia. Tai ir imi viską iš jos. Geriau kaip Dievas nepadarysi. Nekuriu natūralistinių darbų. Tada juos reikėtų kokiame zoologijos muziejuje pastatyti. Būtų gamtos kopijos.

Pirmasis didesnis mano kurtas darbas buvo 1976 metais granitinis aktoriaus Broniaus Babkausko antkapis, tokią mūzą padariau. Tam darbui teatras suteikė patalpas. Dešimt eskizų padarai, teatralų komisija išsirenka kažką, taikaisi kažkaip prie to skonio ir savo nuomonę pareiški. Taip po truputį visas darbas išsivysto.

Dar viena didesnių vario skulptūrų – fontanas Aukštaitijos vandenų įmonei 1985 metais. Tokie paukščiai, gervės, laikančios vandens lašą. Dabar jie kaip savo logotipą naudoja. Aš negalvoju, kad reikia kurti darbus parodai. Tiesiog atsikeliu rytą ir einu į dirbtuvę. Taip ir šeštadienį, ir sekmadienį. Kai dirbu, tai ir maistą pamirštu. Jei nieko nedarau, sąžinė graužia.

Tada man nereikėjo mokslų baigti. Čia pasaka be galo. Tobulėjimui ribų nėra. O kai dirbi, tai kažką ir išmoksti padaryti. Pačiam tada įdomu. Į užbaigtą darbą neįdomu žiūrėti, įdomus pats procesas. Ne visada lieki patenkintas tuo, ką sukūrei. Kartais galvoji, kad gal paskubėjai, galėjai kažkaip kitaip. Yra kažkiek darbų, kuriais ir pats džiaugiuosi.

Esate sau reiklus ir disciplinuotas dailininkas?

Niekada nevėluodavau atlikti užsakytus kūrinius. Nuo instituto laikų dar įpratau, jeigu peržiūra artėja, darbai jau padaryti, niekada nepalikdavau paskutinei nakčiai. Dabar irgi, jei kur važiuoju – žvejoti ar kur, jau prieš pusvalandį būnu susiruošęs.

Reikia dirbti. Norint sukurti skulptūrą, vien didelio noro nepakanka. Reikia užsispyrimo, truputį piktumo, kad galėtum medžiagą įveikti ir laisvai su ja šnekėtis, bereikalingų judesių nedaryti reikia, o tai tik su laiku ir patirtimi ateina.

Nors jūsų skulptūros abstrakčios, tačiau jose galima įžvelgti įvairių ženklų. Nemėgstate susmulkėjimo, ilgų istorijų pasakojimo. Atrodo, kad jūsų darbuose viskas mistiška ir simboliška.

Dariau vieną paminklą sukilėliams atminti 1998-aisiais. Granitinis toks. Lyg varpo formos, lyg kryžiaus... Bandžiau liaudies žadinimą perteikti. Dažnai galvoju apie ženklą. Kas jis? Ar perdavimas kokios informacijos, ar nesąmoningas įbrėžimas akmenyje pirmykčio žmogaus?

Atsikėliau, paėmiau tvirtesnio akmens gabalą, titnagą ir smitainyje įbrėžiau. Ir pagalvojau, gal reikia nubrėžti liniją ar saulę, kurią matau. Pavyko. O kažkuriam aborigenui ir fantazijos netrūko, jis ir gyvūnėlį išraižė ant akmens. O gal klajodavo ir taip ženklindavo savo teritoriją. Įdomu. Man irgi įdomu. Susidūriau su ženklais dar antrame kurse. Su lietuviškais, kurie buvo iškalti ant akmens. Rašto nebuvimas ir paskatino perduoti informaciją ženklais. Žinoma, jų buvo daug. Man atrodo, jie buvo daug galingesni ir prasmingesni negu šių laikų globalizacijos ženklai. Dabar ženklus turi firmos, fabrikai, bendrovės. Bet tai tik prekės ženklai. Jie skiriasi nuo tos informacijos, kuri prasideda nuo žmogaus, gyvenančio gamtoje. Dabar tas ženklas yra įkyriai, brutaliai brukamas, panaudojamas vartotojiškai visuomenei.

Man norisi ženklą suspausti ir išreikšti per skulptūrinę formą. Jis to vertas. Nes vien linijinis variantas ištirpsta erdvėje. O išsprendus jį skulptūriškai, jis būtų kaip paminklas tiems praeities žmogeliams. Juk iš ženklo išsivystė raidė, o vėliau susidėjo ir žodis bei sakinys. Tai viso rašto pagrindas.

O šiaip aš esu gamtos vaikas, stebiu ją. Juk viskas jos jau sukurta. Pažiūrėk, architektai, stebėdami vėžlį, jo kiautą, kokius kupolus sukūrė. Visa konstrukcija jau sugalvota. Kokią žolę kad ir paimk – tenai ir karkasas yra, viskas. Reikia tik interpretuoti. Nemėgstu literatūriškumo darbuose. Gal reljefuose jo jau užtektinai buvo. Norisi, kad forma kaip ženklas būtų, kad paslapties turėtų.

