Philippe Capelle-Dumont. Youtube kadras.

PHILIPPE CAPELLE-DUMONT (g. 1954) yra prancūzų filosofas ir katalikų kunigas, metafizikos, fenomenologijos ir teologijos specialistas. Buvęs ilgametis Paryžiaus Katalikų instituto Filosofijos fakulteto dekanas, šiuo metu yra Strasbūro universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorius, taip pat Prancūzijos Katalikų akademijos prezidentas. Argentinos Katalikų universiteto garbės daktaras. 35 knygų ir kelių šimtų mokslinių straipsnių autorius. Pasaulyje pripažintas M. Heideggerio tyrinėtojas, jis taip pat yra vienas iš ryškiausių filosofijos ir teologijos santykių specialistų.

Lietuvių skaitytojui P. Capelle-Dumont yra žinomas iš knygos „Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme“ (vertė P. Aleksandravičius, Vilnius, Aidai, 2010), o Bernardinai.lt dienraštis yra publikavęs jo kalbą, pasakytą Naujosios Evangelizacijos popiežiškojoje taryboje Romoje 2011 metais Katalikybė ir europietiškoji kultūra.

Šiandien visi kalba apie „Europos krizę“, tarsi europietis būtų praradęs gyvenimo gaires ir nežinotų, kur eiti toliau. Jūsų vadovaujama Prancūzijos Katalikų akademija tam skiria didelį dėmesį, o Jūs pats 2013 m. išleidote įvairių autorių straipsnių rinkinį, klausiamai pavadintą Krikščioniškoji Europos krizė? Apie europietiškumo krizę kalbėjo ir didis mūsų laikų filosofas E. Husserlis jau 1935 metais, tuoj po nacių atėjimo į valdžią, tuokart pabrėždamas europiečio sąmonės nukrypimą į vienpusį natūralizmą bei „naivų objektyvizmą“. Jūs teikiate daug reikšmės Husserlio samprotavimams apie Europą, juos papildydamas savo įžvalgomis apie krikščionybę ir jos kritinę būklę. Ar galėtumėte pristatyti savo mintis lietuvių skaitytojui?

Iš tiesų, viename iš paskutiniųjų savo tekstų Europietiškojo žmogiškumo krizė ir filosofija Husserlis sako tokius žodžius: „Pas mus [Europoje] yra kažkas unikalaus, ką visos kitos žmonijos bendruomenės, nepriklausomai nuo naudos klausimo, vertina kaip jų pačių siekį, kaip siekį europietiškėti, net jeigu jų pačių valia dvasiškai išlikti savimi taip pat nekinta“.

Husserlis konstatuoja, kad paskutinius pusantro šimto metų visas pasaulis tarsi reikalauja iš Europos suteikti jam naują įkvėpimą ir netgi konkrečias taisykles, kurios leistų tautoms pačioms kurti savo ateitį. Atkreipkime dėmesį, kad jis apie šiuos dalykus kalba kritinėje situacijoje, kuomet, kaip žinia, hitlerizmas ėmė viršų. Suvokdamas Europos dramą, Husserlis reikalavo vieno – kad nei hitlerizmas, nei bolševizmas galutinai nesunaikintų Europos tikslingumo, jos telos, nes nuo to, Husserlio akimis, priklausys viso pasaulio likimas. Toje pačioje teksto vietoje jis pabrėžia: „Dvasinis Europos telos [tikslas], kuriame glūdi taip pat ir visų kitų tautų ir individų telos [tikslas], yra begalybės idėja; link šios idėjos, nors akivaizdžiai to ir nematome, krypsta visi dvasiniai žmonijos tikslai“. Kaip turėtume suprasti tokią Europos – graikiškos, žydiškos, romėniškos, krikščioniškos – sampratą, kylančią iš „begalybės idėjos“?

Begalybės sąvoką pirmiausiai randame pas graikų matematikus. Graikiškoji algebra rodo, kad žmogus pats savyje, savo prote, gali atrasti kažką begalinio. Žinoma, tai tik labai pradinė begalybės reikšmė, bet ji jau lieja tą horizontą, kuriame graikų filosofija ir krikščionybė plėtos savo originalų ir kartu racionalų mąstymą. Tuo tarpu žydų begalybės samprata yra neatsiejama, kaip parodė Levinas savo veikale Totalumas ir begalybė, nuo Dievo sąvokos: begalybė žmoguje reiškiasi tuo, kad jis yra pajėgus mąstyti begalinį Dievą. Dievas traukia žmogų prie savęs, įkvėpdamas jam pajėgumą mąstyti begalybę. Taigi, turime lyg ir paradoksaliai atrodančią situaciją: iš vienos pusės, dieviškosios begalybės mes niekada iki galo nesuvoksime, bet iš kitos pusės, ji pati nusileidžia iki žmogaus mąstymo, kad šis turėtų jos intuiciją. Krikščionybė, sekdama žydiškuoju įkvėpimu, išplėtojo šią fundamentalią įžvalgą: Dievas, būdamas begalybe, veikia toje begalybės idėjoje, kurią suvokia žmogus. „Dievas išeina iš savęs paties“, sakė Levinas, o krikščionybei tai – fundamentali tiesa.

