Janas Borowskis. Leidinio „Państwowa szkoła techniczna w Wilnie. Im. Marszałka Józefa Piłsudskiego“ fotografija

Matomas-nematomas, dingęs-nedingęs, prarastas-neprarastas – toks tarpukario Vilniaus paveldo tyrimų ir tvarkybos darbų archyvinio palikimo likimas. Apie tuo laikotarpiu mieste vykdytus architektūros ir archeologinius tyrimus, paveldo tvarkybą dažniausiai žinomi tik abstraktūs faktai iš to meto spaudos ar vėlesnių tyrinėtojų rastų ir atskleistų šaltinių. Tarpukariu garsiausiai skambėjo su aukščiausiais administracinės ir vykdomosios valdžios postais bei projektavimo ir konservavimo srityje aukštas pareigas ėjusių asmenų pavardės, o tie, kurie uoliai ir kruopščiai darbavosi plačiame Vilniaus ir Vilnijos paveldo tyrimų, konservavimo, restauravimo, pritaikymo ir išsaugojimo lauke, neretai buvo žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio šešėlyje. Vienas tokių svarbių, bet „nutylėtų“ paveldo saugotojų – tai architektas, inžinierius, konservatorius Janas Borowskis (1890–1966).

Nors J. Borowskio pavardė tiek tarpukario spaudoje, tiek ir vėlesniuose architektūrai skirtuose leidiniuose neretai paminima šio laikotarpio Lenkijos ir Vilniaus paveldo tvarkybos veiklos kontekste, tačiau jo indėlis į šią sritį kol kas nėra bent kiek išsamiau patyrinėtas ir aptartas. Tuo pat metu kyla klausimas, kaip J. Borowskio nuopelnus galima deramai įvertinti, kai nėra žinomas jo asmeninių dokumentų, tyrimų užrašų ar juodraščių, piešinių ir brėžinių archyvas? Kaip ir daugelis tarpukaryje dirbusių intelektualų, 1945 m. J. Borowskis pasitraukė į Lenkiją, išsiveždamas didžiąją dalį asmeninio archyvo – Vilniaus istorijai reikšmingų dokumentų. Nors buvo įtrauktas į paveldo dokumentavimą ir tyrimus, dėstymą taip stengiantis sulaikyti Jano Borowskio išvykimą, tačiau jis tų pačių metų liepą palieka Vilnių ir trumpam apsistoja Torunėje, o rugpjūčio 16 dieną Varšuvoje, Valstybinėje architektūros paminklų išsaugojimo įstaigoje jau imasi konservatoriaus pareigų: J. Borovskiui buvo pavesta parengti sunaikintų Vroclavo senamiesčio paminklų būklės įvertinimo aktą. Praėjus vos 2 mėnesiams, nuo spalio 15 d. J. Borowskis jau Gdanske. Karo metu smarkiai nukentėjusiame mieste jis buvo įpareigotas vertinti svarbiausių architektūros paminklų būklę, sudarinėjo jų išsaugojimui reikalingiausių darbų ir išlaidų sąrašus (1946–1951 m. buvo pirmasis Gdansko vaivadijos vyriausiasis konservatorius). Čia jis ne tik tyrinėjo, rengė restauravimo bei atstatymo projektus, bet tapo ir Gdansko politechnikos universiteto Architektūros fakulteto Visuotinės architektūros istorijos katedros vadovu, nuo 1953 m. dėstė ir naujai sumanytą bei paties parengtą Paminklų konservavimo kursą.

Jano Borowskio gyvenimo aprašymas, 1950 m. Gdansko technikos universiteto archyvo nuotrauka.

Po J. Borowskio mirties 1966 m. spalio 25 d. architekto asmeninį archyvą saugojo jo bičiulis ir kolega meno istorikas Januszas Ciemnołońskis. Nors pastarasis publikavo porą straipsnių apie architekto veiklą, tačiau platesnės mokslinės biografijos, leidinio ar tyrimo neparengė. Iš J. Ciemnołońskio tekstų aiškėja, kad jis rėmėsi asmeniniu architekto archyvu, teigdamas, kad jis saugomas Gdansko politechnikos universiteto (dabar – Gdansko technologijų universitetas) Architektūros fakultete. Tačiau su J. Ciemnołońskio mirtimi 2015 metų balandžio 1 d. dingo visos gijos, vedusios į platesnį Borowskio veiklos pažinimą ir jo indėlį tiriant bei tvarkant vienus svarbiausių architektūros paminklų Vilniuje ir Vilniaus krašte. Minėto universiteto bibliotekoje ir kitose oficialiose atminimo institucijose nepavyko rasti Borowskio dokumentų sankaupos. Vykdant bemaž detektyvines architekto paliktų dokumentų paieškas galbūt dar liko vilties, kad kažkokia medžiaga „atsiras“ tvarkant „užmirštas“ Gdansko politechnikos universiteto palėpes, kuriose šiandien karaliauja miesto balandžiai.

