Katalikų Bažnyčia Lietuvoje/ Evgenia Levin nuotrauka

Vatikane vykstant Vyskupų sinodui „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ kviečiame įsiklausyti į jaunimo liudijimus, skambėjusius popiežiaus vizito Lietuvoje savaitgalį. Sesuo Ieva Marija Bobinaitė iš Tiberiados bendruomenės dalinasi savo pašaukimo istorija.

Esu sesė Ieva Marija, jau beveik penkerius metus gyvenu Tiberiados bendruomenėje. Jei kas prieš gerus dvylika metų būtų pasakęs, kad tapsiu vienuole, būčiau nepatikėjusi.

Užaugau katalikiškoje, bet nepraktikuojančioje šeimoje, bažnyčioje buvau retas svečias, o Dievą įsivaizdavau daugiau kaip iš aukšto debesies į žemę žvelgiantį senelį nei kiekvieną žmogų mylintį Tėvą. Būdama aštuoniolikos metų nuvažiavau į Taizė kaimelį Prancūzijoje, kur maldos metu širdyje pajutau, kad Jėzus meldžiasi kartu su mumis. Nuo tos akimirkos tapo aišku, kad Dievas yra, jog Jis yra gyvas ir kad aš Jam rūpiu. 

Prabėgus metams, trumpam užbėgau į adoraciją Gailestingumo šventovėje ir išgyvenau labai stiprią Dievo artumo ir Jo meilės patirtį. Tuo metu manyje gimė didelis troškimas atsakyti į šią didžiulę meilę. Viešpačiui tariau: „Atiduodu Tau savo gyvenimą, nes tai viskas, ką turiu.“

Bėgant laikui troškimas dovanoti savo gyvenimą Viešpačiui vis nedavė ramybės, nuolat savęs ir Dievo klausiau, kaip… Tuo pat metu buvau įsitraukusi į tikinčio jaunimo veiklą ir vis tekdavo susidurti su įvairių bendruomenių vienuoliais. Matydama jų pavyzdį, po truputį išdrįsau savęs paklausti, gal atsakymas į mano klausimą – vienuolinis gyvenimas. Prasidėjo abejonių, ieškojimų, klausimų, ženklų prašymo laikotarpis…

S. Ieva Marija. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje/ Evgenia Levin nuotrauka

Pabaigusi studijas nusprendžiau praleisti vienus metus Tiberiados bendruomenėje, kad galėčiau atrasti, ko Dievas trokšta man. Tikėjausi, kad Jis prabils galingais ženklais, juk metai vis dėlto pašvęsti Jam. Jis prakalbo, bet kitaip, nei aš tikėjausi. Per tuos metus supratau, kad Dievas, kaip ir aš pati, trokšta mano laimės, ir tai atnešė daug ramybės į mano širdį. Tai mane išlaisvino ir padėjo pagaliau ištarti „Taip“. Atrodė, kad durys atsivėrė naujam gyvenimo etapui: stoti į seserų bendruomenę.

Tačiau kai apie šį sprendimą pranešiau savo tėvams, juos ištiko šokas. Išleisti savo vienturtę dukterį į kitą šalį, o ypač į vienuolyną, nebuvo tai, ko jie troško. Taigi mano džiaugsmas atradus šį lobį iškart susidūrė su man brangiausių žmonių pasipriešinimu, nesupratimu, kančia. Norėjau stoti į bendruomenę tuoj pat, bet tėvai prašė dar palaukti dvejus metus.

Apsisprendžiau palaukti. Tie dveji laukimo metai dar kartelį privertė susidurti su abejonėmis, ieškojimais. Matydama tėvų skausmą ėmiau iš naujo Viešpaties klausti: kaip tu gali kviesti sekti Tavimi, jei kitiems tai sukelia skausmą? Kodėl negalėjai pasirinkti lengvesnio kelio? Nuolat teko susidurti su pagunda pasirinkti paprastesnį kelią: pamiršti troškimą sekti Kristumi vienuoliniame gyvenime, pasilikti pasaulyje ir tarsi taip visi būtų laimingi. Bet giliai širdyje žinojau, kad tada nebebūčiau savimi, kad leisčiau baimei, skausmui pasirinkti už mane, tuomet negyvenčiau savo gyvenimo. Nors ir toliau būta ašarų, pasipriešinimo, skausmo, galiausiai įstojau į bendruomenę.

Šiandien galiu dėkoti už šį išbandymą einant pasirinktu keliu. Ši patirtis mane išmokė nepasiduoti, nenuleisti rankų prieš sunkumus ir eiti iki galo, suprasti, kad tikra laimė yra nebūtinai „rožinė“, jog dėl jos gali tekti pakovoti, kad ne visada troškimai pildosi paprasčiausiu būdu. Bet šiandien galiu tarti – verta. Tuo labiau kad niekada šiame kelyje nebuvau ir nesu viena, atradau tą tylų Dievo artumą savo širdyje, kasdien mane kviečiantį Juo pasitikėti.

Skaitykite ir anksčiau publikuotus Monikos, Pauliaus, Tekučių šeimos bei Jono liudijimus:

„Dėkoju Dievui, kad Jis ištraukė mane iš tamsybių valdžios“

„Dievas suteikia jėgų pakilti nuo žemės“

„Laukiame dar vieno vaikelio ir toliau mokomės pasitikėti Dievu“

„Dievas veikia per mažus kasdienius stebuklus“