E. Huserlis, kaip ir jo mokinys J. Patočka, parašęs svarbų veikalą Platonas ir Europa, teigė, kad Europa, skirtingai nuo kitų civilizacijų, save pagrindė būtent teiginiu apie begalybės artumą, prieinamumą žmogui, nežiūrint jos tolių: begalybė leidžia save užčiuopti, išreikšti, išryškinti mums tiesiogiai prieinamuose, konkrečiuose gyvenimo dalykuose. Čia girdime ir Paskalio mintį apie „dvi begalybes“: viena driekiasi link bekraščių tolybių, kai tuo tarpu kita smelkiasi į neišpasakytai mažus dalykus. Be abejo, visa tai atspindi esminę krikščionybės tiesą – Įsikūnijimą, pagal kurio logiką begalybės sąvoka reiškia jau ne tik begalines erdves, bet ir žmogaus bei šio pasaulio paslapties begalybę. Europa įgijo savo tapatybę per intelektualų mąstymą, kuris turėjo išlaikyti įtampą tarp tos begalybės, kuri tolsta link nesuvokiamos, neapibrėžiamos aprėpties, ir tos, kuri yra apčiuopiama mažuose, konkrečiuose, intymiuose dalykuose. Europietiškasis mąstymas – tai jungtis tarp be galo nutolusios ir intymiai įsikūnijusios begalybės.

O Europos krizė, žvelgiant giluminiu žvilgsniu, kyla iš šių dviejų begalybių atskyrimo. Tai – nesugebėjimas suderinti žmogaus kūrybiškumo galios ir Dievo galios. Šį nesugebėjimą lėmė tai, kad tam tikru momentu buvo prarasta įžvalga, jog Dievo galia yra pirmiausia žmogų išlaisvinanti galia. Įsivyravo požiūris, kad Dievas siekia pavergti žmogų. O juk yra kaip tik atvirkščiai: būtent krikščionybė yra ta tradicija, kuri leido Europoje įtvirtinti žmogaus kūrybinę galią! Būtent ji išryškino natūralų šios galios įsišaknijimą Dievo veikime, kuris jai yra fundamentaliai palankus. Šis Dievo palankumas žmogaus kūrybiškumui reiškia, kad jo, kaip pasaulio Kūrėjo, veikimas nėra mechaninis, jis netgi nėra grynai teleologinis, tarsi užduodantis žmogaus laisvę varžantį tikslingumą. Dievo veikimas yra eschatologinis, t. y. suderinamas su laisva žmogaus kūrybiškumo galia. Šis suderinamumas – tai visiškai laisvas kūrybinis žmogaus aktas, kuris kyla, tiesa, ne pats iš savęs, bet iš dar gilesnio kūrybinio akto, realizuojamo paties Dievo. Žmogus nėra vienišas auto-kūrėjas, bet Dievo kūryboje laisvai dalyvaujantis bendraautorius. Dievas kuria erdvę žmogaus laisvei.

Mikelandželas, Adomo sukūrimas, XVI a.

Taigi, Europos krizė glūdi tame, kad yra pamirštas žmogaus kūrybinio akto įsišaknijimas jį išlaisvinančiame dieviškajame veikime? Būtent todėl šiandienos žmogus, garsiai šaukdamas apie savo laisvę, savo viduje jaučiasi nelaisvas? Būtent todėl Europos krizę galima traktuoti kaip antropologinę krizę, sutampančią su krikščionybės neigimu?