Intensyvi inžinieriaus, architekto, restauratoriaus ir piešėjo veikla Lenkijoje buvo labai vertinama už profesionalumą ir kompleksines architektūros paminklų išsaugojimo pažiūras bei metodus. Jis kovojo už kiekvieno statinio ir urbanistinių segmentų Gdanske išsaugojimą, tyrimus ir tvarkybą ar net atkūrimą. Ne kur kitur, bet Vilniuje per du dešimtmečius trukusius darbus Janas Borowskis įgijo profesines kompetencijas, o kartu su kolegomis čia suformavo architektūros paminklų tyrimų, konservavimo, restauravimo ir pritaikymo nuostatas ir metodus, kuriuos pritaikė vėlesniuose savo darbuose.

Jano Borowskio Aušros vartų koplyčios interjero projekto eskizas, 1931 m. Iš „dingusio“ Jano Borowskio asmeninio archyvo, publikuota Januszo Ciemnołońskio ir Jerzy Stenkiewiczo straipsnyje „Architekt Jan Borowski (1890–1966)“ leidinyje „Kwartalnik Architektury i Urbanistyki, teoria i historia“.

Janas Borowskis gimė 1890 m. liepos 25 d. Sankt Peterburge, laivų inžinieriaus Grzegorzo, kilusio iš Vilnijos krašto, šeimoje. Čia baigė mokyklą, o 1917 m. Sankt Peterburgo Civilinės inžinerijos instituto Architektūros fakultetą. Dar institute jis itin pamėgo piešimą – čia jo darbai sulaukė itin palankių vertinimų ir didelio dėmesio. Tik baigęs studijas Borowskis dirbo projektuotoju Mykolajove (Ukrainos miestas netoli Odesos), taip pat dėstė piešimo ir inžinerinių krypčių dalykus Mykolajovo technikos mokykloje. Po Pirmojo pasaulinio karo persikėlė į Lenkiją: Starachovicėje dirbo architektu, projektavo naują amunicijos fabriką ir visą jo kompleksą, gyvenamuosius keturių butų namus (1920), Visų Šventųjų bažnyčią (pastatyta 1922 m., sudegė 1987 m.). Nuo 1924 m. pusmetį vertėsi privačia architekto praktika Varšuvoje.

Jano Borowskio veikla Vilniuje prasidėjo nuo dėstymo Stepono Batoro universitete. 1925 m. jis buvo pakviestas dirbti Architektūros istorijos ir statybos katedroje, vėliau dvejus metus pavadavo prof. Juliuszą Kłosą, skaitydamas paskaitas apie architektūros istoriją. Po kelerių metų pradėjo dėstyti ir Valstybinėje Vilniaus technikos mokykloje, kur jis vedė architektūros istorijos, architektūros formų ir stilių, projektavimo, geometrijos ir perspektyvos, piešimo užsiėmimus. Dėl intensyvios pedagoginės veiklos Stepono Batoro universitetas 1929 m. jam skyrė lėšų mokslinei komandiruotei į Prancūziją ir Italiją, kur jis tyrinėjo viduramžių architektūrą, o tai dar labiau įtraukė architektą į nuoseklų paveldo problemų tyrinėjimą. Nors plačiau diskutuoti apie Borowskio paskaitų turinį sudėtinga dėl šaltinių stokos, tačiau jo pastarųjų tyrimų Vakarų Europoje medžiaga sugulė į atskirą 116 puslapių publikaciją apie Italijos renesansą ir baroką, kuri iliustruota jo piešiniais, buvo išleista jau jam dirbant Gdanske (1964 metais).  

Fragmentas apie Vilniaus katedros remontą tarpukariu iš Jano Borowskio parengto 1954 m. leidinio apie paveldo saugą. Gdansko technikos universiteto bibliotekos nuotrauka.

Tik pradėjęs dirbti Vilniuje, greta projektavimo jis intensyviai įsitraukė ir į architektūros paminklų inventorizavimą, tyrimus, konservavimo, restauravimo ir remonto darbus. Vilniaus archyvuose aptinkame J. Borowskio rengtus bažnyčių ir kitų paminklų matavimų brėžinius: inspiruotas Juliuszo Kłoso, vykdė Šv. Kazimiero bažnyčios matavimus ir tyrimus, parengė restauracijos projektą; vykdė ir kitų Vilniaus bei Vilniaus krašto bažnyčių matavimus, rengė tvarkybos projektus (Budslave, Vilniaus katedros, Vilniaus Aušros vartų koplyčios, Šv. Jonų bažnyčios varpinės, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir t. t.). Antrojo pasaulinio karo metais Borowskis atliko ypač įspūdingus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios matavimų ir dokumentavimo brėžinius, plunksnele išpiešdamas barokinės bažnyčios interjerą ir jį puošiančius stiuko lipdinių siužetus bei dekoratyvinius elementus. Greta paveldotvarkos darbų, jis taip pat projektavo ir naujas bažnyčias: Tymienice, Vaviorkoje, Rodūnėje, Leonpolyje, Pabarėje, Jašiūnuose, Švenčionėliuose, Naujoje Vilnioje, Rūdiškėse, Sudervės bažnyčios varpinę ir t. t.