Kūryboje stengiuosi kiek galima apibendrintą objektą sukurti, monumentalų. Kaip kad Egipto skulptūros: jei nuridensi nuo kalno, jos nesuskils dėl savo monumentalumo. Taip ir čia. Norisi, kad ta forma ką nors reikštų, konkretų vaizdinį, turputį mistišką, simbolizuojantį mūsų egzistavimą laike ir erdvėje. Kartą tautos atgimimui verslininkai tokie užsakinėjo kūrinį. Sako: „Erelį, grandines traukantį, padaryk.“ Aš ne gruzinas, erelių nedarau. Labai jau akivaizdžiai jie norėjo, neįdomu taip.

Juozas Lebednykas. Aktoriaus Broniaus Babkausko antkapinis paminklas (1976 m., granitas, 210 x 70 cm). Kristaus Karaliaus katedros Ramygalos g. kapinės, Panevėžys. Edvardo Koriznos nuotrauka
Juozas Lebednykas. Paminklas 1863 m. sukilimo dalyviams atminti (archit. Algis Beresnevičius, 1998 m., granitas, 280 x 176 x 120 cm). Sukilėlių aikštė, Panevėžys. Sauliaus Saladūno nuotrauka
Juozas Lebednykas „Paukštis – laivas“ (2001 m, bronza, granitas, 44 x 37 x 18 cm). Sauliaus Saladūno nuotrauka

Kaip gera dirbtuvėje, net ir naktį atsikėlus, užeiti, pažiūrėti į darbus, paglostyti juos. Jie kaip vaikai, turi juos nuolat prižiūrėti, pakalbėti, nors žvilgsnį mesti – susigyventi. Nors jie ir kaip žmonės, ne visi pasisekę – vienas kreivas, kitas šleivas, bet vis tiek juos reikia gerbti ir mylėti.

Jūs nuolatos keičiatės, judate pirmyn, niekada pernelyg ilgai neužsistovite vienoje vietoje, esate dinamiškas. O vis dėlto – kokia medžiaga jums maloniausia?

O man visos medžiagos įdomios. Ir ta, ir ta, svarbu formai atitaikyti labiausiai pritinkančią medžiagą. Na, medis kažkaip man nelabai. Ir medžio reikia ne bet kokio, gerai išdžiovinto. Skylinėja jis mūsų sąlygomis. Reikia ypatingai prižiūrėti, apipūva, pajuoduoja paskui, kaip tu jį restauruosi. Čia ir kitos technologijos jau, sąlygų reikia specialių. Prie medžio vis dėlto nepripratau.

Pabaigoje norisi užduoti labai tradicinį klausimą: o kokius autorius vertinate pats kaip kūrėjas? Kokie skulptoriai jums labiausiai patinka, daro įtaką?

Iš senų tai man Henry Mooras labai patinka, paskui Ivanas Meštrovićius ir italas Alberto Giacometti. Tai trys pagrindiniai. H. Mooras savo forma nuo instituto laikų jau žavėjo mane. Vienam jaunuoliui iš Amerikos atsiuntė jo vardinę knygą sudarytą. Nebūdavo pas mus nei Dalí tuo metu, nieko. Iš užsienio jeigu tik atsiųsdavo kas. O iš šiuolaikinių tai man Petro Mazūro kūryba patinka, jis po manęs baigė studijas... Taip pat kurso draugas Algirdas Bosas – irgi stiprus skulptorius tikrai. Mindaugas Navakas.

O ar sunku skirtis su paties kurtu darbu? Kai kurie dailininkai ypač sunkiai išgyvena išsiskyrimus, stengiasi įvairiais būdais juos susigrąžinti iš jų naujųjų savininkų.

Ne, aš jį nuvežu, pritaikau vietą, pastatau. Man malonu, jeigu žmogui patinka. Paaiškinu, kaip prižiūrėti, ar tai vašku ištepti, ar ką. Pasiskambinu kartais, ar nesuskilo koks šamotinis; jeigu kas – vėl padarysim. Jeigu žmogus ima tavo darbą, tu turi būti garantuotas jo kokybe. Tai savotiška atsakomybė. Negali broko žmogui įkišti, apgauti. Nelabai taip išeitų, paskui sužinos per aplinkinius kiti, nebebus užsakymų (juokiasi).

O kitų darbų pakanka ir namuose. Kaip gera dirbtuvėje, net ir naktį atsikėlus, užeiti, pažiūrėti į darbus, paglostyti juos. Jie kaip vaikai, turi juos nuolat prižiūrėti, pakalbėti, nors žvilgsnį mesti – susigyventi. Nors jie ir kaip žmonės, ne visi pasisekę – vienas kreivas, kitas šleivas, bet vis tiek juos reikia gerbti ir mylėti. Jie nekalti, kad menininkas juos tokius nulipdė. Ką darysi, klystame ir iš klaidų mokomės.