Būtent! Šiandien Dievo begalybė yra suvokiama taip, lyg ji keltų konkurenciją kūrybinei žmogaus galiai, kai yra kaip tik atvirkščiai: Dievo veikimo palankumas reiškiasi tuo, kad žmogus dalyvauja begaliniame Dievo kūrybos akte. Šiandien nepakankamai vertiname tai, ką reiškia teiginys apie žmogų kaip Dievo paveikslą (imago Dei). Žmogaus, kaip Dievo paveikslo, sąvoka jokiu būdu nereiškia žmogaus antropologinio uždarumo. Atvirkščiai, ji reiškia tai, kad žmogus yra pajėgus turėti begalybės intuiciją, t. y. dalyvauti begalinėje pasaulį kuriančioje Dievo galioje. Europa susidarė ant šios krikščioniškos idėjos pagrindų! Būtent krikščionybė davė žmogui jo begalybės horizontus.

Tačiau ar pati krikščionybė šiandien nėra krizėje? Kas vyksta su krikščionimis? Ar jie patys nėra praradę ryšio su Jūsų teigiamomis fundamentaliomis krikščionybės tiesomis?

Apie pasakymą „krikščionybės krizė“ norėčiau pasakyti du dalykus. Pirmiausia, pačiai krikščionybės prigimčiai priklauso būti „krizėje“, jeigu šį žodį suvokiame etimologiškai: graikiškas žodis krinein reiškia atpažinimo, įžvalgos, atskyrimo kas yra kas, šia prasme – teismo praktiką. Beje, tuo krikščionybė yra išlikusi artima pranašų judaizmui. Jono evangelijos 9 skyriuje randame stebėtiną Jėzaus pasakymą: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo“. Kitaip tariant, krikščionybė pasaulyje yra tam, kad atskirtų, kas yra kas. Ji tai turėtų daryti pačiame pasaulyje, bet taip pat – savo pačios istoriniame vyksme. Krikščionybė nuo pat savo atsiradimo momento skrodžia save pačią, todėl, šia prasme, visada pati yra krizėje etimologine šio žodžio prasme. Bibliniame pasakyme „skirti dvasias“ yra vartojamas tas pats žodis: krinein.
Tačiau, antras dalykas, apie krizę galime kalbėti ir įprastine šio žodžio prasme.

Krikščionybė išties šiuo metu yra labai ypatingoje, unikalioje krizėje. Aš nesutinku su tais, kurie teigia, jog dabartinė krikščionybės krizė yra eilinė, viena iš daugelio, kokių ji yra patyrusi daugybę savo istorijoje. Šiandienos krizė yra visiškai naujo pobūdžio. Pabandysiu ją apibūdinti tiksliau. Ji reiškiasi per tris krikščionybės išskydimus – etinį, metafizinį, ir estetinį.

Etiniu krikščionybės išskydimu vadinu bandymą, neretai būdingą krikščionims, redukuoti ją į vertybių rinkinį: krikščionybė tėra lygybės, nuolankumo, brolybės ir kitų gražių dalykų, kuriuos atrandame mūsų europietiškoje demokratijoje, rinkinys. Krikščionybės misija šiame pasaulyje esą buvo sužadinti tam tikras vertybes, o kai tai įvyko – ji jau nebėra reikalinga, nebent vykdyti kokias nors humanitarinio pobūdžio misijas. Taip, vertybes krikščionybė sužadino. Bet nereikia pamiršti, kad ji yra ir nuolatinis kūrybinės galios šaltinis, be kurio mes suvysime.

Kitas krikščionybės išskydimas yra metafizinis. Kaip ir judaizmas, krikščionybė yra pažado religija. Kaip žinia, šio pažado pobūdis yra toks, kad žmogus turi ne pasyviai laukti jo realizacijos, bet aktyviai dėl to darbuotis. Yra natūralu, kad ši pažado teologija palaipsniui lėmė istorijos progreso idėją. Tačiau ši idėja XVIII amžiuje tapo tiesiog mitu ir išvirto į ideologiją. Ją ir šiandien atpažįstame moksliniame technologiniame pasaulėvaizdyje, nežiūrint to, kad įvykus didžiosioms XX amžiaus katastrofoms, t. y. pasauliniams karams, ši ideologija prarado savo tikėtinumą ir prarado vyraujančios ideologijos statusą. Progresizmo mito, kaip pasaulėžiūros, griūtis atvėrė tam tikrą tuštumą, kuri buvo adaptuota vertybiniam reliatyvizmui atsirasti. Jeigu moralinis progresas yra sunkiai tikėtinas, vadinasi, visa šiame pasaulyje turi vienodą vertę.

Tai – tam tikra postmodernistinio pobūdžio iliuzija: visa visose kultūrose ir civilizacijose yra vienodai vertinga... Tai palietė ir pačią krikščionybę gana keistu pavidalu: dalis krikščionių ėmė teigti, jog Dievui mylint visus žmones, visa, ką žmonės sako ir daro, yra gerai. Deja, kai kurie žmonių veiksmai nėra geri, kaip ir tam tikros normos ar papročiai kai kuriose kultūrose.