Tačiau ryškiausias J. Borowskio indėlis į paveldotvarką atsiskleidžia nagrinėjant jo darbus pilyse. Meno istorikas ir restauratorius Stanisławas Lorentzas įtraukė jį į Krėvos, Trakų salos ir Vilniaus Aukštutinės pilies tyrimų komisijos sudėtį. Borowskis atliko matavimus ir mūrų tyrimus Krėvos pilyje, nuo 1930 m. beveik iki pat išvykimo iš Vilniaus tyrė, rengė konservavimo, restauravimo, vėliau ir atstatymo projektus bei vadovavo visiems tvarkybos darbams Trakų salos pilyje. Į Vilniaus Aukštutinės pilies tyrimus įsitraukė 1935 m.: parengė pietvakarinio bokšto pritaikymo ir atkūrimo koncepciją bei projektą, pagal kurį buvo atstatytas bokšto trečiasis aukštas. Atkurto bokšto siluetas priminė XVIII amžiaus pabaigos Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėse vaizduojamus griuvėsius, o moderni gelžbetonio plokščio stogo idėja buvo panaudota siekiant sukurti naują erdvę, nuo kurios atsivertų Vilniaus miesto grožis. Jano Borowskio architektūros tyrimų ir tvarkybos darbų koncepcijas iš esmės patęsė XX a. vidurio Lietuvos restauratoriai ir architektai.

Jano Borowskio Trakų salos pilies reprezentacinės salės rekonstrukcinis piešinys, 1934 m. Iš „dingusio“ Jano Borowskio asmeninio archyvo, publikuota Januszo Ciemnołońskio straipsnyje „Jan Borowski – pierwszy polski wojewódzki konserwator w Gdańsku“ leidinyje „Pismo PG“.

Janas Borowskis, dirbdamas su minėtų pilių liekanomis, daugiau nei dešimtmetį tobulino mūrų konservavimo technologijas, stebėjo jų atsparumą klimatinėms sąlygoms. Dirbdamas su menkai išlikusių pilių architektūros fragmentais, pastebėjo restauravimo ir esant didelėms deformacijoms atkūrimo ar atstatymo poreikius, kad būtų išsaugota kuo daugiau vertingųjų autentiškų savybių. Ne veltui po karo, jau dirbdamas Gdanske, Borowskis inicijavo daugiau nei penkiasdešimties sugriautų ir apgriautų pastatų išsaugojimą juos atkuriant. 1954 m. parengė 60 puslapių leidinį apie paminklų apsaugą.

Jano Borowskio Trakų salos pilies reprezentacinės salės vaizdas 1935 m. Iš „dingusio“ Jano Borowskio asmeninio archyvo, publikuota Januszo Ciemnołońskio straipsnyje „Jan Borowski – pierwszy polski wojewódzki konserwator w Gdańsku“ leidinyje „Pismo PG“.

Architekto asmeninis archyvas kol kas yra laikomas dingusiu. Tačiau vykdomas mokslinis tyrimas, remiamas pagal Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinę mokslo programą „Modernybė Lietuvoje“ (sutarties nr. S-MOD-17-12), palaipsniui leidžia rekonstruoti trapią tarpukario Vilniuje vykdytų paveldo tyrimų bei tvarkybos dinamiką ir pažvelgti ne tik į faktus, bet ir į procesus. Tiriant su Jano Borowskio veikla susijusius dokumentus bei jo brėžinius, likusius Vilniuje, atsiskleidžia itin reikšmingas ir tuo pat metu labai nuoseklus architekto požiūris į paveldo išsaugojimą.

Trakų salos reprezentacinės salės skliautų atstatymo detalės iš Jano Borowskio straipsnio „Trakų salos pilis, kaip tvirtovė ir Didžiojo Kunigaikščio rezidencija, atliktų konservacinių darbų šviesoje“. Iš leidinio „Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis“.

Straipsnis parengtas atliekant tyrimą „Vilniaus dailė ir architektūra 1919–1939 m.: institucinis aspektas“ finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos pagal Nacionalinę mokslo programą „Modernybė Lietuvoje“ (sutarties nr. S-MOD-17-12).