Trečiasis krikščionybės atskiedimas – estetinis. Šiandien ne vienam krikščioniui yra būdingas požiūris, kad tai, dėl ko jo religija yra vertinga, tėra jos pašaukimas skleisti grožį – nuostabius, nekasdienius dalykus. Krikščionybė redukuojama į jausminio pasitenkinimo registrą, neužčiuopiant jos esmės, jos tikrojo vaisingumo, įsišaknijimo į žmogaus dvasią ir pačią būtį. Estetinis krikščionybės atskiedimas – tai dieviškosios žinios redukcija į grožio metaforą. Panašiai, klausantis Bacho, Mocarto ar Bethoveno yra akcentuojamas tik estetinis pasitenkinimas, nesuvokiant gilesnės jų kūrinių dimensijos.

Susidaro įspūdis, kad ne tik sekuliaraus pasaulio šalininkai, bet ir patys krikščionys yra primiršę, ką krikščionybė yra davusi Europai.

Šiandien Europoje krikščionybės atžvilgiu yra įsivyravusi užmarštis. Daugeliui naujiena, kad krikščionybėje yra įsišaknijusi švietimo sistema ir universitetai, sveikatos apsauga ir ligoninės. Bet nereikia pamiršti ir to, kad be Viduramžiais nukaltų konceptų neturėtume modernaus mokslo. Nėra atsitiktinumas tai, kad pirmieji mokslininkai Europoje buvo tikintys krikščionys – nuo Keplerio ir Galilėjaus iki Niutono. Nepamirškime ir krikščionybės vaidmens europietiškojo meno skleidimesi. O ką jau sakyti apie modernią filosofiją, kurios be krikščionybės mes negalėtume net įsivaizduoti! Dekartas buvo katalikas ir, priešingai nei dažnai teigiama, jo tikėjimas yra svarbus, siekiant suprasti jo filosofinį mąstymą. Panašiai ir Kantui liuteroniškasis pietizmas darė svarbią įtaką, kad ir ką teigtų kai kurie vadovėliai. Hėgelis, Fichtė, Shellingas – visi jie buvo suformuoti krikščioniškos teologijos. Netgi Heideggeris ir buvęs seminaristas Fojerbachas nebūtų tapę tuo, kuo jie buvo, be savo krikščioniškų šaknų.

Krikščionybė davė principus, kurie sukūrė Europą. Tai galioja, beje, ir politinėje mintyje. Paplitęs stereotipas – esą pasaulietiškumas ar demokratija atsirado tik su Didžiąja Prancūzijos revoliucija, lyg politikos ir religijos atskyrimo principas būtų sugalvotas tik Švietimo filosofijos laikotarpyje. Tai – visiškai klaidingas teiginys. Šis principas buvo puoselėjamas krikščioniškoje teologijoje visą laiką, o jo pagrindas – žymioji Mato evangelijos eilutė „Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“.
Krikščionybė lėmė ir nacijų radimąsi. Pierre Manent parodė, kad kitose civilizacijose yra sunku kalbėti apie naciją. Kodėl? Nes pati nacijos idėja atsirado įtampoje tarp valstybės ir Bažnyčios. Nacija yra tai, kas atsirado iš tautos ir krikščionybės susitikimo. Tautos kultūra buvo transformuota krikščionybės, kuri joje sužadino nacionalumo galimybes. Būtent per šį procesą susiformavo europietiškosios nacijos – visos labai skirtingos, tačiau kartu ir intymiai apvienytos. Lietuvoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje kultūros labai skirtingos, bet jas sieja ryšys, kurio be krikščionybės niekaip negalėtume paaiškinti.

Taigi, krikščionybė suteikė Europos tautoms bendrą įkvėpimą, bet tuo pačiu išryškino kiekvienos iš jų skirtingumą?

Krikščionybė lėmė bendrą Europos tautų dinamiką, kuri, kad ir kokie būtų nuklydimai, pasižymi pagarba Kitam. Visada krikščioniškoji teologija akcentavo vietinės kultūros svarbą ir būtinybę, skelbiant Evangeliją, įsišaknyti kiekvienoje iš jų, gerbiant jos savitumą. Krikščionybė – tai aljanso religija. Krikščionybė neturi teisės primesti savo turinio totalizuojančia forma, net jeigu istoriškai tokių apgailėtinų dalykų buvo. Pačia savo struktūra krikščionybė yra religija, kuri kitame pažadina naujas galimybes ir leidžia joms išsiskleisti. Platesniu mastu tai reiškiasi kaip kultūrinės įvairovės sklaida.

Unsplash.com nuotrauka

Prieš kalbant apie krikščionybę kaip aljansą, norėčiau Jūsų paklausti apie galimus krikščionybės iškraipymus, kurių vienas – leistis būti instrumentalizuojamai tam tikruose nacionalinės politikos projektuose. Pastebime, kad kraštutiniai dešinieji mėgsta naudotis krikščionybe, nors jų nacijos projektas vadovaujasi užsidarymo, o ne Jūsų teigiama aljanso logika. Šia prasme, turime politinius judėjimus, kurie nutraukia ryšį su krikščionybės esme, tačiau deklaruoja priklausą krikščionybei. Kokia Jūsų nuomonė?

Visi politiniai judėjimai, atsiradę XIX ir XX amžiuje vienu ar kitu momentu siekė instrumentalizuoti krikščionybę. Netgi Napoleonas! Tiesą pasakius, net imperatorius Konstantinas, kurio atsivertimas į krikščionybę buvo nuoširdus, siekė instrumentalizuoti krikščionybę. Nacistai, paėmę valdžią, irgi tikėjosi Bažnyčios paramos. Popiežiai Pijus XI ir Pijus XII griežtai atsisakė šio bendradarbiavimo, kad ir ką vėliau būtų teigę tendencingi šaltiniai. Todėl naciai Bažnyčią persekiojo. Iš kitos pusės, komunistams pavyko instrumentalizuoti Stačiatikių Bažnyčią. Deja, buvo stiprių kompromisų, kurių ši Bažnyčia nesugebėjo išvengti.

Kodėl tai vyksta? Nes politikai yra būtinas jos legitimavimas, ypač – teologinis, religinis ligitimavimas. Politikai instinktyviai žino, kokia svarbi tautai yra religinio pobūdžio motyvacija. Todėl jie, net ir persekiodami religiją, siekė ryšio su ja. Bolševizmas yra tipiškas to pavyzdys. Ir Jūs visiškai teisus: šiandien tam tikri nacionalizmai siekia Bažnyčios prielankumo, tam kad ši įtvirtintų jų viziją. Jie stengiasi save parodyti taip, lyg būtų tikrosios europietiškosios civilizacijos gynėjai civilizacijų krizės sūkuriuose. Lyg krikščionybė būtų jėga, skirta nacionalizmui įtvirtinti. Tačiau krikščionybė yra antipodas tokiam nacionalizmui!

Tačiau yra ir kitas kraštutinumas. Krikščionybė yra antipodas ir multikultūralizmui. Pastarasis atsisako pozityvaus santykio su kitu, o tik tvirtina visų kultūrų ar kultūrinių ideologijų vienodą vertę, uždarydamas jas jų viduje. Multikultūralistai siekia taikos, tačiau patenka į iliuziją. Neužtenka teigti kultūrų skirtingumą, būtina ieškoti ir jų tarpusavio bendradarbiavimo būdų. Juk neretai kultūros yra antinomiškos. Yra tokių, kurios vadovaujasi totalitaristiniais principais. Todėl realiatyvizmo neužtenka visuomenės fukcionavimui užtikrinti. Fragmentacija nėra visuomenės buvimo kartu formulė. Tam, kad visuomenė funkcionuotų, joje turi veikti tarpusavio pripažinimo ir bendradarbiavimo principas, kurio postmoderniajai multikultūriškai visuomenei trūksta.

Taigi, Jūsų teigiama aljanso sąvoka galėtų sudaryti sąlygas rastis visuomenės harmoniją užtikrinančiam tarpkultūriniam dialogui, o tuo pačiu – imigrantų iš kitų kultūrų integracijos modeliui?

Taip, žinoma! Krikščionybė netarnauja nei multikultūriškumui, nei monokultūriškumui. Krikščioniškasis aljansas reiškia pagarbą kitoniškumui, o tuo pačiu – naujo vaisingumo, naujų galimybių sužadinimą kitame, bet su sąlyga, kad visi dialogo partneriai bus realiai atviri vieni kitiems.

Bus daugiau

Interviu su Philippe Capelle-Dumont P. Aleksandravičius parengė 2017 m. lapkričio mėn., atlikdamas tyrimą „Europietiškoji tapatybė kaip esminis atvirosios visuomenės Lietuvoje formavimosi faktorius: filosofinė analizė ir juridinė interpretacija“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MOD-17-19).